Mūsų istorijos herojus – kunigaikštis Algirdas. Gimė XIII amžiaus pabaigoje, buvo du kartus vedęs. Mirė 1377 metais. Ir tikrai žinoma, kad jis buvo sudegintas.

Apie tai kalba šaltiniai: „tais pačiais metais apie tą patį laiką mirė vyriausiasis lietuvių karalius Algirdas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, pagal jų paprotį buvo sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų.“

Tačiau iškyla mįslė – kur tai buvo? Viena versija – Algirdas turėjo būti sudegintas Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Apie tai mums byloja Lietuvos metraštis. Tačiau yra ir kita, kurią mums nurodo šaltiniai. Lenkų metraštininkas Dlugošas rašo taip: „Pagal tokį pat paprotį ir Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, kuris pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu“.

Bandome šią mįslę įminti su puikiu archeologu, tikriausiai visą Lietuvą išmaišiusį pėsčiomis – Vykintu Vaitkevičiumi. Būtent jis atrado tą vietą, kur Algirdas galėjo būti sudegintas. Ir šiai hipotezei pagrįsti jis turi rimtų argumentų.

Pirmiausia mes jam iškėlėme klausimą: o kodėl Algirdas galėjo būti sudegintas netoli Maišiagalos, nors visi žinome, kad valdovai buvo deginami Šventaragio slėnyje? „Čia reikėtų paminėti ir padėkoti istorikui Tomui Baranauskui už jo mintį, jog 1377 metų vasarį Vilnius buvo pultas kryžiuočių ir apgriautas, apdegintas, matyt nukentėjo prieigos, priemiestis, ar net papilys. Gali būti, kad tų pačių metų gegužę miestas dar nebuvo atstatytas, atkurtas. Galbūt Šventaragio šventykla buvo apgriauta ar turėjo būti kažkaip atkurta po to antpuolio. Tai dar viena galimybė paaiškinti, kodėl iš Vilniaus buvo pasitraukta. Nors žinome, jog Šventaragio mitas tarsi įsakmiai pasako, kad didieji kunigaikščiai, didikų, kilmingųjų mirusiųjų kūnai, turi būti deginami Neries ir Vilniaus santakoje“, sako Vykintas Vaitkevičius.

Taigi laikantis šios versijos, tuo metu Šventaragio slėnyje nebuvo galima sudeginti Algirdo. Tačiau kodėl pasirinkta ši vieta, o ne kita? 

„Tai klausimas, į kurį ne taip paprasta atsakyti. Aiškinant visiškai paprastai arba galbūt tiesiog sekant mano paties minčių raidą, dėmesį atkreipia Širvintų krašto vietovardžiai su šaknimi, kamienu -al . Ežeras Alys, vietovė Alionis ir dar keli tokie pasikartojantys. Algirdas – taip pat dviejų kamienų vardas. Tai yra kažkas daugiau nei vien tik atsitiktinis sąskambis“, samprotauja Vykintas Vaitkevičius.

Tikėtina, kad Maišiagalos apylinkės buvo susijusios su Algirdaičiais. Tačiau kur ta konkreti vieta, kur Algirdas, anot Dlugošo, buvo sudegintas? Pasirodo, kad šiose apylinkėse buvo žinoma Kukovaičio vietovė.

1784 metais vyskupas Ignotas Masalskis sumanė padaryti mūsų krašto žemėlapį, pirmą kartą atlikti tokio mąsto darbą. Jis išsiuntinėjo anketas klebonams, kad šie atidžiai aprašytų geografines vietas, išvardintų gyvenamąsias vietas. Buvo labai svarbu nurodyti kelių tinklą ir jį smulkmeniškai aprašyti.

Leiskime toliau pasakoti archeologui: „1377 metų gegužės mėnesį miręs didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas galimai buvo sudegintas aukštumoje, kurią tuo metu dengė miškas, augo šventa giraitė, kuri, anot Jano Dlugošo, buvo vadinama Kokiveitus - Kukaveičio vardu. Kelis šimtmečius, iki pat XVIII a pabaigos tas vietovardis išliko, nors labai iškraipytas, žinomas įvairias variantais. Tą vietą nustatyti nėra taip labai sunku, nes pati gamta tai parodo, aukštuma turi aiškias ribas“.

