„Kodėl ne? Neatmesčiau galimybės, nors priklausytų nuo to, koks vaidmuo. Brūkšnio nebraukiu“, - sakė teatro ir kino aktorius. Interviu DELFI - kaip vos išvengė emigracijos į Braziliją, kodėl po keramikos studijų tapo aktoriumi ir kas lėmė tarptautinę šlovę.

Namuose aplankytas menininkas pasakojo rytais mėgstantis pasėdėti svetainėje prie lango ir ramiai išgerti arbatos. Paklaustas, kaip jaučiasi, sako, kad puikiai, nors jau greitai bus šimtametis: „Dar dešimt metų – ir šimtas“.

Koks gyvenimo periodas buvo laimingiausias? „Labai laimingas buvau, kai per Juozą Miltinį patekau į teatrą. Nuo mažų metų svajojau būti teatro artistu. Visai dar berniūkštis buvau, gal net mokyklos nelankiau, o jau ėjau žiūrėti vaidinimų“, - prisiminė aktorius.

Paklaustas, koks miestas svarbiausias, visų pirma mini Kauną, nes ten gimė: „Bet svarbus ir Panevėžys, nes ten visa esmė buvo – ir teatras, ir režisierius Juozas Miltinis, ir visa kita“.

Brangiausias vaidmuo – filme „Niekas nenorėjo mirti

Menininko jaunystė, filmavimaisi kine glaudžiai susiję su Rusija, todėl ši šalis jam - antra pagal svarbą po Lietuvos.

„Daug filmavausi, bet jei taip rimtai pasvarsčius, brangiausias vaidmuo kine „Niekas nenorėjo mirti“. Su juo įėjau į rimtą darbą, labiausiai „įstrigau“ vaidmenyje, be to, šitas filmas pelnė rimčiausius apdovanojimus“, - argumentus vardijo aktorius.

Šviesiausiu ir reikšmingiausiu gyvenime sutiktu žmogumi D. Banionis vadina režisierių J. Miltinį, kuris „pastatė ant kojų, davė supratimą apie teatro meną, padarė artistu, aktoriams buvo kaipo tėvas ir mama“.

Į teatrą pateko per Vaclovą Blėdį, su kuriuo mokėsi Kauno amatų mokyklos keramikos skyriuje. „V. Blėdis pas jį jau dirbo ir kai Panevėžio teatras gastroliavo Kaune, jis mane pristatė J. Miltiniui. Kaip dabar atsimenu, Aleksote, rašytojos Liūnės Janušytės namo, kuriame buvo apsistojęs J. Miltinis, kieme jis man surengė egzaminą“, - pasakojo aktorius.

Sakydamas eilėraštį pamiršo tekstą, bet J. Miltinis pasakė, kad priims.

Nei ūgio, nei solidumo

„Visas laimingas bėgau iš Aleksoto į namus Daukanto gatvėje, prie dabartinio Karo muziejaus. Šokte paršokau. Bet tėvui tai atrodė nerimta, nes koks iš manęs artistas – nei ūgio, nei solidumo neturiu, o aktorius, kaip tuomet atrodė, turi būti aukštas, šviesus, garbanotas“, - juokėsi D. Banionis.

Tėvas netikėjo, kad bus artistas, skeptiškai vertino tokį pasirinkimą, bet D. Banionis nė negalvojo klausti jo nuomonės: „Kodėl turėčiau? Jei J. Miltinis priima, tai priima“.

Kaip prisiminė, iš gimtojo Kauno į Panevėžį jis važiavo autobusu, drauge su gastroles baigusiais Panevėžio teatro aktoriais. 1941 m. gegužės 30-ąją apsigyveno Panevėžyje, o nuo birželio 1 dienos pradėjo gauti aktoriaus atlyginimą.

Vaidino „kaip gyvenime“

Pirmas spektaklis, kuriame Panevėžyje vaidino D. Banionis, buvo „Atžalynas“. Į premjerą atvažiavo aktoriaus tėvas, bet nebuvo labai patenkintas: „Vaidinti reikia mokėti, o tu – kaip gyvenime“.

