Tačiau Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad tokie vertinimai yra emocionalūs ir skandalingi, tačiau nebūtinai teisingi. Jo nuomone, aplinkybės prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat prieš Antrąjį pasaulinį karą ir šiuo metu yra netapačios, tad kalbėti apie globalaus konflikto pradžią yra mažų mažiausiai nerimta.
A. Kasparavičius tik sutinka, kad šiuolaikinė Rusija primena kaizerinę Vokietiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vokietija tuo metu itin sparčiai vystėsi, ginklavosi ir stiprėjo tiek, kad neišsiteko savyje. Rusija pastaruoju metu taip pat uždirbo pinigų iš naftos ir dujų bei investavo į karinių pajėgumų stiprinimą.
„Iš tiesų šiuolaikinės Rusijos politiką galime lyginti su 1911-1913 m. kaizerinės Vokietijos politika. Su kaizeriu Vilhelmu V. Putinas tam tikro panašumo turi. Tiesa, Vokietija tuo metu augo technologiškai ir kariškai. Kad šiandieninė Rusija pastaruoju metu būtų augusi technologiškai, aš tokių duomenų neturiu, bet Rusijos karinė pramonė ir naujosios karinės technologijos po Sovietų Sąjungos iširimo iš tiesų išaugo“, - sakė pašnekovas.
Istoriko teigimu, pagrindinis šiandieninės situacijos skirtumas nuo Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo pradžios yra tas, kad didžiosios pasaulio jėgos nėra pasirengusios karui ir jo netrokšta.
I Pasaulinio karo priežastys ir vokiečių planai Lietuvai
Istorikas pasakoja, kad nors kaltė dėl Pirmojo pasaulinio karo buvo suversta ekonominiu ir kariniu požiūriu labai sustiprėjusiai Vokietijai, tačiau iš tiesų išsiaiškinti santykius jėga tuo laikotarpiu troško ne tik vokiečiai, bet ir britai, prancūzai bei rusai.
„Esminė Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo gilūs didžiųjų valstybių geopolitiniai prieštaravimai. Rusai norėjo išstumti Vokietiją iš Rytprūsių ir iš esmės siekė tos situacijos, kuri yra šiandien. Britai norėjo apriboti vokiečių augimą, nes baiminosi, kad toks spartus Vokietijos augimas yra didžiulė grėsmė Didžiosios Britanijos stabilumui. Britai buvo bet kuriomis priemonėmis pasiryžę stabdyti Vokietiją, neleisti jai modernizuotis. Prancūzai irgi jautė baimę, kad vokiečių modernizacija bei spartus augimas išstums Prancūziją iš pirmaujančių pozicijų Centrinėje ir Vakarų Europoje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzija pirmavo Europoje ir pasaulyje pagal aukštąsias technologijas, tačiau po karo pradėjo atsilikti ir į pirmą vietą iššoko JAV“, - sakė A. Kasparavičius.
Mažiausiai karo, anot istoriko, troško Austrijos-Vengrijos imperija, tačiau paradoksas tas, kad ši imperija pirmoji paskelbė karą Serbijai ir taip pradėjo pasaulinį konfliktą, kuriam pasibaigus subyrėjo.
Kalbėdamas apie vokiečių kolonizacinius planus A. Kasparavičius pabrėžė, kad vokiečiai turėjo planų ir dėl Lietuvos. Pasak pašnekovo, vokiečiai planavo nuo Rusijos imperijos atplėšti Pabaltijo regioną, Baltarusiją ir bent dalį arba visą Ukrainą. Vokiečiai netgi buvo suplanavę, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nevykdys prievartinės germanizacijos, o tiesiog panaikins lenkišką švietimo sistemą.
„Buvo galvota lietuviams leisti laisvai lietuviškai mokytis ir neskatinti lietuvių germanizacijos, bet nekurti Lietuvoje aukštųjų mokyklų, kad lietuviškai būtų mokomasi tik pradinėje mokykloje ir progimnazijoje. Minties esmė ta, kad lietuviai gyvendami tokiomis sąlygomis labai greitai pajus, jog didelėje galingoje Vokietijos imperijoje nemokant vokiečių kalbos galimybės yra ribotos. Tokiu būdu antra ar trečia lietuvių karta pradės sparčiai mokytis vokiečių kalbos. Planas buvo toks, kad po 70-100 metų Lietuva pati natūraliu būdu germanizuosis, kaip atsitiko Rytprūsiuose, kai išnyko baltiškos gentys“, - pasakojo A. Kasparavičius.
