Nepriklausomybės priešaušryje buvęs kultūrizmo čempionatų prizininkas įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, saugojo Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį ir, kaip pats sako, saugodamas negalėjo atsitraukti „toliau nei du metrai“.

Interviu DELFI A. Patackas atskleidė, kaip įsitraukė į pogrindinę leidybos veiklą, kaip pateko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę Kaune ir kokios emocijos vyravo Aukščiausioje Taryboje, prieš akis matant saugumiečių proteguotą advokatą, kurio vienintelė užduotis buvo ne ginti klientą, o įkalbėti jį prisipažinti.

A. Patackas pasakoja, kad išėjęs iš kalėjimo, baimės jausmą prarado, bet neskubėjo jungtis į veiklą.

„Mes kartais pasižiūrėdavome į signatarus, buvusius politinius kalinius – Balį Gajauską ir Liudviką Simutį: sėdi kaip indėnai, visiškai ramiais veidais. Vienas daugiau nei trisdešimt metų kalėjęs, kitas dvidešimt su viršum. Pasižiūrim į juos ir taip drąsiau pasidaro“, - interviu DELFI sakė A. Patackas, neseniai išleidęs lituanistikos plačiąja prasme rinktinę „Litua“.

- Paskutinįjį Lietuvos okupacijos dešimtmetį jūs redagavote ir leidote pogrindžio leidinius, tokius kaip „Pastogė“ ir „Lietuvos ateitis“. Papasakokite, kaip būrėsi bendraminčiai, kaip buvo organizuojamas darbas, kas paskatindavo žmones dalyvauti pogrindžio leidybos veikloje?

- Matote, tokie patys žmonės gyvena ir dabar, gyveno ir tada. Bet, pavyzdžiui, aš fiziškai negalėjau pakęsti to varžymo, nurodinėjimo: gavari po ruski . Pabaigęs mokyklą turėjau apsispręsti, ar eiti į humanitarinius mokslus, (į kuriuos buvau linkęs), bet tada būtų tekę kokius dvejus metus klausytis marksizmo, todėl tik būčiau sugaišęs laiko. Tai aš stojau bet kur. Baigiau Kauno politechnikos institutą, kuris dabar vadinasi Kauno technologijos universitetu.

Kursu žemiau studijavo ir Arvydas Šliogeris. Tada buvo tas Nikitos Chruščiovo atšilimas ir A. Šliogeris su bičiuliais leido tokį sienlaikraštį „Žemė – žmonių planeta“. Visi bėgo skaityti, bet po to staigiai uždarė. Po KPI (dabar KTU) baigimo reikėjo apsispręsti, į kurią pusę važiuoti. A. Šliogeris pasuko į tą oficialiąją kultūrą, filosofiją, o aš nenorėjau to daryti. O toliau viskas vyko savaime.

Algirdas Patackas
Atsirado žygeivių judėjimas, eucharistijos bičiulių judėjimas, todėl įsijungėme ir mes. Mums svarbus atrodė klausimas-mįslė, kodėl lietuviai buvo paskutiniai pagonys? Ką tai reiškia – gerai ar blogai? Būreliai kūrėsi, keliaudavome po Lietuvą, švęsdavome Rasos šventę, bet per daug nesišakojome.

Žinote, niekas nenori gauti per galvą. Bet žuvo mano draugas Mindaugas Tomonis, tiksliau buvo nužudytas 1975 m. Jis dirbo paminklų restauratoriumi ir jam liepė važiuoti tvarkyti paminklo „Kryžkalnio motina“, tą griozdą, kuris buvo skirtas „Tarybinei armijai išvaduotojai“

Tačiau jis atsisakė ir paaiškino, kodėl, tada jį labai staigiai įkišo į psichiatrinę ligoninę. Iš esmės mes irgi tą patį turėjome padaryti, bet aš tada tiesiog bijojau. Vėliau jis žuvo po traukinio riedmenimis, galvą rado atskirai, kūną atskirai. Po to nebeliko kelio atgal, nes žuvo draugas.

