Visa tai – Kremliaus kontroliuojamo televizijos tinklo „NTV“ specialioje laidoje „Nuteisti. Spąstai „Alfa“ būriui“.
Kaip atkurta Lietuvos nepriklausomybė? Separatizmas, karinių dalinių apgultys, ultimatumai
Laida prasideda nuo istorijos apie tai, kaip Sausio 13-ąją Vilniuje veikusio būrio vadas Michailas Golovatovas prieš porą metų buvo sulaikytas Austrijoje ir, Lietuvos pasipiktinimui, čia pat paleistas. M. Golovatovas – elitinio smogikų būrio vadas – pristatomas kaip žmogus, visą savo gyvenimą pašventęs „karui su teroru, įkaitų vadavimui, žmonių gelbėjimui“.
Skambant graudulingai muzikai, laidos autorius Aleksandras Sladkovas M. Golovatovą apibūdina kaip neteisingai apkaltintą, neva nepagrįstai prilygintą žudikams ir karo nusikaltėliams.
Pats M. Golovatovas pareiškė iškart panoręs kovoti su lietuviška neteisybe. Savo ir „Alfa“ būrio darbą jis apibūdina dviem žodžiais: „ugniagesių komanda“. Esą vienintelė smogikų funkcija buvo tvarkytis su masiniais neramumais.
O kol M. Golovatovas su savo kompanija mąstė apie gaisrų gesinimą, Lietuvoje, laidos autoriaus A. Sladkovo žodžiais, vyko „grynas separatizmas“. Taip vadinama Kovo 11-ąją atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Mėgindamas diskredituoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, A. Sladkovas postringauja, kaip lietuvių „nacionalistai“ ir „sukilėliai“ neva apgulė karinius dalinius, reikalaudami kariškių, kad šie išeitų ir atiduotų ginklus.
Dar vienas A. Sladkovo pašnekovas – Vladislavas Švedas. Jis laidoje pristatomas kaip buvęs Lietuvos TSR komunistų partijos antrasis sekretorius. Lietuvoje jis žinomas kaip vienas 1991 m. perversmo organizatorių. Anot jo, Lietuva iš Sovietų Sąjungos išstojo neteisėtai. „O teisėtai jie nenorėjo. Nes jie puikiai suprato, kad teisėtai neišeis“, - tvirtina V. Švedas.
Žinoma, vienas perversminikų tvirtina, kad priespaudos tarybinėje Lietuvoje nebuvo, laidos autorius jam antrina, postringaudamas apie tai, kad Lietuva neva buvo viena labiausiai klestinčių imperijos respublikų. O lietuviai, žinoma, buvo gerbiami ir mylimi visos sovietų tautos.
Lietuvos laisvė – M. Gorbačiovo sąmokslas
Toliau lankstant istoriją, laidos autorius perša mintį, neva Lietuvos „separatistus“ iš tiesų kontroliavo ir jiems netgi palaiminimą davė paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Tokią tezę laidoje plėtoja Karlis Bilans – žmogus, pristatomas kaip žmogaus teisių gynėjas, kurį būtų „sunku įtarti simpatijomis komunistams ir SSSR“. Ką gi, ne taip ir sunku. Šis žmogus – aktyvus Fronto partijos narys ir Algirdo Paleckio bendražygis.
K. Bilans ir Algimantas Naudžiūnas – dar vienas 1991 m. sausio perversmininkas – vieningai tvirtina, neva Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas suplanuotas Maskvoje, o viską koordinavo Maskvos statytiniai. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis.
1991 m. Vilnius – 2014 m. Kijevo repeticija
Istorija persipina – esą M. Gorbačiovas nusileido Vakarams, o šie užpylė Lietuvą savo agentais. Taip ilgai vyniota A. Sladkovo mintis vis ryškėja. Kalbėdamas apie užsienio valstybių agentų pritvinkusį Vilnių, jis vis užsimena apie šių užsieniečių raginimus kuo labiau aštrinti situaciją.
„Dešimtojo dešimtmečio pradžioje užsienio spectarnybos Lietuvos ėmėsi iš peties: rašė įstatymų projektus, finansavo separatistus, ruošė smogikus“, - dėsto A. Sladkovas. Ir čia atsiranda visko kaltininkas – Andrius Eitavičius. Arba „Andrew Eiva“. Šis Amerikos lietuvis, ilgai tarnavęs įvairiuose JAV kariniuose daliniuose, 1991 m. buvo vienas iš Aukščiausiosios Tarybos gynybos vadovų. Bet pagal „NTV“ laidos siužetą, jis tebuvo smogikas, apmokęs menamus lietuvių smogikus – tuos pačius, kurie, kaip teigia A. Paleckis, „šaudė į savus“.
