Tai paskatintų separatistines nuotaikas ir mūsų regione, todėl pagrindinis Lietuvos interesas – Ukrainos vieningumo išlaikymas, net jeigu tai reikštų ir sustiprėjusi rytietišką Ukrainos geopolitinį vektorių.

Tokios nuomonės laikosi Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius, pridurdamas, kad ukrainiečių, kaip tautos, formavimasis yra nebaigtas procesas, nes ukrainiečiai istorijos eigoje niekada neturėjo nepriklausomos valstybės, nes jų valstybingumą stabdė iš pradžių lenkai ir lietuviai bei rusai.

„Problemos Ukrainoje greitai nesibaigs, nes tai ne vienų metų klausimas. Kadangi ukrainiečiai iš esmės yra tauta, be ryškesnės valstybingumo tradicijos, tai Ukrainos likimo svorio centras guli už Ukrainos ribų – daug kas priklausys nuo Rusijos, Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Taip yra todėl, kad tautą be tvirtos valstybingumo tradicijos yra labai lengvai paveiki išorės jėgoms. Išorės jėga, kuri turės didesnių finansinių resursų, gali primesti vienokį ar kitokį politinės tapatybės vektorių. Linkėčiau, kad šiuo atveju aktyvumą parodytų Europos Sąjunga. Jeigu taip nebus, Ukraina gali ir suskilinėti į keletą gabalų“, - DELFI teigė istorikas.

Ukrainos skilimo galimybės jis teigė negalintis atmesti, nes šioje šalyje susiduria rytietiškas ir vakarietiškas vektorius. Be to, Ukrainai 1954 m. buvo padovanotas Krymas – teritorija, kuria galima vadinti absoliučiai rusiška.

„Todėl Ukrainos subyrėjimas – visiškai neatmestinas dalykas. Tačiau tai duotų graudžias geopolitines pasekmes ne vien tik Ukrainai ir ukrainiečiams, bet kliudytų ir Lietuvą. Separatizmas ryškiai sustiprėtų ir įgautų naują dimensiją ir mūsų kraštuose. Jis taptų labiau apčiuopiamas“, - sakė istorikas.

Klausiamas, ar mintyse turi Lietuvos lenkų regionus, A. Kasparavičius buvo tiesus: „Neatmesčiau ir tos versijos“.

„Manau, kad mūsų valstybės ir politinio elito interesas – išlaikyti Ukrainą vieningą. Galbūt šiame istoriniame etape ne tiek svarbu būtų vienoks ar kitoks geopolitinis Ukrainos vektorius, kur ji orientuojasi, kiek pačios Ukrainos išsaugojimas. Net jeigu ji išliks vieninga, bet prorytietiška, tai būtų politiškai naudingiau visam regionui, mat geopolitinį vektorių yra galima koreguoti. Tuo tarpu jeigu tauta skilinėja, pasireiškia separatizmas, tada sulipdyti neįmanoma“, - teigė A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, Lietuva tai puikiai suvokia iš savo karčios istorinės patirties, kai 1920 m. buvo įkurta marionetinė Vidurio Lietuvos valstybė, vadinama Litwa Środkowa su sostine Vilniumi. Tačiau Vidurio Lietuva tarptautinio pripažinimo neįgijo ir buvo prijungta prie Lenkijos.

Ukrainiečių nacionalizmas Vakaruose

Algimantas Kasparavičius
A. Kasparavičius pasakoja, kad ukrainiečiams susiformuoti kaip tautai sutrukdė daugiausia Žečpospolita ir Rusijos imperija. Pasak jo, iki XVI amžiaus ir Reformacijos paplitimo apie ukrainiečius iš viso neužsimenama. Kaip etninis vienetas Europos politiniame žemėlapyje jie pasirodo itin vėlai.

„Išskyrus tuos keletą mėnesių pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, ukrainiečiai niekuomet neturėjo savo valstybės ir valstybingumo“, - sako A. Kasparavičius.

Istorikas teigia, kad ryškiausiai ukrainiečių nacionalizmas ėmė skleistis tarpukariu vakarinėje Ukrainos dalyje, kuri priklausė Lenkijai. Kaip žinoma, Vakarų Ukrainoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu veikė Stepano Banderos ir kitų bendražygių vadovaujama Ukrainiečių nacionalistų organizacija (Organizacija ukrains’kich nacionalistov, OUN), kurios tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos įkūrimas.