Mokslų akademijos bendrabutyje buvome sukūrę tokį būrelį, skaitėme savo kūrybą, svarstėme leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Po Mindaugo žūties taip ir padarėme – tokia buvo jo svajonė, jis ir pavadinimą sugalvojo. „Pastogė“ turėjo būti toks savotiškai opozicinis, bet ne antitarybinis, tiesiog laisvos minties leidinys, tarsi tarybų valdžios nebūtų. Buvo numatyta, kad žmonės ten rašys ir mąstys laisvai, o kryptis išryškės palaipsniui, kad svarbiausia laisvė rašyti tai, ką manai. Ta „Pastogė“ ėjo, bet paskui mus pradėjo po truputį pakuoti.

- Kaip išaiškino? Juk tikrais vardais nepasirašinėdavote.

- Ne, ką Jūs. ‚Pastogė“ buvo mašinėle rašytas, gražiai apipavidalintas leidinukas, su iliustracijom iš popieriaus žymženklių. Leidome tą „Pastogę“, bet saugumiečiai daugmaž žinojo, sekė, liepė baigti, bet aš apsimečiau, kad nesuprantu, apie ką kalba. Paskui įvyko toks įvykis – dešimt metų kunigų nejudino, bet va suėmė Alfonsą Svarinską, po to dabartinį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Visa tai reikėjo aprašyti. Pavedė man.

Kadangi ėjo toks leidinukas „Lietuvos ateitis“, aš ėmiausi rinkti medžiagą, suredagavau, pats irgi rašiau. Išėjo toks visai nieko leidinukas „Lietuvos ateitis“ nr.7, ir dabar jo nesigėdyčiau. Jis tuo pat atsidūrė saugume, nes mūsų tarpe buvo išdavikas. Šiaip jie dar trejus metus sekė, nes norėjo prieiti prie „Kronikos“. O 1986 metais mane supakavo.

- Ar dabar žinote, kaip tiksliai jus išaiškino?

- Saugumiečiai visus mus žinojo, sekiodavo ištisai iš paskos, mes buvome jų taikiklyje. Kai jie norėdavo labai rimtai ką nors sužinoti, tai du mėnesius neatstodavo. Iš ryto atsikeli, pasižiūri – jau stovi. Bet kol „Pastogė“ ėjo, jie laukė. Kadangi žinojo, kas suredagavo „Lietuvos ateitį“, tai mano dainelė buvo sudainuota. Mes žinojome, kad KGB, lygiai kaip žandarmerija „Aušros“ laikais, paprastai per dvejus-trejus metus prisikapsto iki redaktorių. Todėl per tuos dvejus-trejus metus reikia stengtis kuo daugiau padaryti.

- Iš jūsų pasakojimo suprantu, kad bendraminčių būrimasis vyko per kultūrines grupeles?

- Ainė Ramonaitė tai vadina socialiniais tinklais, bet mes tada negalvojome, kad kuriame kokius nors socialinius tinklus, tiesiog atskirais būreliais būrėsi laisvi žmonės, kurie komunikavo tarpusavyje. Buvo katalikiškas jaunimas, žygeiviai, kraštotyrininkai ir panašūs. Dar buvo hipiai, žalieji.

Aš dalyvavau ir ten, ir ten, daugelis mano bičiulių irgi panašiai, tik mes buvome labiau užsikonspiravę, nes rinkome partizanų dainas, ne tik tautosaką. Susikūrė tokia „pastogės Lietuva“, kaip čia pasakius.

- Kai jus išaiškino, kas buvo toliau? Kalėjimas?

Po vieno iš tardymų buvau nuleistas į rūsį, 13 kamerą, dabar ten muziejus. 1986 metais suėmė, 1987 metais paleido, nes jau nauji vėjai pūtė. Manęs nespėjo niekur išsiųsti, o tardydavo kartais apie metus, stengdavosi išspausti visas pavardes. Žinote, visa problema yra ne ta, kiek metų gausi, bet kad per tardymą nepakenktum saviems. O tardymas vyksta beveik 8 valandas, grįžti šlapias...

