Tai sumažino JAV priklausomybę nuo Persijos įlankos regiono, todėl ilgainiui gali mažėti ir politinė regiono svarba.
Rusija šiuo metu yra viena didžiausių gamtinių dujų eksportuotojų į Europą, tačiau keičiantis technologijoms padėtis gali keistis, todėl Rusijai prekybą dujomis gali tekti perorientuoti į Rytus, kur stūkso dvi didžiosios ekonomikos: Kinija ir Indija.
Tirpstant ledynams atsiveria nauji energijos išteklių klodai, todėl Arktyje gali prasidėti šalių varžybos, kas atsirieks didžiausią kąsnį. Galų gale, bėgant metams rasis nauji jūrų keliai, kuriuos reikės kontroliuoti.
Tai tik keletas klausimų, kurie skatina NATO susitelkti ne tik į dabarties ekspedicines operacijas, bet ir nagrinėti, kaip keisis saugumo padėtis keičiantis energetinio saugumo situacijai.
Kaip pasakoja NATO Kylančių saugumo iššūkių padalinio Energetinio saugumo skyriaus vadovas Michaelis Rühle, energetinis saugumas po truputį tampa populiaresne tema Aljanse, nes visi ima suvokti, kad nuo to, kaip valstybės atsakys į energetinio saugumo iššūkius, priklausys politiniai jų tarpusavio santykiai.
„JAV jau tapo didžiausia skalūnų dujų išgavėja, ji taip pat gali tapti didžiausia naftos išgavėja pasaulyje jau 2015 metais. Taigi JAV yra kur kas mažiau priklausoma nuo energijos išteklių importo ir nuo šiuos išteklius eksportuojančių regionų“, - interviu DELFI teigė NATO pareigūnas.
- Energetinis saugumas yra gana nauja veiklos sritis NATO, nes tai pirmiausia yra karinis Aljansas. Papasakokite plačiau, ką NATO veikia šioje srityje ir kaip tai suderinama su bendru principu, jog energetika yra nacionalinių valstybių vyriausybių reikalas?
- Tai yra nacionalinių vyriausybių reikalas, bet tam tikras problemas racionalu spręsti kartu, todėl NATO čia vaidina natūralų vaidmenį. Akivaizdu, kad NATO tikrai nėra energetikos srities žaidėjas, tačiau iš to, ką mes darome, galima išskirti tris pagrindines veiklos rūšis energetikoje.
Pirma, mes siekiame didinti sąmoningumą, kad Aljansas būtų pasirengęs reaguoti į energijos išteklių gavybos pokyčius globaliai – ne tik Europoje. Reikia įvertinti, kas vyksta Jungtinėse Valstijose su skalūnų dujomis, ką tai reiškia Persijos įlankos regionui, nes JAV jau dabar yra kur kas mažiau priklausoma nuo jo. Taigi mes analizuojame energetinio saugumo pokyčius pasaulyje ir kaip tai veikia NATO narių saugumo aplinką.
Antras svarbus dalykas yra pagalbos teikimas kritinės energetikos infrastruktūros apsaugai. Tai nacionalinė atsakomybė, todėl NATO tiesiogiai tikrai nesaugo naftotiekių ar dujotiekių, bet mes sutelkiame ekspertus iš viešo ir privataus sektoriaus, kurie dirba infrastruktūros apsaugos srityje. Jie aptaria savo nacionalines patirtis ir kaip galima visa tai tobulinti. Kitaip tariant, norime, kad iš to naudos turėtų visos šalys narės ir mūsų partneriai.
Reikia turėti mintyse, kad NATO partneriai dažnai būna arba energijos išteklių tiekėjai, arba tranzito šalys, todėl šioms šalims irgi yra naudos, nes mes patariame, kaip geriausiai apsaugoti energetikos srities infrastruktūrą.
Trečioji dalis, energijos išteklių vartojimo efektyvumas karinėje srityje, tai pati naujausia veiklos rūšis mūsų darbotvarkėje. Šioje srityje irgi veikiame panašiai: iš esmės į vieną vietą surenkame nacionalinių valstybių patirtis, kaip geriausiai taupyti energijos išteklius karyboje, kurios technologijos efektyviausios. Čia labai aktyvus Energetinio saugumo centras Vilniuje, nes tai viena pagrindinių jų užduočių.