Kartu su V. Vaitkevičiumi mes nuvažiavome į netoli Maišiagalos esančią aukštumą, kuri kadaise buvo vadinama Kukoveičio vardu. Dabar tai pievos. Užlipus ant šios aukštumos atsiveria nuostabūs vaizdai – žvilgsnis šauna į horizontą, ten kur miškai susilieja su dangumi. Nuo jos galima apžvelgti didelę teritoriją. Bandau įsivaizduoti, kaip 1377 metais čia buvo deginamas Algirdas. Turėjo būti sukrautas milžiniškas laužas, kurio liepsnos sugebėtų praryti ne tik didžiojo kunigaikščio, bet ir jo arklio kūnus. Akivaizdu, kad giraitėje turėjo būti laukymė, antraip šios apeigos rizikavo tapti masiniu gaisru. Į viršų kylančius dūmus turėjo matyti visi aplinkui gyvenantys žmonės. Jie žinojo, kad tai jų didžiojo kunigaikščio iškeliavimas. O gal ne? Gal tos apeigos turėjo dar vieną tikslą? Apie tai šiek tiek vėliau.

Įdomu dar ir tai, kad Kukoveičio pavadinimas irgi siejosi su Algirdu: „Kukaveitis (vadinkim šita forma) prie Maišiagalos susišaukia su Kukaveičiu prie Vitebsko. Vitebskas Algirdo istorijoje buvo jo pirmoji valda, pirmosios žmonos kraitis. Taigi Kukavečina prie Dauguvos upės tai nėra atsitiktinumas. Kažkas yra daugiau, nei sutapimas. Be reikalo taip nesugalvosi. Kukaveitis yra nepasikartojantis vietovardis. Tai ne Pakalniškiai ir ne Paežeriai, kurių yra dešimtys ir šimtai“, tvirtina Vykintas Vaitkevičius.

Jei jau nustatėme galimą Algirdo sudeginimo vietą, iškelkime kitą klausimą: o kodėl apskritai buvo deginamas Algirdas? Ką šios apeigos reiškė?

Mitologas Dainius Razauskas teigia: „Kadangi velionio išpuoštas kūnas yra statomas ant laužo, velionio siela, sakoma, 3 paras būna kažkur aplink kūną. Visuotinai tikėtina, kad kurį laiką velionio siela esti šalia kūno, taigi kremacijos ritualą galima suvokti kaip savotišką ritualinę veiksmo mirusiųjų knygą. Čia veiksmu kūnas patalpinamas į pačią šviesą, į pagrindinį šviesos šaltinį žemėje – ugnį. Negana to, jis pats išnyksta, vadinasi sielai atimama iliuzinė galimybė kabintis į žemiškąjį kūną. Viena vertus, patį kūną patalpini į šviesą, o siela, būdama šalia, savaime atsiduria toje šviesoje.

Tai viena nuomonė, tačiau galima ir kita interpretacija, kurią pateikia Vykintas Vaitkevičius: „profesorius Karaliūnas pareiškė nuomonę, kad ta vieta arba veita gali būti siejama su reikšme lova arba netgi placenta. Mūsų lietuvių tarmėse vieta dar kartais vadinama gyvulio placenta, bet latvių kalboje vadinama ir žmonių. Kaip jis gražiai poetiškai sako - Algirdas tarsi būtų buvęs paguldytas į kaukų lovą tam, kad iš jos atgimtų, atsikeltų, kad ratas suktųsi, kad neužsibūtų vienoje vietoje.“

Ši mintis iškelia klausimą. Ar gali taip būti, kad lietuviai tikėjo reinkarnacija? Ar jie degino savo valdovus tam, kad šie greičiau atgimtų? Štai didžioji Algirdo mįslė, kurią pabadysime išnarplioti.

Ji susijusi su kita – ne mažiau intriguojančia. Žinome, kad XIII – XIV amžius – tai lietuvių karo amžius. Visa visuomenė tapo orientuota į karą. Tai neabejotinai rodo istoriniai šaltiniai. Tačiau archeologams iškyla viena mįslė.

Kur dingo lietuvių karių kapai?