„Tada toks teatro ir aktoriaus supratimas buvo. Kad jei gatve eina aktorius, turi visi atsisukę žiūrėti“, - dėl kritikos nepyksta vien teatre per 100 vaidmenų sukūręs menininkas.

Didžiausias autoritetas D. Banioniui tuomet buvo aktorius Bronius Babkauskas: „Jis man buvo stipriausias pavyzdys, žvaigždė. Per jį prisitaikiau prie teatro“.

Karjerą kine D. Banionis pradėjo 1959 metais, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“. Tačiau šiandien reikšmingiausiu savo darbu vadina 1965-aisiais V. Žalakevičiaus režisuotą, tarptautinį pripažinimą pelniusį ir dabar žiūrimą bei diskusijas kaitinantį filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Su A. Tarkovskiu kūrė garsųjį „Soliarį“

Taip pat aktorius mini Kanų kino festivalyje apdovanotą Andrejaus Tarkovskio filmą „Soliaris“, kuriame sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų. Kaip yra anksčiau sakęs, ne visi iš karto suprato A. Trakovskį, tačiau filmą „Andrejus Rubliovas“ pasižiūrėjęs J. Miltinis ilgai tylėjo, o paskui tarė, kad tai – genialu ir išleido D. Banionį pas A. Tarkovskį, būdamas ramus, kad nepadarys gėdos nei sau, nei jam.

Michailo Kalatozovo filmas „Raudonoji palapinė“, kuriame D. Banionis filmavosi su Seanu Conneriu, Luigi Vannucchi, Peteriu Finchu, buvo tarptautinis projektas. Šiandien net sunku įsivaizduoti, tačiau vienoje filmavimo aikštelėje drauge dirbę aktoriai per pietus būdavo atskiriami – iš sovietinio bloko valgydavo vienur, vakariečiai – kitur.

Kaip pasakojo D. Banionis, susišnekėti su kolegomis nebuvo problema, nes mokėjo ir, kaip pademonstravo per interviu, nepamiršo vokiškai.

Vokiečių kalba pasitarnavo ir 1970 metais filmuojatis režisierius Konrado Wolfo filme, kuriame D. Banionis suvaidino didįjį ispanų dailininką Franciską Goją.

Per visą savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų. Tačiau, kaip pripažino, dabar mažai žiūri filmų, spektaklių. Seka naujienas, bet dažniau grįžta į praeities prisiminimus.

Saldumynų mėgėjas

Devyniasdešimtmečio proga D. Banionių užgriuvo svečiai, lankė valdžios atstovai, buvo atvykę Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriai . „Labai malonus dėmesys, tačiau ir išvargina. Pabendravęs su jumis taip pat eis truputį pailsėti“, - sakė D. Banionio anūkė Inga.

Kaip buvo matyti, aktorius labai mėgsta saldumynus, mielai gertų daugiau kavos, bet gydytojai įspėja nepiktnaudžiauti. „Įdėtas širdies stimuliatorius, todėl reikia pasisaugoti – vis dėlto amžius“, - priduria anūkė.

Netoli Vilniaus savivaldybės gyvenantis D. Banionis – visada artimųjų apsuptyje. Kaip užsiminė ponia Inga, tame pačiame name gyvena ne tik aktoriaus sūnus, režisierius Raimundas Banionis, bet ir ji pati su šeima.

„Esame šalia vieni kitų, todėl paglobojame senelį, ateiname aplankyti su jo proanūke. Kitos dvi proanūkės gyvena Suomijoje“, - pasakojo Inga. Su Kaune gyvenančia seserimi aktorius pabendrauja telefonu.