Mes taip pat norime įlieti šiuos tris elementus į NATO mokymų ir pratybų programas, taigi ateityje tikriausiai matysime daugiau mokymų, susijusių su energetinio saugumo klausimais: kaip didinti sąmoningumą, kaip efektyviai naudoti infrastruktūrą ir didinti energetinį efektyvumą karinėje srityje. Šių klausimų įliejimas į NATO mokymų programas yra geriausias būdas įtraukti energetinį saugumą į pagrindinę NATO darbotvarkę.
Kiekvienas ateities lyderis kariuomenėje ir kiekvienas aukščiausias NATO diplomatas turės galimybę praeiti kursus, kurie suteiktų platesnį matymą, kaip energijos ištekliai yra tiesiogiai susiję su mūsų saugumu, todėl spalio mėnesį turėsime pirmuosius energetinio saugumo kursus NATO mokykloje Oberammergau (Vokietija).
- Prašau pavyzdžiais papasakoti, kokios yra pagrindinės energetikos srities prognozės artimiausiai ateičiai ir kaip tai paveiks pagrindinius regionus? Pavyzdžiui, kaip skalūnų dujų išgavimas JAV paveikė ar paveiks Artimųjų Rytų regioną?
- Prognozės yra nedėkingas dalykas. JAV jau tapo didžiausia skalūnų dujų išgavėja, ji taip pat gali tapti didžiausia naftos išgavėja pasaulyje jau 2015 metais. Taigi JAV yra kur kas mažiau priklausoma nuo energijos išteklių importo ir nuo šiuos išteklius eksportuojančių regionų.
Tuo pat metu Europa tampa labiau priklausoma nuo Artimųjų Rytų. Taigi tokiai organizacijai kaip NATO kyla klausimas, kaip sumažėjus JAV priklausomybei nuo Artimųjų Rytų pasikeis JAV užsienio politika? Žinoma, JAV nesitrauks iš Artimųjų Rytų, nes yra daugybė priežasčių kodėl ji ten turi būti, bet iš esmės visas regioninio saugumo paveikslas gali pasikeisti taip, kad JAV priklausomybė mažės, o Europos – didės. Taigi europiečiai turi galvoti, koks bus jų konkretus vaidmuo Artimuosiuose Rytuose.
Kitas pavyzdys: kas bus ir kaip ateityje keisis valstybių santykiai, jeigu kris gamtinių dujų kaina. Jau dabar turime lankstesnę rinką ir tokios šalys kaip Lietuva vieną dieną galės pirkti dujas iš kitų tiekėjų. Ta diena ateis. Jeigu dujų kainos kris, tuomet kyla klausimas, kaip tai paveiks tokią šalį, kaip Rusija, kurios ekonomika yra labai priklausoma nuo dujų eksporto, kokios įtakos tai turės dujų išgavėjams, nes jų produktas neš mažiau pelno. Taigi šis skalūnų dujų bumas turi ir turės įtakos Rusijos ekonomikai.
Galų gale prisiminkime klimato kaitą ir kaip nuo to keičiasi Šiaurės regionas: ledas tirpsta, palengvėja priėjimas prie išteklių Arktyje. Kitas svarbus dalykas – jūrų keliai. Ką tai reiškia tokiam Aljansui kaip NATO? Ar mes turime daugiau investuoti į karines jūrų pajėgas, kad būtų apsaugoti naujai atsirasiantys jūrų keliai, kurie šiuo metu neegzistuoja, bet gali egzistuoti po 10 metų?
Taigi klausimai apie energetiką ir klimato kaitą gali privesti prie gana reikšmingos kaitos Aljanso saugumui. Tarp jų yra gerų dalykų – didesnė JAV energetinė nepriklausomybė, daugiau lankstumo ir diversifikuotas energijos išteklių importas, pavyzdžiui, Lietuvai. Tai geroji dalis.
Tačiau šalys, kurių ekonomikos pastatytos ant energijos išteklių eksporto, gali ekonomiškai išskysti. Tolimoje Šiaurėje gali kilti konkurencija dėl energijos išteklių po žeme.
