Nacionaliniame dramos teatre „Barikadų“ premjerą V. Landsbergis su žmona stebėjo neatsitiktinai. Latvių režisieriaus Valters Silio pastatytame spektaklyje, kuris pasakoja apie pirmuosius nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žingsnius ir kruvinąją Sausio 13-ąją, veikia V. Landsbergis, pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimira Danutė Prunskienė, Sausio 13-osios naktį dingęs premjeras Albertas Šimėnas ir kiti.

„Barikadose“ V. Landsbergis – meno žmogus, per krizes savo kabinete klausantis Mikalojaus Konstantino Čiurliono simfonijos „Miške“.

Spektaklyje K. D. Prunskienė vaizduojama kaip KGB agentė. Vaidinamas K. Prunskienės ir V. Landsbergio pokalbis apie jos Vyriausybės sprendimą kelis kartus pakelti maisto produktų kainas. Pabijojusi atstatydinimo AT, K. Prunskienė V. Landsbergiui praneša atsistatydisianti pati, galiausiai užlipa ant stalo, įsistebeilija į V. Landsbergį ir išrėžia, kad jis netaps prezidentu nei 1993 m., nei vėliau, nes prezidentais bus Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, vėl V. Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

„Kas ta D. Grybauskaitė“?, – nustebęs K. Prunskienės klausia V. Landsbergis. D. Grybauskaitę K. Prunskienė pristato kaip gabią jaunesnę kolegę.

Po K. Prunskienės atsistatydinimo V. Landsbergis suka galvą, ką skirti naujuoju premjeru. Romualdo Ozolo paslaugų atsisakoma dėl jo noro nuo pirmos mokyklos klasės įvesti filosofiją ir dėl požiūrio į lenkus. Gediminas Vagnorius į kabinetą laksto su šratinuku, pasiruošęs pasirašyti, kad sutinka tapti ministru pirmininku. Tačiau V. Landsbergis jo kandidatūros netvirtina. Galiausiai šis postas įsiūlomas neryžtingam A. Šimėnui. Šiam asmeniui spektaklyje skiriama itin daug dėmesio – komiškai atvaizduojamas A. Šimėno ir jo žmonos elgesys Sausio 13-osios naktį, kai šis dingo kaip į vandenį.

Spektaklyje prisimenama rusiško kanalo PBK laida „Žmogus ir įstatymas“, kurioje parodžius reportažą, kaip Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, Lietuvoje trims mėnesiams uždraustos PBK transliacijos. Spektaklyje vaizduojamas su mikrofonu po Vilnių besiblaškantis ir liudininkų, kaip savi šaudė į savus, ieškantis rusų žurnalistas.

Vienoje scenoje, skambant Sovietų Sąjungos himnui, prasideda orgija – kariai vieni su kitais santykiauja oraliniu ir analiniu būdu, prie jų prisijungia moterys. Spektaklyje nestinga ir tautinių motyvų – skamba lietuvių liaudies dainos, prisimenamos Sausio 13-osios aukos. Spektaklyje nuolat linksniuojama V. Landsbergio pavardė.

„Barikadose“ vaidina jaunųjų aktorių karta – Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė ir Vainius Sodeika. Po spektaklio su jais susitiko V. Landsbergis.

– Ką po spektaklio pasakėte susitikęs su aktoriais?, – DELFI paklausė V. Landsbergio.

– Pasakiau, kad smagu.

– Ar spektaklyje atpažinote save?

– Iš dalies. Iš dalies atpažinau legendas apie save. Tas ne taip svarbu. Dar po 20 metų bus dar fantastiškesni vaizdeliai apie mus (juokiasi).

– Scenose apie Jus radote daug fantastikos? Kaip, Jūsų nuomone, jaunai kartai pavyko pakalbėti apie nepriklausomybę?

– Būčiau galėjęs patarti, būtų buvę arčiau tikrovės (juokiasi), bet tai nesvarbu. Ką žmonės išsirenka iš dokumentų, arba iš gandų , arba iš savo fantazijos, taip jie ir suklijuoja vaizdą, kuris turi ir atpažįstamų bruožų, ir kūrybos bruožų.

Aš matau, kad jie bando įsivaizduoti. Jie nebuvo, jie nematė, jie neatsimena, jie negali autentiškai to atkurti. Jie iš fragmentų, kokių nors paradoksalių sugretinimų, juokavimų kuria tokį vaizdą – savo fejeriją, savo šventę, fantasmagoriją. Tačiau tada negyvenusiems žmonėms gali likti įspūdis, kad turbūt taip ir buvo. Nors aš jiems pasakiau – paimate komiškus dalykus, arba prikuriate komiškų dalykų ir išeina linksmas vaizdelis apie tą labai sunkų laikotarpį. O tada visai nebuvo linksma. Buvo visai kitoks laikotarpis nei čia rodoma linksmybė. Bet linksmybės gyvenime reikia.