- Papūtė nauji vėjai, bet po kalinimo turėjo būt nejauku įsijungti į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, nes žmonėms vis tiek grėsė sankcijos?

- Matote, grįžęs zekas yra atsargus. Iš vienos pusės grįžusysis iš kalėjimo yra drąsus, nes jis nieko nebijo, ir aš nieko nebijojau, pasidariau įžūlus. Bet iš kitos pusės pasidariau atsargus, nenorėjau įsivelti į kokią durną veiklą.

Kai Sąjūdis prasidėjo, aš žiūrėjau skeptiškai, bet mane įpaišė į Kauno iniciatyvinę grupę – kažkas pasiūlė ir mane įrašė. Jūs turbūt žinote, kad Vilniuje ir Kaune Sąjūdis kūrėsi skirtingai. Vilniuje viskas vyko per Mokslų akademiją, o Kaune atvažiavo Arvydas Juozaitis, perskaitė paskaitą ir čia pat vietoje susikūrė iniciatyvinė grupė, „gatviniai“. Aš iš pradžių žiūrėjau pasyviai, paskui palaipsniui įsitraukiau.

- Kai Signatarų namuose pristatėte leidyklos „Versmė“ išleistą knygą „Litua“, buvo paminėta, kad esate saugojęs tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautą Landsbergį. Papasakokite.

- Prieš Sausio 13-ąją buvo didelė įtampa, gavome žinutę iš KGB, kad Šiaurės miestelio karininkai ruošia pasikėsinimą prieš V. Lansbergį, vienas iš apsaugos yra užverbuotas. Pasimetėme – nuo kada KGB pradėjo teikti tokias paslaugas? Ką tai reiškia? Ko jie tuo siekia ? Taip bus iš tikrųjų, ar čia tik blefas? Sukome galvas, bet nesupratome, kodėl jie taip daro. Mečys Laurinkus liepė man ką nors sugalvoti.

Algirdas Patackas
Tada sugalvojome taip – atsikviečiau iš Kauno Rolandą Razulevičių, žaliaraištį, rytų kovos menų mokovą, tas pakvietė dar keletą išmanančių kovos menus. Taip dviem žiedais ir vaikščiodavom aplink V. Landsbergį: mano vyrukai žiūrėjo į abi puses – ir į tuos apsauginius, ir į aplinką, tie irgi panašiai. Vieni apie kitus nežinojo, bet buvo pasakyta, kad taip reikia. Ir taip kaip katinai sekiojom V. Landsbergį per visą sausį...
Tada aplink V. Landsbergį vaikščiojo tokie apsaugos vyrukai su šešiais kalašnikovais – vienas buvo sugedęs, bet vis tiek nešiojosi. Jeigu juos nuimtume, reiktų apmokyti naujus, o laiko nėra. Tada sugalvojome taip – atsikviečiau iš Kauno Rolandą Razulevičių, žaliaraištį, rytų kovos menų mokovą, tas pakvietė dar keletą išmanančių kovos menus. Taip dviem žiedais ir vaikščiodavom aplink V. Landsbergį: mano vyrukai žiūrėjo į abi puses – ir į tuos apsauginius, ir į aplinką, tie irgi panašiai. Vieni apie kitus nežinojo, bet buvo pasakyta, kad taip reikia. Ir taip kaip katinai sekiojom V. Landsbergį per visą sausį...

V. Landsbergis miegodavo Seime, uždaroje patalpoje, kurioje nėra nei langų, nei sienų į išorę. Tai buvo medicininė patalpa. Man buvo prisakyta būti ne toliau nei du metrai nuo V. Landsbergio. Aš užstumdavau sofą ant durų ir taip miegodavome.