Kodėl Krymas – ne Sudetai?
Kalbėdamas apie Antrojo pasaulinio karo priežastis istorikas pabrėžė, kad Pirmasis pasaulinis karas neišsprendė didžiųjų valstybių tarpusavio prieštaravimų, tad antrasis konfliktas buvo tarsi antrasis to paties spektaklio veiksmas. Pasak A. Kasparavičiaus, skirtingai nei prieš 1914-uosius, prieš Antrąjį pasaulinį karą gana ilgai nesusiformavo priešininkų stovyklos, mat Vakarai ilgą laiką vylėsi, kad naciai ir sovietai susigrums tarpusavyje ir konfliktas tuo pasibaigs.
„Susiformavo tokios ideologinės stovyklos: nacizmas, bolševizmas ir Vakarų demokratijos šalys, kurios nekenčia nei bolševizmo, nei nacizmo bei deda politines-diplomatines pastangas, kad bolševikai susikautų su fašistais. Visa Europos politika formuojama taip, kad įvyktų toks karinis konfliktas tarp Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio. Prasidėjo grynas diplomatinis žaidimas“, - sako pašnekovas.
„Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse viskas buvo aišku: Rusija, Anglija, Prancūzija yra vienoje barikadų pusėje, Vokietija, Austrija-Vengrija ir vėliau Osmanų imperija – kitoje. Buvo dvi labai aiškios priešiškos stovyklos. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo išvakarėse praktiškai jokių stovyklų nėra, neaišku, kas su kuo kariaus. Britų ir prancūzų pastangos, kad karas pirmiausia vyktų tarp nacionalsocialistų ir bolševikų, neveikia ir A. Hitleris pirmiausia pasuka į Vakarus, sutriuškina Vakarų valstybes, išskyrus Angliją, kuri vis tik irgi patiria nuostolių“, - tęsė A. Kasparavičius.
Tačiau istorikas teigia, kad pastaruoju metu kartojamos Krymo analogijos su Sudetų kraštu jis neįžvelgia.
Kaip žinoma, 1938 m. A. Hitleris netrukdomas prisijungė Čekoslovakijai priklausiusį Sudetų kraštą, kuriame gyveno vokiečių mažuma. Vakarai – Anglija ir Prancūzija – tam neprieštaravo, todėl Čekoslovakijos vyriausybė Vokietijos ultimatumą priėmė, bet A. Hitlerio tai jau nebetenkino. Prieš tai vokiečiai buvo prisijungę ir Austriją.
Aiškindamas, kodėl Sudetų atvejis skiriasi nuo Krymo A. Kasparavičius paminėjo keletą aspektų. Pirma, Sudetų krizė kilo ne dėl pokyčių Čekoslovakijos vyriausybėje, bet dėl augančio Vokietijos apetito. Tuo tarpu Krymo krizę paskatino Maidanas, prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas bei naujosios laikinosios vyriausybės sudarymas.
Antra, tarpukario Čekoslovakiją britai diplomatiniame susirašinėjime vadino čekokratija, nes šioje valstybėje beveik visus svarbius postus valstybinėse institucijose užimdavo tik čekai ir vos vienas kitas slovakas.
„Sudetų vokiečiai toje Čekoslovakijos valstybėje jautėsi labai nejaukiai. Jeigu pasižiūrėsime į tarpukario Čekoslovakijos administraciją, tai Sudetų vokiečių pareigūnų ministerijose praktiškai nebuvo arba juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jų niekas nediskriminavo, jie naudojosi rinkimų teise, bet administracijoje nebuvo nei vokiečių, nei praktiškai slovakų. Čekoslovakijos generaliniame štabe buvo vienas slovakas generolas, visi kiti čekai. Slovakija turėjo autonomiją, bet Bratislavos autonominėje švietimo ministerijoje 60 proc. pareigūnų buvo čekai“, - sakė A. Kasparavičius.