„Tai buvo labai gausi, labai aktyvi organizacija, labai drastiškomis ir praktiškai teroristinėmis priemonėmis kovojusi prieš tuometinės Lenkijos valdžią bei palaikiusi aktyvius ryšius ir su Kaunu. Ten buvo tokie veikėjai kaip Jevgenijus Konovalecas ir S. Bandera. Ukrainoje yra beveik 30 paminklų, skirtų S. Banderai, ypač Vakarų Ukrainoje“, - teigia istorikas.

„Galėtume labai daug kalbėti, kaip ukrainiečiai, kaip tauta, bando išsilaisvinti iš Lenkijos valdžios 1920-1939 m. Jie 1934 m. nužudo Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronislavą Perackį. 1936 m. Lenkijos valdžia praktiškai tik represijomis ir mirties bausmėmis sutramdo ukrainiečių nacionalizmą: S. Bandera nuteisiamas mirties bausme, bet kilus masinėms riaušėms tais pačiais metais mirties bausmė atšaukiama, nes kyla Vokietija ir kitos įtampos. Bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos. Kai po Lenkijos valstybės subyrėjimo 1941 m. ateina naciai ir Ukraina atitenka sovietams, S. Bandera ir nacionalistų pogrindis išplėtoja gana aktyvią antilenkišką, antivengrišką, antimaskolišką ir antižydišką veiklą. Ant šios organizacijos pečių guli dešimtys tūkstančių aukų“, - teigė A. Kasparavičius.

Kodėl Ukrainos Rytai prorusiški?

Tuo tarpu Ukrainos rytuose vaizdas kiek kitoks. Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijos imperijai ir dauguma dabar didesnių miestų buvo įkurti gana vėlai, tai yra būtent Rusijos imperijos laikais. A. Kasparavičius pasakoja, kad jeigu Kijevas ir Lvovas yra žinomi nuo IX ar X amžiaus, tai Charkovas ir Dniepropetrovskas buvo įkurti tik XVII-XVIII amžiuje.

„Jeigu imsime Dniepropetrovską, tai jis yra XVIII amžiaus pabaigos miestas, įkurtas trečiąjį Žečpospolitos padalijimą inicijavusios imperatorienės Jekaterinos II favorito ir, kai kas sako, meilužio Gregorijaus Potiomkino įsakymu. Miestas buvo pavadintas Jekaterinoslavliu. Tai štai ir visa to miesto tapatybė“, - sako istorikas.

Po antrojo ATR padalijimo 1793 m.
Jo teigimu, visa rytinė Ukrainos dalis savo tapatumą įgijo Rusijos caro imperijos laikais, todėl nejaučia jokių sentimentų lietuviškajai ir lenkiškajai civilizacijai. Maža to, po Napoleono karų ir po baudžiavos panaikinimo Rusija pradėjo tiestis, prasidėjo industrializacija, pagerėjo susisiekimas, todėl ryšiai tik suintensyvėjo.

Tačiau istorikas teigia, kad ypatingai prievartinės rusifikacijos rytinėje dabartinės Ukrainos dalyje carinės imperijos laikais nebuvo, ypač jeigu palygintume kokių priemonių britai ėmėsi prieš airių kalbą ir kultūrą savo imperijoje. Jo nuomone, rusifikacija labiau net pradėta sovietmečiu, nes tuomet buvo suformuota vieninga švietimo sistema.

„Jeigu žiūrėsime per spaudą, tai spauda niekada nebuvo draudžiama. Oficialiai jokių draudimų niekada nebuvo ir tikrai nebuvo tokių draudimų, kokius XIX amžiaus pradžioje britai taikė airių kalbos atžvilgiu“, - sako A. Kasparavičius.

Pasak mokslininko, tuo metu, kai rytinė Ukrainos dalis pateko į Rusijos imperiją ukrainiečių nacionalizmas nebuvo toks ryškus, kad su juo reikėtų kovoti. Rusiškoji kultūra ir kalba rytinėje Ukrainos dalyje plito dėl geležinkelio atsiradimo, miestų plėtros.

„Tarkime, Nikolajus Gogolis pagal kilmę buvo ukrainietis, tačiau rašė rusiškai. Ir ne todėl, kad jam kas nors liepė, bet tokia buvo jo tapatybė. Lygiai taip pat, kai XIX amžiuje absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenusios aristokratijos rašė lenkiškai. Ne todėl, kad kas nors vertė, bet todėl, kad turėjo lenkišką auditoriją“, - sakė A. Kasparavičius.