„Tai yra ne tik Kernavės dilema, tai apskritai yra mūsų istoriografinė archeologijos dilema, didelis šiai diena neišspręstas klausimas. Mes matome didelę XIII-XIV a. Lietuvos karinę galią, matome minimas kariaunas ir neturime to meto karių kapų. Klausimas – ar archeologai blogai ieško, ar egzistavo kažkokios nežinomos specifinės laidosenos tradicijos, nepaliekančios ženklių pėdsakų archeologams? Ar kažkas netvarkoj su archeologijos mokslu, gal mes turimus kapus blogai datuojame?“, svarsto Gintautas Vėlius. Kur dingo mūsų kariai? Juk jie tikrai žuvo, mirė. Kur jų palaidojimai?

Atsakymo ieškome Bajoruose, esančiuose netoli Elektrėnų. Čia archeologas Vykintas Vaitkevičius atlieka archeologinius tyrinėjimus. Jie atveria dideles paslaptis.

„Bajorų archeologinei ekspedicijai jau aštuoni metai. Ji prasidėjo 2006 metais Kaišiadorių muziejaus ir Klaipėdos universiteto iniciatyva. Tai jungtinis tyrimas. Važiavome čia ieškodami atsakymo į klausimą, kas atsitinka su laidosena, laidojimo ritualu tuo metu, kai lietuvių gentys arba gentis rodo iniciatyvą ir ima vienyti žmones, gimines. Žinome Mindaugo pastangas, galbūt Mindaugo tėvo. Ir žinome, kad nutrūksta devynis šimtus metų gyvavusi tradicija pilti pilkapius, kuri visą laiką buvo pati pati pastoviausia, jos buvo laikomasi nežiūrint visų permainų, nežiūrint to, kas vyko politiniame žemėlapyje aplinkui, kaimyniniuose kraštuose. Ir apie XII a. šimtai pilkapynų, iki tol buvusių laidojimo paminklų, nustojami naudoti“, samprotauja Vykintas Vaitkevičius.

Kas gi nutiko, kad kuriantis Lietuvos valstybei išnyksta pilkapiai? Pasirodo, kūnai buvo deginami, o likę pelenai, kaulai pilami į vandenį: „Į ežerą arba ežero seklumą buvo išberiami. Mėginom ieškoti takų, bet jų nesimato, nesimato kūlgrindų ar medgrindų. Toks jausmas, kad arba buvo brendama, arba atplaukiama valtimi. Taip pat labai įdomi padėtis yra su žvejybos kabliukais, kuriuos randam. Manome, kad tai vieta, kur buvo žvejojama. Tai –netiesioginis patvirtinimas, kad turim reikalą su vandeniu“, teigia Vykintas Vaitkevičius.

Toks laidojimas nėra išskirtinis. Archeologai tokius pat kapus aptiko ir Kernavėje. Jei XIV amžiuje lietuviai savo karius degindavo, o tai, kas likdavo supildavo į ežerus, upes, tuomet suprantama, kodėl archeologai ilgą laiką nerado jų kapų. Tačiau iškyla klausimas: o kodėl tai padarė lietuviai? Ieškodami atsakymo atsigręžkime į istorijos šaltinius. Čia verta papasakoti dvi istorijas, kurios padės narplioti šią mįslę. Viena rodo, kad lietuviai nepalikdavo savo žuvusiųjų. Štai 1324 metais lietuviai puolė Kristmemelio pilį. Vienas jų kilmingas vyras žuvo.

„Kai lietuviai jį norėjo nusinešti, broliai juos atrėmė, gausiai svaidydami ietis. Galop lietuviai įniršę supuolė visi kaip vienas, kas pastvėrė žuvusįjį už rankų, kas už kojų, kas už galvos ir per jėgą jį nusinešė. Kol jie šitai padarė, tiek daug jų buvo sužeista, kad nepavyko nė išgirsti, kiek iš tikrųjų“, byloja šaltiniai.

Antra istorija – 1352 metais lietuvių kariuomenė Kuršių mariomis atjoja į Prūsiją. Ją niokoja ir degina. Vokiečių ordinas priešinasi. Ir štai, keliantis lietuviams per Deimenos upę vos nežūva Kęstučio brolio sūnus. Jį išgebsti kryžiuotis Heningas. Ir pasiunčia Kęstučiui kaip dovaną. Kartu su juo buvo vežami ir kritusių karių kūnai. Ir štai tada nutinka toks dalykas: „Bevežant jį Vėluvoje vienam užmuštam stabmeldžiui buvo nukirsta varpa. Vienas žmogus, regėdamas su pasipiktinimu tokį nedorą apsiėjimą su mirusiu, sudegino jį pagal stabmeldžių paprotį“.

