Na, galbūt leisime sau pajuokauti, kad dėl to Dalia Grybauskaitė tąsyk „pamiršo“ savo pirmtaką pasveikinti su aštuoniasdešimtmečiu. Tačiau prieškario Lietuvoje, ypač apie 1937 metus, šis mandagumo aktas, matyt, būtų sulaukęs kur kas daugiau bruzdesio.

Bučiuoti ranką buvo priimta jau Romos imperijos laikais. Tiesa, dažniausiai tai buvo vyro, o ne moters ranka. Ir ne bent kokio vyro, o imperatoriaus. Sakoma, kad imperatorius Kaligula vietoje rankos bučiniui paniekinamai atkišdavo vieną pirštą. XVI a. rankos pabučiavimas pasiekė Didžiąją Britaniją. Regis iš pradžių paprotys buvo sutiktas skeptiškai – bučiuoti kažkieno purvinas rankas...

Tačiau jau netrukus V.Šekspyras lyg niekur nieko rašė apie rankos pabučiavimą savo pjesėse. Rankos buvo bučiuojamos ne tik moterims: vasalai bučiavo rankas siuzerenams, baudžiauninkai savo ponams.

Nusižeminimo bučinį ilgainiui pakeitė mandagumo ir pagarbos bučinys. Jau tuomet pabučiavimo „technika“ buvo panaši į dabartinę: pasilenkti, atsargiai prisiliesti prie rankos ir lengvai pakštelėti. Itin svarbu, kad tai būtų atlikta be garso ir seilėjimosi. Įdomu ir tai, kad atkišti pirštinėtą ranką buvo laikoma bučiuojančiojo įžeidimu.

1881 m. Rusijos Imperijoje išleistame etiketo vadovėlyje „Geras tonas“ teigta, kad aukščiausiuose sluoksniuose priimta bučiuoti ranką, tik jei ją ištiesia ištekėjusi moteris ar mergina. Žinoma, pabrėžia vadovėlis, tik jei tai artima bičiulė, be to, tik jei susitinkama po stogu.

Į ranką ar į nykštį

Labiausiai rankos bučiavimo moterims paprotys išplito ir iki šiol gyvuoja Lenkijoje ir Vengrijoje. Tiesa, devintajame dešimtmetyje emancipuotos Lenkijos moterys šį paprotį buvo pradėjusios stumti iš gyvenimo, tačiau dabar ir vėl, ypač valdžios koridoriuose, galantiški vyrai pagarbiai linksi prie moterų rankučių. Tiesa, išgirsti džentelmeniškumo viršūnę „Padam do nóžek“ dabar galima tik Pietų Lenkijoje. Tik vargu ar tai ištaręs lenkas iš tiesų puls ant kelių, nes dėl garbaus amžiaus vėliau jam bus sunku atsistoti. Vengrijoje irgi jau seniai populiaru susitikus moterį ir pagyvenusį asmenį tarti kezét csókolom („bučiuoju rankutę“), tačiau rankos taip ir nepaliesti. Minėtą posakį vietos moterys gali išgirsti net kalbėdamos telefonu. 

Manoma, kad iš Lenkijos, ponių rankų bučiavimas XX a. pradžioje atėjo į Lietuvą ir ypatingai paplito po pirmojo pasaulinio karo. Iki tol lietuvaičiai (vaikai ir jaunimas) rankas bučiavo tik senesniems žmonėms ir vyresniems giminaičiams. Taip sveikindavo ir savo poną bei kunigą. Teigiama, kad moters rankos bučiavimo paprotys Lietuvoje įsitvirtino pirmiausiai vietos bajorų, lenkų ir turtingųjų dėka. Anot liaudies etiketo tyrinėtojo V.Baltrušaičio, „nenorėdamas, kad turtingas kaimynas iš jo šaipytųsi ir vadintų mužiku, valstietis pats ėmė propaguoti šį paprotį“. Tiesa, paprasti valstiečiai dažniausiai bučiuodavo nykštį, kas buvo laikoma bučiniu daugiau iš pareigos nei pagarbos. Kaime nelabai norėta bučiuoti moterų rankas, nes dažnai jos buvo kuo nors užimtos ar tiesiog nešvarios. Štai diplominį darbą rašiusiai K.Kenstavičiūtei 1937 m. apklausus 150 Žemaitijos moterų, nustatyta, kad rankas plaunasi 71 proc., visai nesimaudo – 9 proc., o apie 19 proc. visai nevartoja muilo. Taip pat išsiaiškinta, kad 95 proc. apklaustųjų namuose esama parazitų! Beje, 1926 m. vėl prisimintas „nepagarbusis“ nykštys. Pasak „Lietuvos aido“, Lietuvoje ėmęs plisti keistas ir, laikraščio nuomone, netoleruotinas paprotys sveikinantis žiemą paduoti ne ranką su pirštine ar be jos, bet tik su ištrauktu nykščiu.

Garbingiausiu pabučiavimu laikytas toks, kuomet bučiuojantysis ne kelia ranką prie lūpų, o pats pasilenkia prie jos. Beje, rankas buvo priimta bučiuoti tik moterims. Merginai ranką pabučiuoti buvo leidžiama tik piršliui. Didžiausia gėda buvo, jei merginai ranką pabučiuodavo senbernis. Tai buvo suprantama kaip užuomina į tuomet netoleruojamus santykius.