Tuo tarpu istorikas Timothy Snyder knygoje „Tautų rekonstrukcija. Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija 1569-1999" rašo, kad 1876 m. Rusijos imperijoje uždrausta spauda ukrainiečių kalba, todėl ukrainiečių idėja pradėjo įgauti jėgų Austrijoje, kuriai po Žečpospolitos padalijimų priklausė Galicija.

„Sovietmečiu, ir ypač stalininiu laikotarpiu, švietimo politika buvo centralizuota. Jau tada galime kalbėti apie rusifikaciją, nes prasideda ideologinės kampanijos, kurios bandė paneigti ukrainiečių kultūrą bei kalbą, o rusų kalba ir kultūra imta rodyti kaip kelrodė žvaigždė – bent taip teigė oficialioji propaganda. Nors tie procesai irgi ambivalentiški: nemaža dalis ukrainiečių kilmės sovietų aktyvo labai nenoriai atsisakė ukrainietiškos tapatybės. Prieš keletą metų man yra tekę dirbti Maskvoje politbiuro archyve ir iš politbiuro protokolų akivaizdu, jog ukrainiečių sovietinių valdininkų nacionalizmas Josifą Staliną ir jo aplinką jaudino praktiškai iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios“, - pridūrė istorikas.

A. Kasparavičius taip pat primena, kad po Pirmojo pasaulinio karo rytinė Ukraina su Rusija iš esmės buvo Sovietų Sąjungos signatarės. 1923 m. Ukraina, Baltarusija, Rusija ir Užkaukazės šalys pasirašė Sąjungos aktą.

„Taigi čia vėl turime suvokti, kad jos rusiška tapatybė – ar imperinė ar sovietinė – labai glaudžiai susijusi arba su Sankt Peterburgu, arba su Maskva“, - sakė istorikas, pridurdamas, kad sovietų laikais rytinėje Ukrainos dalyje imama telkti pramonė, atvyksta daug darbininkų iš Rusijos, rusifikuojasi ir kai kurie ukrainiečiai.

„Tai pakankamai skaudūs, bet istoriškai nesunkiai paaiškinami dalykai, kodėl Ukraina taip skilinėja“, - sako A. Kasparavičius.

Kaip formavosi ukrainiečių tauta?

Dabartinėje Ukrainos teritorijoje IX amžiuje susiformavo pirmoji Rytų slavų valstybė Kijevo Rusia su sostine Kijeve. 988 m. Kijevo kunigaikštis Volodymyras priėmė krikštą iš Bizantijos imperijos.

XIII amžiuje Kijevo Rusia kentėjo dėl totorių antpuolių, todėl valstybingumo centras persikėlė į Haličo-Voluinės arba Galicijos-Voluinės kunigaikštystę, kuri vėliau nusilpo: Haličas arba Galicija buvo prijungtas prie Lenkijos, Voluinė – prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Po Liublino unijos dauguma dabartinės Ukrainos žemių atiteko bendrai Abiejų Tautų Respublikai.
Etnolingvistinis Ukrainos žemėlapis (washingtonpost.com nuotr.)

1648 m. kilo didžiulis kazokų sukilimas prieš Abiejų Tautų Respubliką, vadovaujamas Bogdano Chmelnickio. Sukilimai baigėsi tuo, kad kazokai metėsi į Rusijos glėbį ir pagal Pereslavlio taikos sutartį kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos.

Rusijos imperijai regione sustiprėjus Abiejų Tautų Respublika galiausiai buvo padalinta: didžioji dalis ukrainietiškų žemių atiteko Rusijos imperijai, Galicija – Austrijai.

Rusijos imperija ukrainietiškose žemėse vykdė rusifikacijos politiką. Didžioji ukrainietiškų žemių dalis Rusijos imperijos globai priklausė nuo 1793 m. iki 1917 m., kai Ukraina trumpam tapo nepriklausoma. Tačiau beveik iškart ukrainietiškos žemės buvo padalintos: Galicija ir Voluinė teko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, likusi dalis – sovietams.

1932-1933 m. sovietams priklausiusioje Ukrainos dalyje J. Stalinas vykdė Holodomorą – tai yra dirbtinai sukėlė badą, kurio metu žuvo nuo 4 iki 10 mln. ukrainiečių. Į mirusių ukrainiečių gyvenamas vietas buvo perkelta gyventojų iš Rusijos ir Baltarusijos, nors teigiama, kad Holodomoras iš esmės nepakeitė tautinės Ukrainos sudėties.

Vakarų Ukraina į Sovietų Sąjungos sudėtį pateko 1939 m. Krymą Ukrainai Nikita Chruščiovas perdavė 1954 m.