Taigi naujovės yra geros ir blogos, todėl NATO privalo planuoti šitokius dalykus, turime turėti vaizdinį, ko galime tikėtis per ateinančius metus ar dešimtmečius.
- Jeigu nutiktų taip, kad dėl pokyčių energijos išteklių rinkoje stipriai kristų gamtinių dujų kaina, kokios gali būti politinės pasekmės Rusijoje ir Europoje?
- Sunku pasakyti, bet kalbant apie Rusiją Vakarai visuomet vengė dviejų kraštutinumų: per stiprios ir per silpnos Rusijos. Rusijai reikia pačiai nuspręsti, kaip ji investuos į energijos išteklių išgavimo ir tiekimo infrastruktūros modernizaciją, kaip ieškos naujų vartotojų, tarkime, Azijoje.
- Ar Rusija turi galimybių greitu metu diversifikuoti tiekimą? Ar ji gali pereiti prie energijos išteklių tiekimo Kinijai, Indijai?
- Taip, tačiau šiuo metu gamtinės dujos vis dar dažniausiai tiekiamos dujotiekiais ir daugumą jų nutiesti į Vakarus. Jeigu Vakarams ateityje reikės mažiau dujų, tada Rusija turės persiorientuoti ir aš darau prielaidą, kad jie tikrai tą padarys. Bet tai nėra labai greitas procesas. Rusijai artimiausiais bus sudėtinga parduoti energijos išteklius kainomis, prie kurių jie buvo pripratę, jie jau dabar turi jas mažinti.
Jeigu skalūnų dujos ar suskystintos dujos plačiai ateis į rinką (o Lietuva ir kitos šalys jau baigia statyti savo suskystintų dujų terminalus), tai šalys turės geresnes galimybes derėtis su Rusija dėl kainų. Visi puikiai žinome, kad monopolija nėra sveikas dalykas.
Visi stebi, kaip Rusijai sekasi ekonominėje, karinėje ir politinėje srityse, tačiau visi supranta, kad energetika yra esminis dalykas Rusijos lygtyje kai darai Rusijos ateities analizę.
- Šiuo metu Europos valstybės gana stipriai yra priklausomos nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos. 2012 m. duomenimis, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija yra priklausomos 100 proc., Bulgarija – 89 proc., Slovakija – 83 proc., Vengrija – 80 proc., Slovėnija, Austrija – 60 proc., Lenkija, Čekija, Graikija – 56-59 proc., Vokietija – 37 proc. Kaip manote, ar per ateinančius 50 metų šioje srityje kas nors iš esmės pasikeis?
- Manau, kad Europos priklausomybė sumažės labai greitai, kai tik leis naujos technologijos ir į rinką ateis suskystintos gamtinės dujos. Manau, kad numatomoje ateityje Rusija vis tiek išliks pagrindinis gamtinių dujų tiekėjas Europai, nes ji turi didžiulius gamtinių dujų rezervus. Taigi absoliučios nepriklausomybės nebus.
Bet per ateinančius 20 metų vis didesnę reikšmę įgis atsinaujinantys energijos ištekliai, kai kurios Europos šalys pradės išgauti skalūnų dujas. Tai sumažins priklausomybę.
Galų gale ir šiandien matyti, jog Europa yra labai nevienalytis paveikslas: yra šalių, kurios nevartoja rusiškų dujų, ir yra tokių, kurios priklausomos 100 proc. Taigi paveikslas labai skirtingas. Galima rasti kitų tiekėjų, tokių kaip Norvegija, kuri gali įžengti į Europos rinką giliau.
Nuo to laiko, kai NATO apskritai atkreipė dėmesį į energetinį saugumą, buvo aišku, kad reikės veikti labai skirtingoje aplinkoje, nes sąjungininkės yra skirtingai pažeidžiamos. Pavyzdžiui, Kanada ir Jungtinės Valstijos neimportuoja rusiškų dujų. Todėl NATO darbotvarkė turi būti tokia, kad tiktų ir JAV, ir Kanadai, ir Lietuvai.
Lietuvos padėtis tam tikra prasme yra unikali, nes šalis yra 100 proc. priklausoma nuo rusiškų dujų tiekimo. Tačiau ne visos šalys yra tokios pažeidžiamos.