Galantiški plėšikai

Miestuose rankučių „poničkoms“ bučiavimas tiesiog sužydėjo. Įstaigose kone visoms darbuotojoms rankas bučiavo visi – pradedant kurjeriu ir baigiant direktoriumi. Pagyvenę tokiu būdu reiškė pagarbą jaunesnėms, baliuose damų rankutės prie lūpų spaustos po kiekvieno šokio. Būdavo, kad vieną ir tą pačią ranką prie lūpų glausdavo dešimt ir net daugiau kavalierių. Kaip rašė amžininkas, iš tokio gesto neliko pagarbos, o tik viena "sortirovka". Ir net plėšikai, atėmę pinigus, pagarbiai bučiuodavo aukai ranką. Apie tokį atvejį Panevėžio apskrityje 1927 m. rašė „Lietuva“. 

Nenuostabu, kad dar 1926 m. dilema „bučiuoti ar ne?“ sukėlė daug diskusijų. Laikraštis „Pavasaris“ išspausdino tokio J.Žydrūno laišką, kuriame autorius bandė ginti, jo manymu, sąmoningai naikinamą rankos bučiavimo tradiciją. Mat keletas karininkų ir netgi vienas inteligentų klubas dar prieš metus buvo nutarę nebučiuoti moterims rankų, nes tai esąs nehigieniškas, netgi vyrus varginantis paprotys.

Taip pat buvo niekinamai priduriama, kad tai yra „francūzka mada, polskas mandagumas“, o lygiuotis į pastarąją šalį nedera. Apie tokį sprendimą planuota pranešti per spaudą, kad ponios ir panelės neįsižeistų nesulaukusios pabučiavimo, tačiau minėta informacija laikraščiuose taip ir nepasirodė.

Todėl, anot laiško autoriaus, kilusi maišalynė. Mat, miestietis advokatas, inžinierius, ar net gimnazistas, grįžęs į tėviškę kaime ir pagal naują madą nepabučiavęs rankos pagyvenusioms giminaitėms, buvo laikomas išpuikusiu ir nemandagiu žmogumi. Juk „Lietuvoj moterų rankų bučiavimas yra giliai įsišaknijęs tiek liaudyje, tiek šviesuomenėje“ ir todėl „jaunimui nėra reikalo mesti šis paprotys“.

Spausti ar bučiuoti?

Bet klausimui išėjus į viešumą, netrukus rasta naujų argumentų „prieš“. Pavyzdžiui, kad kultūringesnės šalys tokio papročio yra seniai atsisakiusios ir net "mūsų tautiečiai amerikonai demonstratingai“ ponioms rankų nebučiuoja, kad Lietuvoje šis paprotys pernelyg universalus ir priverstinis ir netgi, kad tai esanti vergijos liekana.

Grupė vyrų gydytojų „Lietuvos aide“ 1926 m. birželį lenkiškai rusiško papročio propaguotojus gąsdino tuberkulioze, cholera ir netgi sifiliu.

Galiausiai į diskusiją įsijungė moterų organizacijos, entuziastingai ėmusios stumti paprotį lauk. 1937 m. Karininkų Moterų Šeimų „Birutės“ Draugijos narės nutarė prašyti vyrus nebučiuoti joms rankų, bet ne dėl higienos ar netinkamos kilmės, o dėl to, kad „kiekvienai lietuvei inteligentei širdingas rankos paspaudimas yra daug malonesnis, negu banalus iš pareigos rankos pabučiavimas“. Girdi, vyrų manymas, kad rankos pabučiavimas moterims yra malonus, iš tiesų yra kvailas ir ciniškas.

Bėda tik, kad silpnavaliai vyrai, vis pamiršdavo šį moterų norą ir netikėtai čiupdavo rankutę bučiniui, ypač jei ta rankutė – viršininko ar kito aukšto pareigūno žmonos. Kai kas dilemą „bučiuoti ar ne“ spręsdavo saliamoniškai - pasilenkę prie damos rankos, lūpomis paliesdavo ... savo nykštį. Tuomet atsirado siūlymų ištraukti ranką, vos tik pajutus, kad vyras ne paspaus ją, o kels prie lūpų, arba pamačius priešais ateinantį vyrą, iš karto atmesti rankas už nugaros ir pirmai pasisveikinti „Labas ponas, labas!"

Bet ne visos buvo taip karingai nusiteikusios prieš pabučiavimą. Netgi atvirkščiai. Tad vyrams tekdavo gerokai pasinervinti bandant nuspėti “bučiuoti ar ne”. Kilusiu vajumi skubėjo pasinaudoti ir sveikinimo kilstelint kepurę priešininkai. Girdi, kepurės kilnojimas gadina skrybėlę, sušukavimą, o atėjus žiemai - nesveikas galvai. Pakito ir rankos bučiavimas dvasininkams.

Žurnalas “Moteris” patarė kiekviena proga nepulti bučiuoti rankos kunigui, ypač jaunam. Leista bučiuoti ranką tik seniems kunigams, taip pat žiedą vyskupui. Atmetant pabučiavimus, išliko teigiamas emancipuotų moterų požiūris į kitus vyro pagarbos moteriai ženklus: pagalbą apsivelkant paltą, pirmenybę įeinant į patalpą.

Tačiau net bendromis vyrų bei moterų pajėgomis rankos pabučiavimo visiškai išnaikinti nepavyko. Štai „Diena“ 1937 m. ir toliau mokė skaitytojus, kad susipažįstant, „ponioms ir ypač senyvo amžiaus priimta bučiuoti ranką“. Tiesa, tik patalpose, nes ..."gatvėje bučiuojama tik valstybės galvos žmonos ranka“. Išliko ir nuolankumo elementas. 1938 m. ta pati „Diena“ rašė apie Kuršėnų dvaro poną, kuriam vežimu ar automobiliu atvažiavus į laukus, visi dvaro darbininkai ir net į dvarą atvykę ūkininkai privalėjo bučiuoti ranką. Nors pats ponas tuomet jau iki ausų skendėjo skolose...