Pastarieji dar atsivesdavo savo draugų ir net vaikų, kad šie prarastų nekaltybę. Dabar merginai visą šį siaubą kasdien primena sūnus, kurio tėvas – vienas iš prievartautojų.

Nori, kad vaiko vaikystė nebūti panaši į jos

28 metų moteris neslepia – bėdos ją lydėjusios dar nuo vaikystės. Kai jai buvo šešeri, nuo vėžio mirė mama. Tiesa, rūpintis penkiais vaikais pastaroji nesugebėjo seniai. Lina prisimena, kad namuose pagrindinis maistas būdavo batonas ir vanduo, kartais skaniau pamaitindavo tik močiutė. Tuo tarpu pati mama nieko negamino. Tačiau mamą ji mylėjo ir, atsidūrusi globos namuose, iš ilgesio praverkė ne vieną naktį. Tėvas mirė dar anksčiau – jis buvo giminaičio nužudytas buitinio konflikto metu.

Nuo trylikos metų Lina atsidūrė pas globėją, jau užauginusią savo vaikus. Pas ją gyveno iki 19 metų, nors galėjo ir toliau ten likti, ji nusprendė norinti pati gyvenimo paragauti, jos žodžiais tariant, norėjosi pasižiūrėti, ką reiškia sėdėti ant savo užpakalio. Taigi iš pradžių gyveno pas draugę, vėliau – įvairiose prieglaudose.

„Su globėja ir dabar bendrauju, klausiu patarimų, nors visko yra buvę – ir susipykdavome, ir susitaikydavome. Už neklausymą esu gavusi ir diržo, ir ant druskos teko paklūpoti. Prisimenu, kol nematydavo, pasidėdavau rankšluostuką, kad kojos pailsėtų. Globėjos dėka turiu dvi specialybes – apdailininkės ir siuvėjos. Tačiau kol kas nė viena specialybė manęs netraukia. Su broliais ir seserimis mažai bendrauju, visi turi savus gyvenimus, nors globos namuose augome kartu. Viena sesuo Anglijoje augina vaiką ir vis atsiunčia manajam drabužėlių.

Noriu, kad mano vaikas turėtų kitokią vaikystę negu aš – nematydavau nei saldainių, nei žaislų. Neseniai pavyko įsidarbinti – kavinėje plaunu indus. Grafikas geras, leidžia išeiti anksčiau, kad galėčiau vaiką pasiimti iš darželio. Galėčiau to vaiko nemylėti, bet aš jį myliu, net minties nebuvo, kad galiu jo pati neauginti. Nors mano alga nedidelė, maistas mums čia nekainuoja. Taigi, kas lieka nuo pampersų ir kitų daiktų, taupau ateičiai, juk kai vaikas eis į mokyklą, bus daug išlaidų. Taigi jei vieną mėnesį kažką sau ar vaikui nuperki, kitą mėnesį jau pataupai. Gal pavyks gauti socialinį būstą, jau atsistojau į eilę. Bet tuomet taip pat už viską reikės mokėti pačiai“, - svarstė pašnekovė.

Už žodį „ne“ - metaliniu strypu per kojas

Meilus beveik trejų metų sūnelis moteriai primena įvykius, kuriuos jis norėtų visiškai išbraukti iš savo atminties. Nežinia, kaip būtų buvę, jeigu ji esanti nėščia būtų supratusi anksčiau. Įvyko taip, kad nėštumą ji pripažino jau penktame mėnesyje. „Netikėjau, kad galiu būti nėščia. Nors mėnesinės dingo, vis laukiau manydama, kad taip nutiko dėl kokių nors kitų priežasčių, o mano pilvukas buvo nedidelis. Buvo galima įtarti, kad tiesiog priaugau svorio“, - tikino moteris.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Lina su drauge susiviliojo jaunų vyrukų dėmesiu. Nors alkoholis kompanijoje liejosi laisvai, iš pradžių vyrukai buvo labai galantiški ir su merginomis elgėsi gražiai. Kai merginos jiems pasipasakojo, kad penkis mėnesius gyveno Anglijoje, kur dirbo masažo salone, iškart pradėjo siūlytis, kad galės padėti vėl išvykti. „Galėjau Anglijoje pasilikti ir ilgiau, tačiau pasiilgau Lietuvos. Iš ten parsivežiau 3 tūkst. litų, tad kurį laiką galėjau gyventi labai laisvai“, - atviravo Lina.

Lemtingas buvo ketvirtas kartas. Jos per prievartą buvo išvežtos ir uždarytos bute. Kur jos atsidūrusios, neturėjo jokio supratimo, tik girdėjo netoliese esant geležinkelį.