Šis pasakojimas rodo, kad tais laikais šalia žiaurumo egzistavo ir pagarba savo priešui. Išniekintas kūnas palaidojamas pagal stabmeldiškus papročius. Tai padaroma Vokiečių ordinui priklausančioje teritorijoje. Ir šiuo atveju niekas nesipiktina ir netrukdo atlikti stabmeldiškų papročių. O juk prieš juos ir kovojo Ordino riteriai. Tai – krikščionių atsiprašymas už pagonio kūno išniekinimą. Kartu ši istorija rodo, kad kūno deginimas buvo labai svarbi apeiga senovės lietuviams. Ji turėjo didelę reikšmę.

Vienas aiškinimas – kūnų deginimas ir jų pelenų pylimas bendroje kapavietėje rodo, kad tai – kolektyvinis palaidojimas. Taip daryti verta tada, kada vienu metu žūsta daug žmonių. O kada taip nutinka? Gintautas Vėlius aiškina: „Matau dvi dideles blogybes – tai yra juodoji mirtis, maras, kuris ritasi per Europą ir kovos su kryžiuočiais – tas laikotarpis, kai kryžiuočiai žvangina ginklus prie Vilniaus miesto, pakeliui buvo ir Kernavė. Ir vienu, ir kitu atveju mes susiduriame su galimu dideliu mirčių skaičiumi per trumpą laiką, tai yra masinės mirtys. Iš esmės kapus vandenyje galima įvardinti kaip masines kapavietes, nes tokiu būdu laidojant prarandamas kapo individualumas, jau nebelieka tos vietos, kur galima nueiti pasimelsti.“

Tačiau mitologai turi dar vieną labai netikėtą paaiškinimą, kuris į mūsų protėvius leis pažvelgti visai kitoje šviesoje.

Ką mums atskleidžia Sigutės pasaka?

Ieškant atsakymų mums į pagalbą ateina viena pasaka, kurią visi puikiai žinome. Tai pasaka apie Sigutę. Ją tikrai kiekvienam pasekdavo vaikystėje – apie piktą pamotę, kuri žarijų duobėje sudegina podukrą, o ši atgimsta paukšte. Pasirodo, ši pasaka reiškia žymiai daugiau. Ji gali mums atskleisti lietuvių deginimo paslaptis.

Būtent į šią pasaką dėmesį atkreipė puiki mitologė Daiva Vaitkevičienė, daugelio knygų apie senąją lietuvių religiją autorė: „Mes žinom, kad pasakos yra tarptautinis žanras. Yra labai daug panašių motyvų Europoje, daug atitikmenų Indijoje, Kinijoje, Korėjoje ir t.t. Tačiau yra tam tikri lietuviški pasakų tipai. Jų yra nedaug, yra svarbu, kad būtent iš tų unikalių pasakų tipų yra tokios pasakos kaip apie mergaitę, kuri po mirties virto paukščiu. Mes kartais ją vadiname Sigutės pasaka. Kai pamotė nori nužudyti savo podukrą ir kad ją pražudytų, iškasa žarijų duobę, į kurią Sigutė įkrenta ir sudega. Bet tuo pasaka nesibaigia. Tuomet pamotė iškasa jos kaulus ir juos išpila arba po vartais, arba neša ir supila į vandenį. Ir kai jie papuola į vandenį, iš vandens iškyla paukštė. Taigi matome, kad gyvybė vėl randasi tuomet, kai sudegę palaikai pasiekia vandenį. Tai yra tam tikras judėjimas ratu. Šie siužetai turi analogų, tačiau pats žarijų duobės ir kaulų motyvas, kurie pilami į vandenį, yra lietuviškas.“

Tad ši pasaka galbūt atskleidžia senovės lietuvių pasaulėžiūrą, paaiškina, kodėl lietuviai buvo deginami. Ir kodėl sudegintus kaulus reikėjo palaidoti vandenyje. Tai, pagal senuosius lietuvių tikėjimus, padeda mirusiajam greičiau atgimti. Sudeginimas padeda žmogaus sielai išsivaduoti iš senojo kūno, o sąlytis su vandeniu pagreitina jos atgimimą.