Taip 1991 m. įvykiai Vilniuje neva atspindi kitą koordinuotą perversmą – šių metų įvykius Kijeve. Anot laidos autorių, minią prie Televizijos bokšto staigiai surinko „separatistai“: esą žmonės vežti net pasitelkiant apgaulę, o įtampa Vilniuje sąmoningai kurstyta dar iki sovietų desantininkų atvykimo. Anot sausio perversimininko A. Švedo, žmonės iš Vilniaus apylinkių vežti autobusais ir „išmesti prie bokšto“ vietoj žadėto vakarėlio. Be to, komunistų veikėjas tvirtina, kad prie Televizijos bokšto suvežti net vaikai iš vaikų namų.
A. Sladkovas kalbina kone visus sausio perversmininkus. Tarp jų – ir Minske besislapstantis Vladimiras Uschopčikas. Pastarasis dėsto, kaip „separatistai“ kurstė liaudį antirusiška propaganda.
O kai pagaliau prabylama apie Sausio 13-osios įvykius, V. Uschopčikas drąsiai tvirtina, kad omonininkai šaudė tik į orą ir tik tuščiais šoviniais. „Triukšmo efektas“. Ir M. Golovatovas postringauja, kad jo būrys jokių kovinių šaudmenų neturėjo. Ir, žinoma, Lietuvoje ieškomas smogikų vadas tvirtina, kad šaudė ne jie. „Provokaciniai šūviai į Televizijos bokšto gynėjus, jei juos galima taip vadinti. Ir atitinkamai – į mus“, - sako M. Golovatovas.
Su visu būriu savo pašnekovų, propagandistas A. Sladkovas dėsto, kaip į minią šaudė lietuviai, kaip prie Televizijos bokšto vežti kitose Vilniaus vietose mirusių žmonių kūnai, kaip visa tai įrodyta sovietinės prokuratūros – tiesa, byla su visais omonininkų nekaltumo įrodymais neva perduota Lietuvai ir pradanginta. Taigi žiūrovui belieka pasikliauti A. Sladkovo ir jo pašnekovų, kurių dauguma slapstosi nuo teismo Lietuvoje, garbės žodžiu.
Tik laidai einant į pabaigą A. Sladkovas jau tiesiai dėsto, kad Vilnius prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo tarsi repeticija. Mat tik ką tas pats vyko Kijeve, kur, žinoma, valdžią užgrobė „smogikai nacionalistai“. Ir snaiperiai Kijeve, žinoma, ne vyriausybinių pajėgų, ir „Berkut“ smogikai, žinoma, beginkliai ir bejėgiai.
N. Maliukevičius: priimkime tai kaip komplimentą
Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Nerijus Maliukevičius žinią apei A. Sladikovo kūrinį sutiko su lengvu nusivylimu. Trečiadienį politologas TSPMI dalyvaus seminare apie informacinius karus, o pasakoti jis ketino būtent apie tai, kaip Sausio 13-osios įvykiai ir pasakos kaip „savi šaudė į savus“ bus panaudoti bandymams diskredituoti Maidano revoliuciją.
„Aplenkė mane, - nusijuokė N. Maliukevičius. - Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: istorija apie snaiperius, apie „savi šaudė į savus“ buvo perkelta į Ukrainos kontekstą. Akivaizdu, kad perkeliama istorija į „Berkut“ kontekstą.“
Politologas pabrėžia, kad A. Sladkovas – daugybę Rusijos Federacijos tarnybų apdovanojimų pelnęs veikėjas. Tarp jo pelnytų laurų – ir KGB įpėdinės, Federarilnio saugumo tarnybos (FSB) padėka.
„Autorius yra nuolatinis Galinos Sapožnikovos svečias vadinamojo „formato A3“. Noriu atkreipti dėmesį, kad jis gavęs prizus, padėkas ir medalius iš specialiųjų tarnybų: jis apdovanotas FSB už nuopelnus“, - sakė N. Maliukevičius.
A. Sladkovo taikiklyje – ne tik Lietuva ir Ukraina. FSB apdovanotas veikėjas taip pat rengė atitinkamus reportažus apie Gruzinus ir Pietų Osetiją.
Pašnekovas šio propagandos pliūpsnio ragina nesureikšminti, o priešingai – priimti jį kaip komplimentą.
„Reikia žiūrėti į šitą reikalą kaip į savotišką komplimentą. Vadinasi, skaudėjo tiems, kurie dabar Europoje paskelbti arešto orderiai, kuriems yra nekomfortiška, neaišku, kur ir kada juos gali vėl sulaikyti. Matau savotišką desperaciją, bandymą tokiais metodais plauti savo mundurą“, - sakė N. Maliukevičius.
Politologas ragina apskritai nevertinti tokių išpuolių, kuriais užsiima A. Sladkovas ir į jį panašūs veikėjai.
„Užtenka rimtai reaguoti į tokias neva dokumentines produkcijas“, - reziumavo N. Maliukevičius.
