Nors tiesą sakant, tie, kurie didelę šeimą ir nori gražių margučių, gali šį procesą atlikti ir Didįjį penktadienį: ypač, jei norima kiaušinius skutinėti, dažyti su vašku. Tai, pasak etnologės, gana ilgas procesas.
„Didysis Penktadienis mūsų tradicijose, visi sako, kad tai didžiausias pasninkas. Taip pat yra sakoma, kad Didžiojo penktadienio metu, jei nėra reikalo, negalima valkiotis, šlaistinėtis. Reikia susikaupti, būti namuose“, - senųjų tradicijų reikalavimą priminė pašnekovė.
Bažnyčios istorikas Liudas Jovaiša pasakojo, kad jau pati pirmojo krikščionių bendruomenė minėjo Didįjį penktadienį. Pašnekovo teigimu, mitybos tradicijos buvo pritaikytos būtent šiam liturginiam kalendoriui.
„Buvo pradėta minėti ne tiek liūdna, rūsti, bet gal labiau dramatiška ir kartu šviesi diena. Tai yra Dievo meilės žmonijai parodymas. Pasninkas, viena vertus, yra rūstus, tradiciškai griežtas, bet, kita vertus, Šventajame rašte parašyta: „Kai pasninkauji, neatrodyk nepaniuręs, neafišuok to.“ Vidinis pasninkas neturi virsti išoriniu liūdnumu ar rūstumu.“
Bažnyčios istorikas pripažįsta, kad visgi šios tradicijos šaknų galima rasti ir judaizmo kultūroje.
Etnologė svarstė, kad pasninko kultūra gali būti susijusi ir su žemdirbiais. Būtent žiemos pabaiga – pavasario pradžia jiems būdavo sunkiausias metas, kuomet trūkdavo maisto. Kad žmonės nebūtų nuskriausti, galimai, buvo sugalvotas pasninkas.
„Nėra maisto? Padarykime tai sakraliu laiku. Žmogus kitaip priims šį reiškinį. Jis negalvos, kad jis varguolis. Tai galima pavadinti taupymo ir dvasinio ugdymo politika“, - apie senolių išmintį kalbėjo etnologė.
„Giliausia pasninko prasmė – atsisakyti to, prie ko esi prisirišęs“, - pridūrė L. Jovaiša.
Visą laidos įrašą galite išgirsti čia.