Daiva Vaitkevičienė priduria: „Galbūt tai skirta ne tik valdovams, tai turbūt platesnis visuomenės sluoksnis, kuris tikėjo tuo ir degino mirusiųjų kūnus. Ugnies ir vandens sąlytis mums labai aiškiai sako, kad abu elementai yra svarbūs. Kai mes pridedame tą iš folkloro išlikusią sampratą, kad gyvybė kartojasi, kad nuolatos vyksta atgimimo procesas, tai aš galiu tvirtinti, kad tuo metu žmonės irgi galvojo, kad jie atgimsta. Ir mirusiųjų deginimas, o po to pelenų ir kaulų pilimas į vandenį yra noras kuo greičiau atgimti.“

Grįžkime į Bajorus, ten, kur dar Vytauto laikais mirusieji buvo deginami, o suanglėję kaulai beriami į vandenį. Ir jei lietuviai tikėjo reinkarnacija, tuomet suprantama, kodėl jie tai darė. Jie norėjo, kad žuvusieji kuo greičiau grįžtų atgal į šį pasaulį. „Kovų laikotarpiu buvo siekiama, kad tas atgimimas vyktų sparčiau, greičiau. Tai buvo tarsi išorinių veiksnių sukelta. Tarsi tam tikros papildomos pastangos, kad tie žuvusieji sugrįžtų“, kalba Vykintas Vaitkevičius.

Reinkarnacijos idėja – jotvingių palikimas?

Tačiau ar tikrai lietuviai tikėjo atgimsią po mirties? Ar tai nėra tik spėjimas? Istoriniai šaltiniai teigia, kad atgimimu po mirties tikėjo baltų gentis – jotvingiai. Todėl jie taip drąsiai kovodavo. Štai vienas istorinis liudijimas – lenkai kovojo prieš jotvingius, nuteriojo jų žemes, tad jų didžiūnai nusprendė taikytis ir įkaitais atidavė savo sūnus. Tačiau labai greitai atsisakė taikos: „Jotvingiai teigia, kad įkaitų gyvybė neturi būti kliūtis laisvei. Geriau esą sūnums netekti gyvybės negu tėvams laisvės, o garbingesnė mirtis garantuosianti jiems garbingesnį gimimą. Mat visi jotvingiai yra kvailai įsitikinę, kad vėlės, palikusios kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus, nors, patekusios į šiurkščius bei kvailus kūnus, jos tampa kvailesnės bei šiurkštesnės.“

Įdomu tai, kad mirusiųjų deginimo paprotį į Lietuvą galėjo atnešti būtent atkelti jotvingiai. Taip teigia kitas archeologas Gediminas Vaitkevičius: „Kremacija galėjo ateiti iš Jotvingių arba sudūvių ir jie atėjo su savo kremacijos tradicijomis. Čia XIII a. buvo išplitę griautiniai kapai, palaidojimai, o staiga ateina žmonės su kremacijos tradicijomis. Tai paliko įspūdi, todėl paskui atsirado ir ta Šventaragio idėja. Kolonistai, leičiai asocijuojasi su kunigaikščio žmonėmis ir be to, atvykėliai praktikavo pastovią kremacijos vietą su kremacijos patalpomis. Taip kad ta kremacijos idėja apie jos vietą ir pan. turi realų pagrindą, bet mes jos nesam radę“.

Jei taip buvo, tai kartu jotvingiai galėjo atnešti ir reinkarnacijos idėją. Kovojančiai Lietuvai ši idėja galėjo pasirodyti priimtina. „Galbūt šiandien atrodo, jog mintis, kad lietuviai tikėjo reinkarnacija atrodo neįtikinama ar įtakota modernių gyvenimo aplinkybių, bet visuomet reikia žiūrėti į kontekstą. Pirmiausia į istorinius šaltinius ir į mūsų kaimynus. Labai įdomu, kad Skandinavijoje mes taip pat turime tikėjimą reinkarnacija. Jeigu atidžiai skaitysime vedas, mes matysime, kad yra istorijų, kurios kartojasi. Ir komentaruose netgi yra pastebėta, jog senovėje žmonės tikėjo, kad po mirties jie vėl atgimsta. Taigi mes matome, kad Skandinavai turėjo tą tikėjimą. Lietuviai, spėju, irgi jį turėjo“, teigia Daiva Vaitkevičienė.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.