Mačiau visokių emocijų. Sakysim iš Kauno juda link Vilniaus tankų kolona ir mes nežinome, ar jie pasuks į dešinę, į Trakus, kur buvo jų poligonas, ar važiuos tiesiai. Jeigu tiesiai, reiškia prie Seimo. O tas tankas – T83 – būtų praėjęs kiaurai per pirmąjį aukštą. Kyla įtampa. Teko matyti ir tokių atsisveikinimo scenų – kai kurie Seimo darbuotojai likdavo Seime per visus pavojus. Ir štai vaizdelis – bučiuojasi atsisveikindami du jauni žmonės, apie kurių artimus santykius bendradarbiai net neįtarė... Buvo ta baimė, bet aš neturėjau ką prarasti.

- Kodėl taip sakote?

- Jeigu eini, tai tikiesi paties blogiausio varianto. Mes kartais pasižiūrėdavome į signatarus, buvusius politinius kalinius – Balį Gajauską ir Liudviką Simutį: sėdi kaip indėnai, visiškai ramiais veidais. Vienas trisdešimt kelis metus kalėjęs, kitas dvidešimt su viršum. Pasižiūrim į juos ir taip drąsiau pasidaro.

- Papasakokite, kaip Aukščiausioje Taryboje vyko bendravimas su Lietuvos komunistų partijos atstovais?

- Buvo aštru, vyko karas. Žinote, jie parsidavinėjo, žudė Lietuvą, o dabar sėdi Aukščiausioje Taryboje ir traukia Lietuvą atgal. Kariavome žodžiais.

Pavyzdžiui, Aukščiausiojoje Taryboje buvo žmogus, kurį aš paskutinį kartą buvau matęs tada, kai mano rankos buvo už nugaros – per tardymą. Mane atvedė, parodė tą žmogų ir pasakė: „Čia bus tavo advokatas“. Jie turėdavo tris-keturis advokatus, kuriuos skirdavo politinių kalinių byloms. Jų užduotis būdavo įkalbinėti prisipažinti. Aš tada pasakiau: „ Ačiū, man dviejų prokurorų nereikia“. O paskui matau jį sėdintį Aukščiausiojoje Taryboje.

Taip, pradžioje jie viską stabdė. Juk Kovo 11-ąją turėjome paskelbti sekmadienį vidurdienį, o paskelbėme vos ne vidurnaktį. Tas „advokatas“ buvo vienas įkyriausių trukdytojų. Man vieną kartą perdegė kamščiai, aš priėjau ir pasakiau: „Dar kartą prieisi prie mikrofono, aš visiems pasakysiu, kas tu toks“. Sėdėjo toje pačioje salėje KGB vertėjas ir politinis kalinys, persekiotojas ir persekiojamasis...

- Vartydama jūsų knygą „Litua“ negalėjau nepastebėti, kad esminis jūsų susidomėjimas susijęs su kalba. Kodėl manote, kad kalba yra svarbiausia tautos savasties išraiška?

- Mums kalba yra daugiau negu kalba. Jūs tiksliai pasakėte formulę, nekartosiu jos. Kalba man visą laiką rūpėjo – juk kalba nėra vien kalbininkų nuosavybė, kiekvienas senojo kaimo žmogus turėjo savo kalbą. Esu miesto žmogus, nors vaikystėje vasaras leidau kaime, bet mano lietuvių kalbos žodynas visada būdavo virtuvėje ant palangės. Mūsų kalba pilna slėpinių ir šitoje knygoje mes pabandėme juos išlukštenti – kiek pavyko, paaiškės laikui bėgant.

Matote, kaip pas mus yra su ta oficialiąja akademine terpe: jie ten sėdi, rašo tekstus apie pusdalyvius ir padalyvius savo medine kalba, o tauta iš jų laukia daugiau.

Algirdas Patackas
Pamenu, parašiau tekstelį apie Kauno vardo kilmę, parodžiau tokiems solidiems kalbininkams kaip Alvydas Butkus. Jis sako, kad gali būti tokia interpretacija. Nunešiau į tokį istorinį-humanitarinį leidinį. Pradžioje lyg ir nieko, o paskui grąžino atgal. Aš klausiu, kodėl taip yra, iš pradžių lyg pritarėte? Man ir sako: idėja gal ir nieko, bet kalba ne ta. Reiškia, aš turėjau parašyti medine kalba su daugybe tarptautinių žodžių, tada būtų tikę...

