Globalėjant pasauliui tautinius skirtumus dažnai nurungia intelektinis suderinamumas, kosmopolitiškos pažiūros, ir, žinoma, meilė. Tačiau ir dabar labiau nei šeimyninės multikultūrinės tradicijos mūsiškiams rūpi pačios už kitataučių ištekėjusios lietuvaitės. Drąsios? Nuotykių ieškotojos? O gal tiesiog melancholiškos moterys, nesugebėjusios atsispirti egzotiškiems kerams?

Geriau už bet kokius apibendrinimus kalba pačios moterys. Už minėto perujiečio kosmopolito ištekėjusi Vaida teigia niekada neturėjusi jokių stereotipais grįstų įsitikinimų apie mišrias šeimas sukūrusias lietuvaites.

Tų lietuvių spektras yra labai platus. Ši moterų grupė yra heterogeniška pagal visus aspektus: amžių, socialinę padėtį, išsilavinimą, požiūrį į lietuvių vyrus, toleranciją kitokiems ir t.t. , tad neįmanoma susikurti stereotipų apie tą standartinę lietuvaitę, ištekėjusią už užsieniečio, nes tokios tiesiog nėra. Taip pat juk ir žodis „užsienietis“ reiškia praktiškai visus pasaulio vyrus, išskyrus tą lašą jūroje – lietuvius, tad ir dėl šios priežasties neįmanoma turėti išankstinių nuostatų.

– O ką manote apie lietuvius vyrus?

– Jei nurodytumėte konkrečius asmenis, tada būtų paprasčiau atsakyti, tačiau kalbėti apie visus lietuvius tikrai negalėčiau. Nors tautybė nėra visiškai nereikšmingas dalykas, tačiau ji tik vienas iš 
mus apibrėžiančių veiksnių.

– Gal vis tik turėjote tam stereotipinių įsitikinimų apie perujiečius, iki sutikote savo išrinktąjį?

– Tiesą sakant, pažinojau keletą vaikinų iš jo šalies, kurie mano akyse sudarė itin negatyvų įvaizdį, tačiau apie jokios tautybės žmones nedarau išvadų pagal kilmę, kadangi tai – ne lemiamas vertinimo veiksnys.

Kita vertus, mano vyras kilęs iš šalies, kurioje pragyveno vos dešimt metų, tad kažin ar tikslu būtų netgi jį lyginti su jo tautybės vyrais?

– Kaip judu susipažinote? Ar susipažinus meilė prasidėjo iš karto? 

– Susipažinome internete per vieną didelį atsitiktinumą. Tuo metu mokiausi ispanų kalbos ir labai reikėjo praktinių žinių, o jis tuomet dirbo informacinių sistemų techniku ir vakarus praleisdavo prie kompiuterio – tai buvo puikios sąlygos mudviejų bendravimui. Nežinau kaip, tačiau ta virtuali draugystė išsivystė į tikrai labai turtingą bendravimą įvairiausiomis temomis, tačiau kalba nėjo apie abipuses simpatijas, tiesiog palaipsniui vienas kitą pradėjome vertinti draugų lygmenyje. Taip bendravome maždaug dvejus su puse metų ir galiausiai jis, tuo metu daug laiko praleidęs keliaudamas po Europą, nusprendė aplankyti Lietuvą ir kartu mane. Iškart susitikus Vilniaus oro uoste mums atsirišo liežuviai, buvo labai paprasta bendrauti, kadangi komunikuodami virtualiai buvome savimi, kalbėjomės nuoširdžiai ir nepūtėme muilo burbulų. Taip draugiškai Vilniuje praleidome penkias dienas ir kalba apie romantiškus jausmus tikrai nesisuko. Kadangi tąkart jis sudalyvavo mano diplomų teikime universitete, pirmą kartą pamatė mano tėvus ir keletą artimų žmonių dar nė nebūdamas mano antrąja puse.

Praėjus keliems mėnesiams po pirmojo susitikimo susikroviau lagaminus į Ispaniją, nes patekau į vieną devynių mėnesių trukmės tarptautinį projektą. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau būtent tuo laikotarpiu ir tapome pora. Kadangi gyvenome skirtinguose miestuose (atstumas tarp jų daugiau kaip 300 km), visą draugystės pradžios laiką nuolatos vienas kitą lankydavome arba susitikdavome kituose Ispanijos miestuose.Tad, tikriausiai, akivaizdu, kad mūsų atveju tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

– Kaip į Jus reagavo vyro šeima? Ir jūsų šeima į vyrą? Ar jaučiatės, kad Jūsų dėka vyro artimieji kažko išmoksta, sužino apie Lietuvą? 