Tačiau jis neįžvelgia tokių požymių Ukrainoje. Kita vertus, A. Kasparavičius sako, kad Krymas, kuris iki 1954 m. niekada nepriklausė Ukrainai, rusams turi didelę ideologinę vertę, mat kai tik Krymas buvo atplėštas nuo Osmanų imperijos, visą likusį laikotarpį iki 1954-ųjų pusiasalis priklausė Rusijos imperijai arba Sovietų Sąjungai.
Istorikas, be kita ko, pažymi, kad Krymo problema iškilo ne Oranžinės revoliucijos metu 2004-2005 m., o dabar. Tai, anot jo, rodo, kad problemos slypi ne Kryme, o naujojoje Ukrainos vyriausybėje, kuri neapdairiai pirmiausia ėmėsi naikinti rusų, kaip valstybinės kalbos, statusą. A. Kasparavičius sako, kad tokiu žingsniu naujoji Ukrainos vyriausybė žengia tarpukario Lietuvos keliu, kai buvo nuspręsta staigiai įvykdyti žemės reformą ir nusavinti pietryčių Lietuvos dvarininkų žemes.
Kokias klaidas padarė Lietuva, kurių Ukrainai geriau buvo nekartoti?
„Situacija Ukrainoje įsisiūbavo, kai buvo užsimota vienu ypu suvienodinti Ukrainos valstybę nuo Rytų iki Vakarų imtinai su Krymu. Ukraina kopijuoja tarpukario Lietuvos Steigiamojo Seimo politines klaidas 1920-1921 m. Kai mes užsimojome sparčiai vykdyti žemės reformą, nusavinti lenkų dvarininkų žemes, tai gavome Juzefą Pilsudskį, Lucjaną Želigovskį, gavome Vidurio Lietuvą ir paskui netekome visos pietryčių Lietuvos ir sostinės Vilniaus“, - sakė A. Kasparavičius.
Pašnekovas teigia manantis, kad pakartoję Lietuvos klaidas ukrainiečiai ne tik kad neteks Krymo, bet ir dalies žemyninės Ukrainos teritorijos.
„Bijau Krymu gali viskas nepasibaigti. Toks scenarijus visiškai įmanomas, jeigu bus einama radikaliu keliu“, - baiminosi istorikas.
A. Kasparavičius sako, kad šiandien mes dar nesame įsisąmoninę fakto, jog apie 60 proc. L. Želigovskio divizijos, užėmusios Vilniaus kraštą tarpukariu, sudarė iš Lietuvos kilę žmonės, kurie jautėsi kovojantys už savaip suvokiamą teisingumą.
„Tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo kilę iš Lietuvos, jie jautėsi grįžtantys ir kovojantys už seną istorinę tiesą, už savo supratimą. Ir kai Kazio Griniaus vyriausybė į jų siūlymus neįsiklausė, neatsižvelgė, de facto įvyko valstybės skilimas, dalis valstybės ėmė identifikuotis su Lenkija, kaip kad rytų Ukraina identifikuojasi su Rusija. Ukraina galėtų atsižvelgti karčią mūsų istorinę patirtį“, - sakė istorikas.
Pašnekovas teigia, kad panaši padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje susiklostytų, jeigu nutiktų taip, kad šiuo metu neįtakingas dešiniųjų pažiūrų politikas Gintaras Songaila patektų į antrąjį prezidento rinkimų turą.
„Įsivaizduokime situaciją: G. Songaila patenka į antrą prezidento rinkimų turą. Ir kaip elgiasi pietryčių Lietuva, kaip elgiasi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir visa Lenkija? Manau, kad situacija būtų ne mažiau įkaitusi. Juo labiau jeigu mūsų tauta būtų pasiekusi tokią kondiciją, kokia šiandien yra Ukrainoje. Jeigu mūsų protai emigruotų ir čia liktų tik Juliaus Pankos ir G. Songailos šalininkai, tai, žinote, mes susilauktume gana kietos reakcijos iš Varšuvos, mūsų bendrapiliečių bei Lenkų rinkimų akcijos, valstybė praktiškai pradėtų byrėti. Bet ačiū Dievui, kad pas mus dar užtenka sveiko proto ir radikalai yra paraštėse. Jie kol kas atlieka šalutinį vaidmenį ir, esu tikras, kad jeigu neįvyks koks stebuklas, jie nieko nepasieks ir per artėjantį žemės referendumą“, - sakė A. Kasparavičius.