Matote, mūsų bėda ta, kad yra akademinis pasaulis ir yra žmonės, bet tarp jų nėra jungties. Pavyzdžiui, Venesuelos Mokslų akademijos prezidentas Guillermo Moronas yra rimtas kalbininkas, parašęs ir išleidęs pagrindinius Venesuelos lingvistinius veikalus, bet kartu jis rašo ir įdomią eseistiką. O pas mus tokio tarpinio žanro nėra, o jeigu kas nors parašo, tai jis nepripažįstamas.

- Ar tokia jūsų pažiūra į kalbą reiškia, kad nesutinkate su Lietuvos lenkų reikalavimais dėl originalios asmenvardžių asmens dokumentuose ar viešųjų užrašų kitomis kalbomis?

- Tai nėra kalbos klausimas, tai kalbos politika. Lenkų reikalavimus galima suprasti, bet ne pateisinti. Kai tai pateikiama ultimatumų forma, nėra gerai. Jie tiesiog nori kautynių pilsudskiniu stiliumi, tada jie jaučiasi gerai, surenka elektoratą, bet tai yra pražūtinga abiems tautoms politika.

O kad mūsų kalba yra susinama, tai teisybė. Vyksta kalbos susinimas: labai kenkia internetas, ją vartoja žmonės, kurie visiškai nemoka lietuviškai. Kalba nėra vien tik taisyklingas kirčiavimas pagal Joną Jablonskį. Pavyzdžiui, mano supratimu, kirčiavimas turi būti laisvas, nes aukštaičiai kirčiuoja vienaip, žemaičiai – kitaip, o mes verčiami kirčiuoti suvalkietiškai. Tai ne kalbos kultūra, tai kalbos technologija. Kalba yra daug giliau, bet nenoriu leistis į tas gelmes, nes galėčiau kalbėti tris valandas.

- Pastaruoju metu jūs ir panašiai kaip jūs mąstantys žmonės sulaukė kritikos, kad palaikote antieuropines idėjas ir taip prisidedate prie Vladimiro Putino „skaldyk ir valdyk“ politikos Europos Sąjungoje. Turiu mintyse konservatorius, kurie mano, jog beatodairiška Europos Sąjungos kritika, parama referendumui dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams iš esmės tik sustiprina V. Putino „minkštosios galios“ sklaidą Lietuvoje. Ką jūs į tai atsakytumėte?

- Pirmiausia reikia žinoti, kas yra ta Europos Sąjunga. Ji prasidėjo nuo Karolio Didžiojo imperijos, ji yra tos idėjos – suvienyti tautas krikščionišku pagrindu tęsinys. Po dviejų pasaulinių karų trys išmintingi katalikai Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas, Alcide de Gasperi, galima pridėti ir Jean Monnet, sukūrė Europos Sąjungą su Marijos vėliava. Kaip žinote, mėlyna spalva su geltonom žvaigždelėm yra Marijos simbolis.

Ir viskas vyko gerai, bet paskui viduje atsirado toks užkratas, kairieji, liberalai, Altiero Spinelli ir kiti. Apie 1970-uosius įvyko seksualinė revoliucija, po to jų labai padaugėjo. Dabar jie, galų gale, pirmauja. Europos pilis yra tarsi užimta priešo. Bet, kaip aš sakau, mes saugome tos pilies Rytų kuorą ir turime tam priešintis. Vengrai priešinasi, mes priešinamės, dar, galų gale, prisidėjo šveicarai – apribojo imigraciją. O tie homoseksualų siautėjimai...

- Ką reiškia siautėjimai?

- Paradai, pavyzdžiui. Kaip buvo sprendžiama šių nelaimingų žmonių problema mūsų kaime – galėtume pasimokyti. Juos patylomis vadindavo vištgaidžiais, bet be patyčios, niekas į juos nebadė pirštais, suprasdavo ir atjausdavo, kad jie negali vesti, ir kad nėra dėl to kalti. Tas žmogelis ar moteriškė pragyvendavo visą gyvenimą, niekas į akis jo niekaip nevadindavo ir gyvendavo tokioje savotiškoje santarvėje, tokiame tyliame taikiame sambūvyje. O dabar tie triukšmai, savęs rodymas, ekshibicionizmas atvirkščiai veikia. Bet čia jau prasideda toli siekianti nešvari politika.