– Šiuo klausimu mums su vyru labai pasisekė, kadangi tiek mano, tiek jo tėvai nuo pat mūsų draugystės pradžios mus palaikė ir nesukėlė papildomų rūpesčių, kaip dažnai pasitaiko mišriose porose.

Tiesą sakant, įdomu ir tai, kad mūsų tėvai turi labai skirtingas patirtis kalbant apie multikultūriškumą. Mano tėveliai visą gyvenimą pragyveno Lietuvoje ir netgi dabar gyvena ne taip jau toli nuo savo gimtųjų vietų, o tarp giminių mišrių santuokų praktika taip pat nėra labai įprasta.O mano vyro tėvai, kaip ir mano vyras, jau spėję pagyventi net keturiose skirtingose šalyse, o jų giminėje tautinis ir rasinis maišymasis yra visiškai įprastas dalykas, kadangi nemaža dalis giminaičių jau apie dvi dešimtis metų gyvena Europoje, toli nuo gimtinės.

Mano vyro artimieji, ypač tėvai, tikrai sužino tam tikrų dalykų apie Lietuvą, žino tam tikrus patiekalus, papročius, keletą žodžių ir panašiai. Pabuvojo kol kas tik vieną kartą, tačiau jau entuziastingai planuoja, kaip švęs Kalėdas pas mano tėvus. Mano tėvai, sesers šeima taip pat sužinojo įvairiausių dalykų apie Peru, tam tikrus papročius, šiek tiek ir peruietišką virtuvę.

Kol kas tokių tikrų, ilgų atostogų Lietuvoje paskirtų keliauti,  neturėjome, tačiau drauge buvome Lietuvoje apie penkis kartus po savaitę ar daugiau. Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai šaltuoju metu. Pagrindinis kelionių tikslas būna aplankyti artimuosius ir draugus.

– Gyvenant tokioje multikultūrinėje šeimoje ir giminėje, kokią reikšmę jums turi kultūra? Tautybė? Ar jums svarbu lietuviškas identitetas, ar jaučiatės labiau pasaulio pilietė? Gal sąmoningai ieškote lietuvių bendruomenės? O gal priešingai, būnate vien su ispanais?

– Tai klausimai, į kuriuos labai sunku atsakyti, kad būčiau teisingai suprasta. Mūsų šeimoje kiekvienas turime skirtingą mentalitetą ir identitetą, tačiau kad būtume laimingi nei vienas neturime atsisakyti savo šaknų. Mano vyras žino, kad susituokė su lietuve, o aš žinau, kad susituokiau su perujiečiu - ispanu ir mūsų šeimoje nei viena kultūra nėra dominuojanti, jos gyvena viena šalia kitos.

Multikultūriškumas tai ir yra sugebėjimas priimant kitą neatsisakyti ir savo. Aš jaučiuosi lietuve pasaulio piliete. O į negausios mūsų lietuvių bendruomenės gyvenimą dar neįsitraukiau, manau, tai tik laiko klausimas. Kol kas mano aplinkoje nėra nė vieno lietuvio, tiesiog nebuvo aplinkybių, bet kaip bus ateityje – parodys laikas.

– Ar dėl skirtingos judviejų su vyru išvaizdos tenka susidurti su žmonių smalsumu? O gal net netolerancijos protrūkiais? Kaip reaguojate? 

– Nežinau, ar įdėmų žvilgsnį galima laikyti smalsumu? Jei galima, tuomet kartais susiduriame, tačiau retai tai pastebiu, nes dažniausiai būnu susikoncentravusi į mus, o ne į aplinkinius žmones. Tiesa, draugystės pradžioje smalsius žvilgsnius tikrai pastebėdavau dažnokai. Tačiau, ačiū Dievui, niekuomet tas smalsumas nebūna įkyrus ir juo labiau agresyvus, tad manęs tikrai nežeidžia ir nesukelia nepatogumų ar nemalonios jausenos.

tarp bičiulių turime mišrių porų. Kai kurios jų gyvena kitose šalyse. Paskutinį kartą aplankėme draugus keliaudami po Boliviją, ten gyvena mano draugas bolivietis su prancūzaite. Norėčiau kad pamatytumėte vietinių veidus, pamačius dvi tokias egzotiškas poreles vaikštinėjančias po Cochabambos miestą!

– Gal kyla kultūrinių nesusipratimų?