„Ten mus primušė, mane išrengė plikai, pareikalavo paso. Kadangi jį turėjau, mane bute paliko, o draugę išvežė namo pasiimti paso ir šiek tiek drabužių, kad jos mama nieko bloga neįtartų. Mums buvo pasakyta, kad mus išveš į užsienį. Sakė – užsidirbsite, nevaikščiosite po kaimus. Per tas tris savaites jie po truputį mus ruošė – pirko drabužius, dažus, liepė nusidažyti plaukus. Tuo tarpu patys kasdien mus prievartaudavo ir dar draugų atsivesdavo. Vyrukai buvo įvairaus amžiaus. Kai kurie turėjo ir žmonas, ir vaikų. Vienas netgi savo keturiolikos metų sūnų atsivedė, kad jis prarastų nekaltybę. Tenkinti juos turėjome kasdien ir ne po vieną kartą – tai vienas ateina, tai kitas. Jei pasakai „ne“, gauni su geležimi per kojas ar per nugarą. Saugodavo mus taip pat pasikeisdami.

Per tą laiką mano kojos taip sutino nuo sumušimų, kad vos galėjau paeiti. Mat aš dažniau sakydavau „ne“. Kartais atrodydavo – tegu geriau užmuša, bet, kita vertus, norėjosi gyventi. Vis galvodavau, kad tik nepataikytų į galvą. O per patį veiksmą galvodavau tik apie tai, kad viskas greičiau baigtųsi ir paliktų mane ramybėje. Tačiau kai vienas pasitenkina, po kurio laiko prisistato kitas. Galvodavome, kaip galėtume pabėgti, bet labai bijojome, kad visiškai sumuš. Iš penkto aukšto juk nešoksi, o durų raktai visada būdavo pas juos. Net jei pavyktų pro jas išsmukti, net laiptais nenuliptume, iškart pagautų“, - pasakojo pašnekovė.

Policija atvyko po trijų savaičių

Merginos buvo tokios sutrikusios, kad jos jau nebesugebėjo mąstyti blaiviai. Regis, išbėgtų ir šauktųsi pagalbos, bet joms tuo metu atrodė, kad niekas nebegali padėti. Tačiau panašu, kad kaimynai vis dėlto sureagavo.

„Nežinau, kas iškvietė policiją, gal kaimynai. Tuo metu su mumis buvo du vyrukai, kurie aiškino, kad prievarta mūsų nelaiko. Policininkai į mus taip pat rimtai nežiūrėjo. Nors rašėme pareiškimą, sakėme, kad esame sumuštos, niekas mūsų neapžiūrėjo, tik išsivežė. Tą naktį pernakvojome policijoje, po to pėsčiomis ėjome atgal į draugės namus, į kitą miestelį“, - sakė Lina.

Moteris teigė nežinanti, ar ši kompanija kaip nors buvo nubausta. Taip pat ji nenorinti žinoti, kas yra jos vaiko tėvas. Tik svarsto, ką reikės pasakyti sūnui, kai šis šiek tiek paaugs ir pradės klausinėti, kur jo tėtis.

Jai pačiai iki šiol pikta ant savęs, kad taip jai nutiko. „Nuo to laiko negaliu žiūrėti į vyrus. Negaliu aš jiems atleisti. Atleisiu tik tuomet, kai jie bus uždaryti arba nužudyti, nes tokios patirties nelinkėčiau net priešei. Iki šiol jei pamatau gatvėje būrelį jaunimo, geriau ratą padarysiu, bet neisiu pro tą pusę“, - prisipažino pašnekovė.

Tiesa, šiuo metu draugą ji turinti. Nors pastarasis pagal amžių jai labiau tiktų į tėvus, vis dėlto savo rūpesčiu ja pačia ir jos vaiku sugebėjo užkariauti jaunos moters prielankumą.

„Susipažinome su juo taip pat prieglaudoje, kurioje gyvenau anksčiau. Jis ten gyvena ir dirba – gamina ožkos sūrį. Kartais sakau, kad jis man kaip tėtis, bet jis tikina, kad širdžiai neįsakysi. Svarstome apie gyvenimą kartu, bet jis nori likti savo mieste, o aš – čia, nes dabar turiu darbą, vaikas lanko darželį... Išvykus reikėtų vėl viską pradėti iš naujo, o darbų ten mažai. Ir čia darbą rasti užtruko apie metus. Kai nuvažiuoji pas darbdavius, pasakai, kad turi mažą vaiką ir dar neįgalumą, jie visi žada paskambinti. Lauki, viliesi, bet niekas nepaskambina. O kaip išgyventi už 350 litų socialinę pašalpą ir 52 litų vaiko pinigų?“ - pasakojo Lina.

„Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko globos namai veikia nuo 1996 metų. Per metus čia glaudžiasi apie 20 besilaukiančių ar mažus vaikus auginančių moterų, dėl įvairių priežasčių negalinčių savarankiškai pasirūpinti savimi ar mažyliu.

Įstaigoje moterims teikiama socialinė, dvasinė, psichologinė ir materialinė pagalba, stengiamasi, kad čia gyvendamos jos įgytų būtinų motinystės įgūdžių, motyvacijos gyventi ir vaikus auginti savarankiškai.

Paremti šią ir kitas VA Caritas veiklas galite skirdami 2 procentus nuo sumokėtų mokesčių. Tai jums nieko nekainuos, bet bus didelė pagalba jos laukiantiems. Apie šią ir kitas paramos galimybes galite sužinoti apsilankę svetainėje www.vilnius.caritas.lt