Esama ir kitokių būdų sumažinti priklausomybę pasitelkus reversinį dujų tiekimą.
Taigi kai sukursime sistemą, kurioje jokia šalis neturėtų monopolinių pozicijų ir pradės veikti laisva rinka, paveikslas taps gražesnis, iki tam tikro lygmens sumažės pažeidžiamumas, atsinaujinantys ištekliai taps vis įdomesni, nors gal ne taip greitai kaip tikimės.
Primenu, kad skalūnų dujos prieš 20 metų buvo neįsivaizduojamas dalykas, nes nebuvo technologijų joms išgauti. Taigi technologijų vystymasis vaidina vieną svarbiausių vaidmenų šiame sektoriuje.
- Jūsų nuomone, ar yra būdų paraginti nuo vieno energijos išteklių tiekėjo priklausomas šalis investuoti į energetinę nepriklausomybę? Lietuva kaip Lietuva, tačiau Europoje seniai netyla kalbos, kad Vokietija yra pernelyg palanki Rusijai būtent dėl jos pramonės priklausomybės nuo rusiškų dujų.
- NATO, kaip organizacija, neturi jokių galimybių įtikinti konkrečią šalį priimti vienokius ar kitokius sprendimus energetinio saugumo srityje, tai grynai nacionalinis klausimas. Vienintelė institucija, kuri čia galėtų vaidinti vaidmenį, yra Europos Sąjunga, nes tai ekonominė bendrija.
Tačiau po įvykių Kryme matome, kad šalyse pradėti kvestionuoti praeities politikų sprendimai. Tai labai adekvatu, žinant, jog Rusija nėra tokia patikima ir prognozuojama, kaip mes manėme. NATO šalyse jau kalbama apie priklausomybės mažinimą nuo Rusijos ir bandymus išvengti kolizinės situacijos, kai skiriasi dujas importuojančios ir eksportuojančios šalių politiniai požiūriai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pareiškusi apie poreikį sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų. Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl vokiečiai taip susidomėjo atsinaujinančiais ištekliais. Tačiau trumpuoju laikotarpiu apsisprendimas atsisakyti atominės energetikos kaip tik padidino priklausomybę nuo rusiškų dujų. Taigi tai labai komplikuota lygtis.
- Papasakokite, kokios naudos turi Aljansas iš partnerystės su Azerbaidžanu, nes ši šalis irgi yra energijos išteklių tiekėja, galinti išgelbėti Europą nuo priklausomybės nuo Rusijos?
- Azerbaidžanas yra mūsų partneris jau daugelį metų, bet pastaruoju metu ši šalis orientuota į bendradarbiavimą energetinėje srityje, mat išgauna energijos išteklius Kaspijos jūroje ir per Turkiją tiekia į Europą. Taigi Europai tai įdomus naujas tiekėjas. Žinoma, tai niekada nepasieks Rusijos tiekimo mastų, tačiau tai įdomi alternatyva. Todėl natūraliai Azerbaidžanas labai susitelkė į partnerystę su NATO energetikos sektoriuje, jie mano, kad tai gali būti įdomu labai daugeliui NATO šalių.
Mes dėl tokio požiūrio labai džiaugiamės, nes jie labai aktyvūs, siūlo daug idėjų, rengia konferencijas, kaip tinkamai apsaugoti kritinę energetikos sektoriaus infrastruktūrą.
Apskritai kalbant Azerbaidžanas yra vienas stipiausių mūsų partnerių energetinio saugumo aspektu. Taip paprasčiausiai yra dėl dujotiekių, kurie driekiasi nuo Azerbaidžano per Gruziją į Turkiją. Energetinės infrastruktūros apsauga jiems labai svarbus klausimas, jie nori užsitikrinti, kad neatsiliks nuo moderniausių pasiekimų šioje srityje: ieškoma efektyviausių būdų apsisaugoti nuo teroristų atakų infrastruktūrai ar nuo kibernetinių atakų. Taigi logiška, kad mes turime stiprius ryšius su Azerbaidžanu: jie yra tiekėjai, daug NATO sąjungininkų – vartotojai. Abi pusės suinteresuotos.