– Šiuo metu gyvename Ispanijoje. Didelių kultūrinių nesusipratimų nepasitaiko, tačiau tam tikrose situacijose atsiskleidžia, kad čia žmonės kai kuriuos dalykus mato kitaip. Man labai patinka ši šalis ir visada noriu sužinoti ir išmokti daugiau, tad jei kažkas mane nustebina, pavyzdžiui retas mandagumo žodelių vartojimas, nebijau pasiteirauti ar pasidalinti savo įžvalgomis su aplinkiniais.

– Tada paklausiu apie namus: dėl ko dažniau įsiplieskiate – dėl kultūrinių ar bendražmogiškų kibirkštėlių?

– Mūsų šeimoje kultūriniai dalykai tikrai nesukelia rimtų nesutarimų. Mano vyras užaugo ne vienoje šalyje, tad kad ir kaip skirtingai mes galėtume atrodyti pašaliniams žmonėms, iš esmės kultūriškai mes labai panašūs. Pats šeimos auklėjimas, sutinku, buvo ganėtinai skirtingas, tačiau rezultatas gavosi panašus. Turbūt todėl, kad kiekvienas iš mūsų esame subrendęs individas ir nesame grynos tėvų kopijos ar jų auklėjimo padarinys. Žaibais pasisvaidome nebent dėl bendražmogiškų dalykų, kurie aktualūs kiekvienoje poroje.

– Kokia jūsų nuomonė mišrių porų vaikų atžvilgiu? Ar manote, kad atžalos privalo mokėti abiejų tėvų gimtąsias kalbas? O gal jūsų vyras moka ar mokosi lietuvių kalbos? 

– Kol kas neturime vaikų, bet apie tai kalbamės gana dažnai, skaitome specialią literatūrą apie dvikalbystę ir vaikų ugdymą. Ateities vizijoje matome savo vaikus kaip dvikalbius, kadangi neįsivaizduoju, kaip jausčiausi kalbėdama su savo vaikais ne savo gimtąja kalba.

Sunku atsakyti į klausimą „ar privalo”, kadangi čia jau pradeda kvepėti spaudimu vaikams, o per spaudimą, manau, nieko gera neišeina. Tačiau galiu pasakyti, kad labai norėčiau ir tikiuosi, kad jie kalbės lietuviškai. Vyras moka kelias frazes lietuvių kalba, kol kas jo žodynas nespindi, tačiau tikiu, kad kai atsiras vaikai, jis irgi pramoks daugiau.

– Kaip manote, ar santuoka praturtino jūsų požiūrį? Ar tai padėjo jūsų šeimai suprasti kitą kultūrą, praplėsti akiratį?

– Tikriausiai ne tik pati santuoka, tačiau visas kartu praleistas laikotarpis mane praturtino. Mane nuo pat vaikystės traukė Pietų Amerikos kultūra, tad malonu, kad būtent taip pasisuko mano gyvenimas. Man labai patinka, kad namie deriname tris kultūras: lietuvišką, peruietišką ir ispanišką. Jei anksčiau sekdavau naujienas tik iš Lietuvos, tai dabar net peržvelgti laikraščius užtrunka kiek ilgiau, nes domina ir Ispanijos bei pagrindinės naujienos iš Peru.

Mūsų virtuvėje gaminami patys įvairiausi patiekalai, skamba džiazas, klasika, lotyniška muzika, bet nepamirštami ir lietuvių atlikėjai kaip Aistė Smilgevičiūtė, Saulės kliošas, Jurga Šeduikytė ir kiti. Sunkiau priartėti gyvenant čia prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo, tačiau retkarčiais būna parodų, į kurias nueiname, neseniai pradėjome žiūrėti ir lietuviškus, o ne tik ispaniškus ar peruietiškus filmus bei dokumentines laidas.Taip namuose niekada nebūna nuobodu, nes visada atsiranda apie ką kalbėti, kartais net ir pačius įprasčiausius buitinius klausimus įdomu panagrinėti.

Kadangi mane visada domino kitos kultūros, tačiau jei anksčiau tai buvo tiesiog interesas, susidomėjimas, dabar tai tapo gyvenimo būdu. Mano aplinkoje yra nemažai mišrių šeimų ir kartais pamatau, kad kai kuriose yra  linkstama prie kažkurios iš kultūrų, šitai man atrodo represyvu. Juk priimdamas žmogų į savo gyvenimą priimi ir visą tą lagaminėlį, kurį jis su savimi atsineša.