Pasak Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos pirmininko, teisininko, savanorio ir šaulio Audriaus Skaisčio, šiandien nebeliko aiškių, ilgų fronto linijų, būdingų XX amžiaus karams. „Dabar tektų ginti svarbiausius šalies infrastruktūros objektus. Kaip Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą 1991-aisiais. Laikas mus labai spaudžia, nes sienos perbraižomos jau visiškai arti mūsų. Kuo įvairiau ginsimės, tuo sunkiau bus priešui“, - mažos valstybės pasipriešinimo dideliems agresoriams ypatumus „Ūkininko patarėjui“ glaustai išdėstė A. Skaistys, mokęsis JAV gynybos departamento ir Vokietijos gynybos ministerijos globojamame George C. Marshallo Europos saugumo studijų centre.
Pusiniai gynybos būdai
Rusijos agresija prieš Ukrainą net ir NATO naikintuvų saugomą Lietuvą privertė nervintis bei blaškytis. Mieliau apie makroekonomiką, prekybą nei apie geopolitiką ir karybą mėgstantis kalbėti premjeras Algirdas Butkevičius iškilmingai pažadėjo Seimo opozicijai: jei reikės, pirksime amerikietiškų „Patriot“ priešlėktuvinių raketinių sistemų, tačiau kiek atvėsusi Vyriausybė svarstė, kad gal užtektų pigesnių, nuo peties nutaikomų lenkiškų „Grom“ raketų. Vis dėlto į klausimą, kokios ginkluotės, karinės technikos, kariuomenės rūšių dabar labiausiai reikėtų Lietuvai, taip ir liko neatsakyta. Vietoj privalomosios karo tarnybos iš bėdos sugalvoti Lietuvos kariuomenės baziniai kursai neteistus, raštingus 18-38 metų vyrus ir moteris per 12 savaičių teišmoko žygiuoti neužminant rikiuotės draugui ant kulnų, padeda atmintinai iškalti krašto apsaugos sistemos statutus, suteikia pradinių medicinos, karo topografijos žinių, šaudymo įgūdžių ir įpratina nebijoti ginklų, nekrūpčioti nuo sprogimų garsų.
Kietesnis riešutas agresoriams
Tačiau buvęs Lietuvos gynybos atašė Rusijoje, atsargos pulkininkas leitenantas Česlovas Šlėgaitis netiki, kad tokie „kareiviai“, trumpam apsivilkę uniformas dėl „50 proc. pigesnių studijų aukštosiose mokyklose ir statutinių valstybės tarnautojų karjeros galimybių“, galėtų rimtai pasipriešinti Rusijos oro desanto divizijų smogikams, tyliai, be šūvių sunaikinusiems visą Ukrainos kariuomenės Krymo grupuotę. Daug kietesnis riešutas Rusijos kariuomenei būtų Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos, „aitvarai“, Afganistane jau įgudę kovoti su priešais be skiriamųjų ženklų.
Nebaisi net visiška atskirtis
„Iki 2004 m. buvome sukūrę lanksčią teritorinės gynybos sistemą: decentralizuoti štabai, savarankiškai veikiančios ginkluotosios pajėgos. Man pačiam su tarnybos draugais teko kurti Vakarų Lietuvos karinę grupuotę. Esu būtent tokios gynybos šalininkas: kelios karinės apygardos dar suskaidytos į smulkesnius padalinius, kiekvienas taktinis vienetas, kuopa, būrys parengti kovoti net ir visiškai priešo atskirti nuo kitų Lietuvos kariuomenės dalinių. Tokiems judriems nedideliems junginiams reikalingi efektyvūs lengvieji priešlėktuviniai, prieštankiniai ir priešpėstininkiniai ginklai. Per karus, pastaraisiais metais Rusijos sukurstomus posovietinėje erdvėje, naikintuvai, kuriems būtini dideli oro uostai, ir griozdiški kreiseriai - tik nereikalinga našta. Jie dažnai tampa lengvu priešų grobiu, kaip Ukrainos karo laivynas Kryme“, - kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ samprotavo atsargos karininkas Č. Šlėgaitis.
Kareiviai, nesilaikantys statutų
NATO šalys, nesvarbu, kokios jų kariuomenės - profesionalios ar šauktinės, stiprina savo specialiąsias pajėgas. Tokių kariuomenės rūšių kovotojams knyginių statutų nebūtina laikytis, kariai net gali auginti barzdas. Susuktas laikraštis JAV „jūrų ruonių“ ar britų specialiųjų oro pajėgų (SAS) žaliūkų rankose virsta mirtinu ginklu, jie iš 300 metrų atstumo pirmuoju šūviu pataiko į monetą, išmestą į viršų, visiškoje tamsoje iš 180 metrų kulka „užgesina“ degančią cigaretę, sugeba virve nusileisti iš sraigtasparnio, pakibusio 40 metrų aukštyje, peiliu pataiko į širdį priešui, esančiam už 25 metrų.
A. Stašaičio nuomone, „Aitvaro“ vis dėlto nebūtų galima panaudoti Lietuvai ginti – ne tokios specialiųjų operacijų pajėgų užduotys ir kitokie įgūdžiai. „Priešo sostinėje chaosą sukelti, okupantų kariuomenės generalinį štabą sunaikinti – taip, tai jie galėtų. O šalį turėtų saugoti savanoriai, LDK Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, „Geležinio Vilko“ brigada“, - tikino A. Stašaitis.