Algirdas Patackas
Bet kergti prie to Rusiją yra kvaila, tai suktybė. V. Putino aplinka yra kagėbistai, tarp jų įsišaknijęs primityvus vyriškumo kultas. V. Putinas juk šaudo, gaudo ir skraido. O į deklaruojamas šeimos vertybes jie ten pro pirštus žiūrėdavo. Tokia yra visa Rusija.

Todėl kaltinti, kad jie naudoja tuos pačius argumentus? Tai tegul naudoja. Jie nėra mūsų sąjungininkai, Rusija yra mūsų amžinas priešas. Dabar dėl to, kad V. Putinas pasisako už ką nors, jis man tampa draugas ar ką? Joks jis ne draugas, bet tegul kalba. Tai klastingi palyginimai, kad jeigu mes kovosime prieš homoseksualizmą, tai mes tarnausime Rusijai.

- Kodėl su „Drąsos keliu“ sugrįžote į politiką? Kodėl būtent su šia partija?

- Aš galiu labai aiškiai pasakyti: aš ėjau tik dėl mergaitės, lygiai kaip paskutinis lašas išeiti į atvirą kovą su ateistiniu režimu man buvo bandymas neleisti katekizuoti vaikų. Tada jaunas kunigas Zdebskis pasakė, trinktelėjo kumščiu – vyrai , reikia eiti į tiurmą. Pradžioje aš nesikišau, nors mane kvietė, bet nėjau. Bet po pirmo, o ypač antro grobimo kelio atgal nebuvo – negalima taip su vaikais elgtis.

Man tada politika mažiausiai rūpėjo. Aš norėjau išeiti iš Seimo jau po pirmų dviejų kadencijų, 2000-siais su džiaugsmu išėjau ir dešimt metų buvau laisvas. Nes kai esi politikoje, esi absoliučiai nekūrybingas. Be to, prasidėjo ligos. Tačiau norint gelbėti mergaitę, reikėjo eiti ir į Seimą – kito kelio nebuvo. Neiti – tai reiškia pasitraukti: pabandžiau, nepavyko, viso gero. Tai nevyriška. Mano motyvas buvo tik mergaitė.

Matote, mes, savanoriai kūrėjai, du mėnesiu praleidome dieną-naktį budėdami Klonio gatvėje, turėjome net savo atskirą vagonėlį, mūsų tikslas buvo fiksuoti, kas vyksta. Man jau niekas nepaaiškins, kas ten vyko, ypač jeigu žmogus žino tik iš laikraščių, nebuvo ten atvažiavęs. O net jei ir buvo atvažiavęs pasižvalgyti, jis neturi teisės nieko samprotauti – tokiuose įvykiuose reikia į vidų įlįsti, įsigyventi į aplinką, pajusti, kas ten darosi.

- Kaip jaučiate, ką jums pavyko pasiekti šiame Seime?

- Kol kas nieko, išskyrus nebent referendumą. Tiesa, pavyko atmušti keletą sodomistinių atakų.

- Kaip dabar žiūrite į „Drąsos kelio“ partiją?

- Na, „Drąsos kelias“ jau baigėsi, žmonių silpnybės padarė taip, kad tas didelis potencialas, kuris buvo sukauptas, išsibarstė, ištirpo.

- 2012-aisiais viešai pareiškėte, kad norite trauktis iš frakcijos.

- Taip, aš taip pasakiau. Pradėta buvo flirtuoti su neaiškiomis politinėmis jėgomis. Tada aš pasakiau, kad jeigu bus taip, išeisiu, buvau perspėjęs iš anksto, dar prieš Seimą. O dabar nesuprasi, kas ten darosi, aš ne partijos narys.