A. Kulakauskas: Vakarai jau tyliai susitaikė su Krymo netektimi
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Kulakauskas teigia, kad Krymo situacijos palyginimai su Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo pradžia nėra visiškai laužti iš piršto, tačiau, jo nuomone, situacijos nėra vienodos.
Pasak mokslininko, nors konfliktas Bosnijoje tapo pretekstu Pirmajam pasauliniam karui, tačiau ginkluoto konflikto priežastys buvo kur kas platesnės. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio priežastys, anot pašnekovo, slypėjo Pirmojo pasaulinio karo rezultatuose – karo nugalėtojai pernelyg įsijautė į laimėtojų vaidmenį ir nepagrįstai griežtai nubaudė Vokietiją.
Kaip žinoma, pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį Vokietija neteko 70 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos, buvo demilitarizuota, prarado visas kolonijas, Saro sritis, kairysis Reino krantas ir Klaipėdos kraštas perduotas administruoti Tautų Sąjungai, Vokietija turėjo mokėti milžiniškas reparacijas.
Mokslininkas sako, kad po Pirmojo pasaulinio karos sienos Europoje išties buvo nubraižytos neteisingai. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas siūlė braižant sienas atsižvelgti į tautines, etnines ribas, tačiau, pavyzdžiui, vokiečių gyvenamas Sudetų kraštas kažkodėl vis tiek buvo prilipdytas Čekoslovakijai, tad Vokietija ją laikė sava teritorija.
A. Kulakauskas priduria, kad Krymas rusų sąmonėje taip pat yra sava sritis.
„Labai sunku pasakyti, kad Krymas nuo amžių amžinųjų yra ukrainiečių žemė. Šita žemė yra ukrainiečių nuo Nikitos Chruščiovo dovanojimo laikų, nuo 1954 m. Ukrainiečiai ten yra mažuma ir tie patys jau rusakalbiai“, - teigia mokslininkas.
„Žinoma, Rusijai Krymas rūpi ne dėl ten gyvenančių gyventojų, o dėl karinių-strateginių priežasčių. Kita vertus, Jalta, Sevastopolis yra šiuolaikinės rusų nacionalinės tapatybės dalis ir labai svarbi dalis. Nors šiaip patiems Krymo rusams, jeigu būtų geros ekonominės sąlygos Ukrainoje, tai kultūrinės autonomijos pripažinimas ir stabili valdžia nėra labai blogai. “, - pridūrė A. Kulakauskas.
Istoriko teigimu, per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų Ukrainoje nesusiformavo vieninga tautinė ar geopolitinė tapatybė: šalis yra susiskaldžiusi ne tik į Vakarų ar Rytų Ukrainą, bet ir į ukrainiečius, rusus bei rusiškai kalbančius ukrainiečius, kurie kalbantiems ukrainietiškai atrodo tarsi netikri tautiečiai. A. Kulakauskas sako, kad, pavyzdžiui, didžioji dalis airių irgi yra perėmę okupantų britų kalbą, tačiau jiems dėl to bėdų nekyla. Airijoje yra dvi valstybinės kalbos – anglų ir airių.
„Man atrodo, kad dabar Vakarai labiausiai susirūpinę, kad nebūtų eskaluojami kariniai veiksmai, kad Rusija neplėstų savo ribų. O jau su Krymo vienokiu ar kitokiu netekimu tyliai susitaikė. Net įvairūs esami ar buvę patarėjai tai jau įvardija. Manau, kad į ausį žurnalistams tą patį sako ir politikai“, - sakė A. Kulakauskas.
Š. Liekis: galios politika grįžta
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis savo ruožtu teigia įžvelgiantis aiškias paraleles tarp A. Hitlerio atplėšto Sudetų krašto nuo Čekoslovakijos ir Vladimiro Putino atkąsto Krymo pusiasalio nuo Ukrainos.
Pašnekovo manymu, Rusija elgiasi kaip tipiška revizionistinė valstybė, kuri yra nepatenkinta status quo bei nori peržiūrėti sienas ir pakeisti padėtį tarptautinėje sistemoje.