Karininkas ieško savo būrio
Atsargos majoro A. Stašaičio manymu, pirmiausia reikia dvigubai padidinti kariuomenę. „Karių beveik neturime. Kam patikėtume priešlėktuvines raketas „Stinger“ ir prieštankinius pabūklus „Javelin“? Kariuomenė mažutė: 5 tūkst. „reguliariųjų“ kareivių ir tiek pat savanorių. Esu atsargos karininkas, apmokytas eiti bataliono (700 karių) vado pareigas. Kur tie mano kareiviai, kokiuose sandėliuose sukrauta jų ginkluotė, ekipuotė, uniformos? Neturi Lietuva amunicijos ir ginklų atsargų, kad, virš valstybės susitvenkus grėsmei, galėtų mobilizuoti rezervistus. Užuot skubėjus pirkti naują nereikalingą militarinį šlamštą, pirmiausia būtina sukurti atsarginius viskuo aprūpintus karinius dalinius“, - tvirtino dvylika metų (nuo 1991-ųjų iki 2003-iųjų) Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tarnavęs A. Stašaitis.
Prieš „žaliuosius“ - žali
Pasak A. Stašaičio, parengiant per metus vos 1000 naujų kareivių vietoj būtinų 5 tūkst., po 10 metų Lietuvoje nebeliks mobilizacinio kariuomenės rezervo. „Kol kas dar galima vieną kitą senelį, tokį kaip aš, prireikus pašaukti ginti tėvynę. Bet vėliau prieš profesionalius „žaliuosius“ okupantus tegalėtume pastatyti tiesiogine prasme žalius savo naujokus, paskubomis per tris mėnesius apšlifuotus bazinių karinių mokymų produktus. Tikram kariui parengti reikia metų-dvejų, būrio vadui – 3-4 metų, kuopos vadui – 5-7 metų, o bataliono vyresniajam karininkui išugdyti – net 15 metų“, - aiškino A. Stašaitis.
Tylą laiko bailumu
Kai kurie Vakarų, ypač Vokietijos, Prancūzijos politikai prieš 10 metų buvo įsitikinę, kad Baltijos šalių negalima apginti nuo Rusijos, todėl „neatsakinga” Lietuvą, Latviją ir Estiją kviesti į NATO. Dalis mūsų visuomenės šiandien galvoja panašiai: neverta nė tų septynių ar aštuonių dešimtųjų procento dalių bendrojo vidaus produkto lėšų skirti ginkluotei, karinei technikai, verčiau reikia tylėti, neišsišokti, prisitaikyti prie geopolitinių vėjų, nepriminti pasauliui nei savo 50 okupacijos metų, nei garsiai užjausti kitų pavergtų tautų.
Lietuvos kariuomenės kūrėjai neabejoja, kad prireikus Lietuvą galėtume apginti, jeigu susitelktume, įsigytume tinkamos ginkluotės ir išmintingai pasipriešintume agresoriui, kuris drąsus tik tada, kai jo bijo.
Iš „patrankų mėsos“ jokios naudos
„Dvasinis karių nusiteikimas kautis – pusė pergalės. Nesvarbu, koks karys – „Aitvaro“ profesionalas, šauktinis ar baigęs bazinius karinius mokymus. Visų pirma jis turi savanoriškai apsispręsti aukotis dėl tėvynės. Iš prievarta mobilizuotų kareivių didelės naudos šiuolaikiniuose karuose nebus. Tokia „patrankų mėsa“ apkase gal dar pasėdės, bet su keliais kitais kareiviais atkirsti nuo vadavietės nedrįstų, pabijotų kautis su galingesniu priešu, iškeltų baltą vėliavą”, - tvirtino atsargos pulkininkas leitenantas Č. Šlėgaitis.
Atsargos majoras A. Stašaitis primena, kad Konstitucija ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas suteikia teisę, netgi įpareigoja kiekvieną lietuvį visais būdais priešintis okupacijai. „Jei mus puls– ginsimės, nekreipdami dėmesio į vadų, politikų kapituliantiškus įsakymus ir nurodymus“, - pabrėžė atsargos karininkas A. Stašaitis.
Geopolitinė lazda turi antrąjį galą
Sovietų NKVD mėsininkai, po karo kankindami suimtus lietuvių, ukrainiečių partizanus, dažnai naudodavo ne tokį jau skausmingą, bet labai paveikų būdą palaužti belaisvius: suimtajam iššaudavo prie pat ausies, paskui staigiai pistoleto vamzdžiu perdrėksdavo lūpą, kad tardomasis trumpam apkurstų, pajustų sūrų kraujo skonį, užuostų parako svilėsių tvaiką (besiartinančios mirties požymius). Net ir tvirti vyrai palūždavo. Toks tardymo būdas buvo vadinamas „skubiu apdorojimu“. Rusai prieš 6 metus „skubiai apdorojo“ Gruziją, dabar – Ukrainą. Plačiąja prasme – visą Vakarų pasaulį. Iki šiol Rusijai sekėsi: be jokių smarkesnių geopolitinių ir ekonominių pasekmių ji užgrobė penktadalį Gruzijos, atplėšė gabalą Ukrainos. Vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas, atsargos specialusis agentas A. Skaistys mano, kad Maskva gali pakliūti į savo pačios paspęstus spąstus, „susirinkinėdama istorines rusiškas žemes” Europoje.
„Pagal šiuolaikinių asimetrinių karų teoriją, metusi visas jėgas į Rytų Europos „artimąjį užsienį“, Rusija atidengia savo užnugarį –Sibirą, Uralą, Tolimuosius Rytus“, - reikšmingai nutęsė NATO idėjas Lietuvoje propaguojančios bendrijos vadovas A. Skaistys. Į tas žemes seniai žvalgosi Kinija.
