Sostinės meras Artūras Zuokas, mirus pontifikui, siūlė sostinės centre statyti ir popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadinti Antano Vivulskio suprojektuotą bažnyčią, kurios neleido pabaigti sovietai. Tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiai minčiai nepritarė, nes „didingos šventovės statymas miesto centre, kur apstu bažnyčių, būtų visai priešinga Jono Pauliaus II veiklai ir minčiai, nes Šventajam Tėvui rūpėjo žmonių sielovada, o ne Bažnyčios didybė“.
2005-aisiais plačiai diskutuojant apie Jono Pauliaus II atminimo įamžinimą politikai net pradėjo varžytis, kas pasiūlys kuo iškilesnį projektą. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad Vilniuje Jono Pauliaus II vardu buvo pavadinta aikštė prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o tiksliau - šventovę lankančių turistinių autobusų ir automobilių stovėjimo vieta.
Prieš metus šią žinią patvirtinusio buvusio kardinolo A. J. Bačkio nuomone, tai būtų gražiausias būdas pagerbti Jono Pauliaus II atmintį, nes aplink gyvena 30-40 tūkst. žmonių ir naujos parapijos tikrai reikia.
Ceremonija, kokios dar nebuvo
Kaip skelbė Vatikanas, Velionis popiežius Jonas Paulius II šventuoju skelbiamas drauge su popiežiumi Jonu XXIII, per precedento neturinčią bendrą ceremoniją, taip mėginant suvienyti Katalikų Bažnyčios konservatorius ir liberalus.
Iškart dviejų popiežių kanonizavimą stebėtojai vadina bandymu užglaistyti tradicinį skilimą tarp Bažnyčios kairės ir dešinės. Kaip yra teigęs JAV katalikiško laikraščio „National Catholic Reporter“ Vatikano ekspertas Johanas Allenas, Jonu Pauliumi II paprastai žavisi katalikų konservatoriai, o Jonas XXIII paprastai laikomas Bažnyčios progresyviojo sparno didvyriu.
„Geruoju popiežiumi“ vadintas Jonas XXIII laikomas vienu didžiausių Bažnyčios reformatorių - leido aukoti Mišias gimtąja tikinčiųjų kalba, užmezgė šiltesnius santykius su judėjais, sukvietė Antrąjį Vatikano susirinkimą, kuris buvo itin reikšmingas Katalikų Bažnyčios istorijai, nes iš naujo apibrėžė Bažnyčios pobūdį, suteikė vyskupams daugiau teisių tvarkant Bažnyčios reikalus ir padidino pasauliečių vaidmenį liturgijoje.
1881 metais gimęs Angelo Giuseppe Roncalli, kuris 261-uoju popiežiumi tapo 77 metų amžiaus, išleido dvi enciklikas - „Mater et Magistra“ apie socialinius pokyčius krikščioniškajame pasaulyje ir „Pacem in Terris“ apie taiką tarp tautų. Mirė 1963-aisiais, popiežiavęs ketverius su puse metų.
Populiarusis lenkų tautybės popiežius Jonas Paulius II ir jo pirmtakas italas vadinami vienomis įtakingiausių šių laikų katalikybės figūrų.
Vatikano patvirtinti stebuklai
DELFI primena, jog kanonizacijai paprastai reikia dviejų „patvirtintų“ stebuklų, tačiau dabartinis popiežius Pranciškus 1958-1963 metais Vatikanui vadovavusio Jono XXIII kanonizacijai pritarė remdamasis tik vienu.
Jonui XXIII 2000 metais priskirtas stebuklingas italų vienuolės, kuri sirgo ūmiu vidiniu kraujavimu, pagijimas.
Jonui Pauliui II, kuris popiežiavo 1978-2005 metais, pirmasis stebuklas buvo priskirtas vos po pusmečio nuo mirties, vienai prancūzų vienuolei paskelbus, kad melsdamasi pagijo nuo Parkinsono ligos, kuria sirgo ir velionis popiežius.
Antrąjį jo stebuklą patyrė moteris iš Kosta Rikos. Pasak jos, tą pačią dieną, kai Jonas Paulius II 2011 metais buvo paskelbtas palaimintuoju, melsdama jo užtarimo tikinčioji pagijo nuo rimtos smegenų ligos.
Lietuviško kraujo turintis popiežius Jonas Paulius II mūsų šalyje mylimas ir švesiai atsimenamas.
Nė vienam giminaičiui nesuteikė jokio titulo
Popiežišką Jono XXIII vardą pasirinkęs italas Angelo Giuseppe Roncalli gimė vargingų valstiečių šeimoje. Skirtingai, nei ankstesni popiežiai, nei vienam giminaičiui nesuteikė jokio titulo.
Per pirmąjį pasaulinį karą buvo Italijos kariuomenės sanitarinės dalies puskarininkis, vėliau – karo kapelionas.
Po karo tarnavo Romos kurijos Tikėjimo doktrinos kongregacijoje ir dėstė Laterano universitete. Paskirtas tituliniu Aeropolio arkivyskupu, dirbo Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje.
Per antrąjį pasaulinį karą padėjo iš Vengrijos bėgantiems žydams. Šventajam Sostui atstovavo Prancūzijoje, nuo 1952-ųjų buvo nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie UNESCO.
Išrinktas popiežiumi pradėjo rengti 1962-1965 vykusį Vatikano II susirinkimą. Į kardinolų kolegiją įtraukė Afrikos ir Japonijos dvasininkus, stiprino ekumeninius ryšius su kitomis Bažnyčiomis, įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą, bendravo su tikinčiųjų bendruomenėmis, susitiko su didžiųjų pasaulio valstybių ir komunistinių šalių valdžios atstovais.
Mirė 1963 metais, palaidotas Romoje, šv. Petro bazilikoje. 2000 metais paskelbtas Palaimintuoju.