- Kaip į tai žiūri Rusija? Ar esama kokių nors nepasitenkinimo ženklų?
- Ne, neturėjome jokių negatyvių reakcijų iš Rusijos pusės. Konferencijoje Baku turėjome dalyvį iš Rusijos misijos prie NATO. Mūsų energetinio saugumo diskusijos, kaip kad konferencija Baku, yra atviros, jose nėra slaptos informacijos, tai labiau akademinė diskusija.
Manau, kad mes turime siekti skaidrumo, nes šiuo atveju karinis Aljansas ėmė dirbti srityje, kurioje iki šiol didelį vaidmenį vaidino Rusija, todėl natūralu, jog kyla visokiausių įtarimų, kuriuos geriausia paneigti skaidrumu.
Aišku, jeigu aš būčiau iš Rusijos, tai man nepatiktų, kad NATO turi alternatyvų tiekėją, nes norėčiau parduoti savo dujas, bet tai normalu.
- Tačiau politine prasme tai reiškia labai daug dalykų. Jeigu Azerbaidžanas suinteresuotas būti alternatyviu energijos išteklių tiekėju Europai, o vamzdynas eina per Gruziją ir Turkiją (Baku-Tbilisis-Džeihanas), tai išsyk išauga Gruzijos svarba Aljansui ir Rusijai. Vadinasi, narystės NATO siekianti Gruzija išliks Rusijos ir NATO interesų zona, todėl kažin, ar čia padės skaidrumas?
- Jeigu mąstysime geostrategiškai, jūs teisi, tačiau nepriklausomos valstybės pačios nusprendžia, ar joms dirbti su NATO, ar ne. Jeigu Azerbaidžanas ir Gruzija nusprendė dirbti su NATO, jokia kita šalis negali tam prieštarauti, nes tai būtų kišimasis į tos šalies vidaus reikalus.
Gruzijos atveju mes stengiamės atsiliepti į šios šalies poreikius. Pavyzdžiui, po Rusijos-Gruzijos karo 2008-aisiais siuntėme patarėjų komandą į Gruziją, jie norėjo, kad mes įvertintume infrastruktūrai padarytą žalą..
Kadangi Gruzija siekia NATO narystės, ji tai pat nori pademonstruoti, kaip gerai tvarkosi su energetinėmis problemomis, kad turi funkcionuojančią energetikos ir gynybos politiką. Ši šalis NATO komitetams nuolat teikia informaciją apie Abchazijos ir Pietų Osetijos aprūpinimą (po karo šios teritorijos paskelbė nepriklausomybę, nors de facto priklauso nuo Rusijos – DELFI), taigi energetikos politika yra tapusi instrumentu parodyti, kad Gruzija yra atsakinga valstybė.
- Jūsų nuomone, kaip galima būtų sumažinti Ukrainos energetinę priklausomybę nuo Rusijos?
- Privačiame sektoriuje, žinoma, yra įvairiausių idėjų, tačiau svarstymai daugiausia susiję su energijos taupymu, daugiabučių apšiltinimu ir panašiai. Esu tikras, kad privačios kompanijos eis į Ukrainą ir teiks pasiūlymus, kaip galima sumažinti energijos išteklių vartojimą, nes Ukrainoje vartojimas itin didelis ir itin neefektyvus.
Galbūt ateityje dalis paramos pinigų, kuriuos Vakarai skiria Ukrainai, bus tiesiogiai susieti su energijos vartojimo efektyvumo rodikliais? Tačiau Ukraina kenčia nuo to nuo ko ir kitos Rytų Europos šalys: Rusija yra vienintelė jų tiekėja.
- Tačiau Ukrainos situacija keblesnė ne tik dėl neramumų Rytuose, bet ir dėl to, kad ji nuolat neįstengia apmokėti sąskaitų už Rusijos tiekiamas gamtines dujas. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl Slovakija atsisakė pritarti reversiniam dujų tiekimui į Ukrainą, mat dėl prastos ekonominės padėties Kijevas gali nevykdyti komercinių įsipareigojimų.
- Iš tiesų reversinis dujų tiekimas šioje padėtyje labai padėtų, tai lankstesnė sistema.