– Kaip, Jūsų nuomone, į spektaklį reaguos Latvių gatvė? Turbūt nelabai patiks scena su Sovietų Sąjungos himnu ir vykstančia orgija?

– Latvių gatvė (šioje gatvėje Vilniuje įsikūrusi Rusijos ambasada - DELFI) mane mažai domina, jūs jų paklauskite ir pakvieskite į spektaklį. Aš ir nespėliosiu. Pati orgija man šiek tiek per vulgari. O himnas – kodėl ne.

– Spektaklyje daug dėmesio skirta A. Šimėnui. Iki šiol paslaptis, kur jis dingo Sausio 13-osios naktį.

– Paslaptis yra kuriama. Nėra tokių didelių paslapčių. Čia aš mačiau interpretavimą ir vaizdavimą šaržuojant komiškai, kas visai nebuvo komiška. Nesinorėtų, kad kas nors galvotų, kad taip ir buvo. Žinoma, menas ir teatras nėra tikrovės kopija ir neturėtų būti, bet žmonės, ypač jauni, labai tiesiogiai gali priimti, kad taip turbūt ir buvo: ir toks Šimėnas, ir jo žmona, ir toks sargybinis. Iš tikrųjų šie žmonės visai ne tokie. Jiems tai buvo didelė drama, o ne juokų krėtimas.

– Kur Sausio 13-osios naktį buvo A. Šimėnas?

– Viskas yra žinoma, dešimtis kartų rašyta ir spausdinta, ir aš esu rašęs, ir knygose yra. Jis pats viską papasakojo. Jam nervai pakriko, susvyravo psichinė lygsvara, jis neadekvačiai pradėjo įsivaizduoti situaciją. Jausdamas pareigą, jis padarė iš to priešingą dalyką – kad jo pareiga nebūti savo vietoje, o suvaidinti pasislėpimą. Kai grįžo, jis panašiai kalbėjo. Tai teisingai primenama, tik tai ne visai juokinga – kai kažkas posėdžio metu paprašė papasakoti – užtenka, negalima klausyti, per sunku klausyti. Ligonis žmogus kalba, o kiti mėgaujasi ir dar klausinėja Vis dėlto turi būti padorumas. Toks spektaklis galėtų kartais savęs paklausti ir apie padorumą, net tie žmonės dar gyvi. Kad ir nebūtų gyvų, apie juos ateityje bus pasakojamos komiškos legendos. Atsakomybė turi būti ir juokus krečiant. Gerai, kad tos temos imamos, tik nebūtina daryti satyros iš to, kas nėra satyra arba net tragedija.

– O M. K. Čiurlionio tikrai AT rūmuose klausėtės?> Kiek laiko 1991 m. juose praleidote?

– Tai simbolinis pajuokavimas. Aš skambindavau – buvo pianinas, skambindavau naktimis arba sunkią valandą, kai keli draugai būdavo ir turėdavome laukti. Atsisėsdavau ir skambindavau. Tai irgi turbūt nebuvo juokinga.

AT rūmuose buvau nuo sausio iki gegužės, kada išvažiavome į Ameriką.

V. Landsbergio žmonos Gražinos Ručytės-Landsbergienės įspūdžiai

Aš spektaklyje neieškojau savo vyro. Aš ieškau atmosferos, idėjų, kurios tada sklaidė ir kodėl mes stovėjome prie parlamento. Vyras organizatorius, galbūt idėjinis vadas buvo, bet aš čia jo neieškojau. Gal net neraiškiai jis ir parodytas.

Kad kuo daugiau tokių temų atskleidimų būtų, tuo geriau. Aktyvas, kurį jie skleidžia, man patiko. Aišku, daugiau dėmesio galima buvo skirti ir įtaigiau atrodė atsiminimai. Jie labai reikalingi ir sukuria tą atmosferą.

Tai buvo visuotinas apsisprendimas, kur mes einame. Labai sunku buvo pakišti koją, kad to ėjimo nebūtų, nes buvo žmonių apsisprendimas. Pavyzdžiui, nežinau, ar Ukrainoje jie turės tą konsolidaciją ir tikėjimą Sąjūdžio grupuote, tikėjimą jų organizaciniu pradu. Ukrainoje to nematau. Labai linkėčiau, kad jie susitvarkytų kaip mes.