Tikras miestietis

Kol dar buvo gyva D. Banionio žmona, aktorė Ona Konkulevičiūtė-Banionienė, šventes šeima dažnai švęsdavo sodyboje. „Dabar važiuojame tik mes, nes mūsų senelis – inteligentas, sodybų nemėgsta. Kaip juokaudavo pasikapstyti po žemę mėgusi mūsų močiutė, jis - už knygos, prisėda po medžiu ir daugiau nieko nereikia“, - juokėsi garsaus aktoriaus anūkė.

„Taip aš miestietis, - nė nesigynė D. Banionis. - Gimęs Kaune, augęs Rotušės aikštėje. Visiškas kaunietis. Kai atvažiavau į Panevėžį, kaip kaimas atrodė, po gatves žąsys vaikščiojo. Bet važiavau ne į miestą – į teatrą“.

Ingos prisiminimuose senelis visada buvo labiau aktorius, nei šeimos žmogus: „Tačiau kiekvieną vasarą važiuodavome prie Sartų pas gerus šeimos draugus. Prie ežero vasarodami rinkdavome avietes, senelis net darydavo jų užpiltinę. Tačiau ir ten būdavo inteligentiškai – jei irstytis, tai senelis, o jei eiti grybų ar uogų – močiutė“.

Profesinės karjeros metais garsus aktorius ne kartą buvo kviestas gyventi ir dirbti Rusijoje, tačiau atsisakydavo. Paklaustas, kodėl, sakė kad jį prie Lietuvos rišo teatras ir sava kalba.

Ištrėmė iš Brazilijos

Dar D. Banionis pasakojo, kaip vaikystėje vos neatsidūrė Brazilijoje. Apie 1930 metus buvo labai populiaru į šią šalį vykti laimės ieškoti.

„Daug kas iš lietuvių važiavo ir tėvas ten įsitaisė – dirbo siuvėju. Bet kadangi buvo komunistinis veikėjas, jį suėmė, su kitais komunistais įgrūdo į kalėjimą ir paskui ištrėmė. Jau beveik ir mes paskui jį buvome susiruošę vykti, tačiau kai Brazilijoje įvyko perversmas, nebevažiavome. Dabar galvoju, Ačiū Dievui – kokio velnio Brazilijoje gyventi? Savas kraštas yra savas“, - sakė devyniasdešimtą gimtadienį atšventęs menininkas.

Kaip rašė DELFI, aktoriui D. Banioniui pirmadienį buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Garsiam teatro ir kino aktoriui apdovanojimas skirtas už demokratinės ir atviros Lietuvos visuomenės, pilietinio solidarumo, asmens bei visuomenės santykių darnos stiprinimą.

Pernai menininkui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2004 metais - ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius. 1994 metais aktoriui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.

Apdovanojimų ir premijų puokštė

1966 m. XV tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje ir D.Banionis apdovanotas už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
1966 m. pelnė Sąjunginio Kijevo festivalio pirmąją premiją už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Niekas nenorėjo mirti“.

1967 m. už filmą „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanotas SSSR valstybine premija.

1969 metais D. Banioniui skirta LSSR valstybinė premija.

1969 m. Tarptautiniame Sofijos kino festivalyje įteikta premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“.

1972 m. Tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos premija už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“.

1977 m. SSRS valstybinė premija už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“.
1999 m. Rusijos kino pramonininko Chanžonkovo vardo medalis už žymų įnašą į kino meną.

1999 m. Rusijos Federacijos Draugystės ordinas už nuopelnus vystant Rusijos kino meną ir tarptautinių kultūrinių ryšių stiprinimą.

1999 m. Panevėžio garbės pilietis.

2002 m. Tarptautinė teatro akademija suteikė Akademiko vardą.

2004 m. Sankt Peterburge įteikta premija ir ordinas „Baltijos žvaigždė“.

2008 m. „Sidabrinė gervė“ už istorinį indėlį į kiną.

2009 m. Rusijos Federacija apdovanojo Garbės ordinu už indėlį vystant teatro ir kino meną bei ilgametę kūrybinę veiklą.