Bet aš manau, kad šiuo metu svarbiausias tikslas Vakarams yra apsaugoti Ukrainą nuo ekonominės griūties, o tai apima ir energetiką. Dėl šios priežasties JAV skyrė nemažai lėšų tiesiog apmokėti dujų sąskaitoms Rusijai. Taigi visi supranta, kad Ukraina yra pažeidžiama dėl aukštų energijos išteklių kainų. Juo labiau, kai Rytų Ukrainos regionai laikomi artimesniais Rusijai.
- Kaip numatomi pokyčiai energetikoje ilguoju laikotarpiu gali paveikti didžiųjų pasaulio valstybių politinius planus? Kur gali prasidėti nesutarimai, kokie gali kilti iššūkiai?
- Numatyti, kas nutiks per ilgą laikotarpį, beveik neįmanoma. Prisimenu, kai buvau vaikas, branduolių sąlaja (nuclear fusion – DELFI) buvo reklamuojama kaip visų energetinių problemų sprendimo būdas, tačiau praėjo pusė amžiaus ir situacija nelabai pakito.
Aš tikiuosi, kad savo vaidmenį suvaidins atsinaujinantys ištekliai. Kai kurios šalys, tokios kaip Gruzija ar Norvegija, jau dabar gamina didžiulius hidroenergijos kiekius.
Prieš keletą metų manėme, kad pasaulyje gana greitai baigsis nafta, tačiau dabar akivaizdu, jog jos yra daugiau nei manėme. Energetika labai priklauso nuo technologinio progreso. Šiandien galima pasiekti naftą ten, kur prieš dvidešimt metų buvo neįmanoma. Buvo žinoma, kad ji ten glūdi, bet nebuvo būdų, kaip ją išgauti. Dabar ją išgauti jau įmanoma, net jeigu ir šiek tiek brangiau.
Taigi svarbu ne tik politinis, bet ir technologinis, vystymasis, o skalūnų dujos – geriausias pavyzdys. Tai pakeitė JAV padėtį, nes ji buvo priklausoma nuo importuojamų dujų, o iš importuotojos tampa eksportuotoja. Prieš dvidešimt metų niekas tuo nebūtų patikėjęs.
Europoje pastaraisiais metais turėjome ekonominę krizę, todėl dujų suvartojimas sumenko.
Keičiantis klimatui, atsigręšime į Arktį. Dabar tai per brangu, bet darant prielaidą, kad Kinijai reikės daugiau išteklių ir tai palaikys atitinkamą jų kainą, vieną dieną prireiks išgauti išteklius ir Arktyje, nors tai kelia aplinkos apsaugos klausimų.
Kita vertus, o ką darysime, jeigu Kinijos ekonomika neaugs taip stipriai, kaip tikimės? Jau dabar Kinijos ekonominio augimo kreivė darosi plokštesnė. O jeigu ten nutiks kokia ekonominė krizė? Juk tai nėra stabili valstybė. Gali būti, kad ir Indija neaugs taip smarkiai? Taigi jei dviems svarbiausiems vartotojams nereikės tiek išteklių, tai iškart pakeis kainas.
- Kalbėdamas keletą kartų minėjote, kritinės energetikos infrastruktūros apsaugą. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas po Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimo spaudos konferencijoje sakė, kad NATO ketina padėti Ukrainai apsaugoti jos energetikos kritinę infrastruktūrą. Kaip tai atrodo praktiškai?
- Paprastai į šalį siunčiama patarėjų komanda, kuri apžvelgia infrastruktūros padėtį ir įvertina kritinių padėčių planus. Šiuos žmones mes atrenkame iš ekspertų padalinio, jie dažniausiai būna iš privataus sektoriaus, tai nėra NATO darbuotojai. NATO juos tik surenka, jie yra patikrinami, kad galėtų susipažinti su įslaptinta informacija. Mes juos dislokuojame, tarkime, Ukrainoje, jie aplanko ministerijas, įvertina kritinių nelaimių planus, ieško silpnų vietų, teikia pasiūlymus. Jie taip pat gali įvertinti realią infrastruktūros padėtį, gali pasiūlyti saugumo procedūras.
