Jo teigimu, nesutarimai aštrėja ir dėl valdančiosios koalicijos rinkiminių pažadų nevykdymo, ir dėl Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos (LLRA) savanaudiškos politinės kovos. Politologas Raimundas Lopata, savo ruožtu, pabrėžia, kad problemos šaknys – Lietuvos politikų nesugebėjimas spręsti strateginių valstybės užsienio politikos uždavinių.
Lietuvos intelektualų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų įsteigtas Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas antradienį kreipėsi į valdančiosios koalicijos narius, Seimo opozicijos lyderį Andrių Kubilių bei užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Savo kreipimesi forumo nariai ragina valdančiąją koaliciją pradėti vykdyti rinkiminius pažadus ir priimti Tautinių mažumų įstatymą, o artėjančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų dalyvius – nevartoti retorikos, skaldančios visuomenę tautiniu pagrindu.
Forumo nariai teigia manantys, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas skirti 43 tūkst. litų baudą Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Boleslavui Daškevičiui yra neadekvati bausmė, skirta žmogui, kuris dėl šio sprendimo tampa platesnės ir gilesnės problemos atpirkimo ožiu. Kreipimesi taip pat neigiamai vertinamas LLRA narių sprendimas palikti posėdžių salę per iškilmingą Sausio 13 d. metinių minėjimą.
Anot Giedroyco forumo nario istoriko A. Nikžentaičio, forumas daug dirba ir bendrauja su lenkų kilmės Lietuvos piliečiais, kurie teigia Lietuvoje besijaučiantys labai nesaugiai, įsivaizduoja gyvenantys kone karo sąlygomis. „Matome, kad situacija yra paaštrėjusi, įtampos lietuvių bei lenkų kilmės Lietuvos piliečių santykiuose yra per daug. Mūsų pareiškimu buvo siekiama parodyti, kad ne visi lietuviai lenkų tautinės grupės atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai“, – naujienų portalui LRT.lt sako A. Nikžentaitis.
Vieni bijo, kiti palaiko
LRT.lt primena, kad dieną prieš Giedroyco forumo kreipimąsi į valdančiuosius, opoziciją bei užsienio reikalų ministrą, į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus kreipėsi ir kita intelektualų grupė. Vasario 3 dieną daugiau nei 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į valdančiuosius, reikalaudami pašalinti LLRA iš valdančiosios koalicijos, o jos veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.
Jų teigimu, pastaruoju metu LLRA narių vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusių žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą.
Įvertinęs Giedroyco forumo kreipimąsi bei neseniai valdančiuosius pasiekusį Lietuvos kultūros ir mokslo atstovų prašymą pašalinti LLRA iš valdančiosios koalicijos, politologas R. Lopata teigia, kad šie du pareiškimai atspindi keletą tendencijų Lietuvos politikoje.
„Vieni mano, kad Lenkija yra pavojus, gal net didesnis už Rusiją, todėl nuo jos reikia gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Kiti gi galvoja, kad svarbiausia Lietuvai yra strateginės partnerystės su Lenkija atkūrimas. Jie mano, kad tokios partnerystės atkūrimui labiausiai priešinasi Rytų interesai. Belieka pasirinkti, ar kovoti su tariamais priešais lenkais Lietuvoje, ar toliau kurti strateginius santykius, kurie padėtų lietuviams it lenkams tolti nuo Rytų globos“, – kalba R. Lopata.
Politologas Vladas Sirutavičius taip pat pastebi, jog visuomenė yra akivaizdžiai pasidalijusi į dvi dalis. Todėl, jo manymu, atsirastų ir manančių, kad tautinių mažumų pageidavimus vykdyti reikėtų, ir įžvelgiančių grėsmę keliantį nuolaidžiavimą tautinėms mažumoms.
Savo ruožtu sociologijos profesorius Gediminas Merkys teigia, kad didžioji lietuvių inteligentijos dalis Giedroyco forumo kreipimosi ir raginimo įgyvendinti Lietuvos tautinių mažumų pageidavimus nepalaikytų, mat etnocentrizmas visuomenėje yra labai gajus.
„Manau, kad tokio kreipimosi didžioji lietuvių inteligentijos dalis nepalaikytų, nes Lietuvoje yra labai išplitęs etnocentrizmas. Lietuviai nėra istoriškai pergyvenę savo traumų, o lenkai nėra linkę pripažinti skriaudų lietuviams. Apskritai lietuviai nesuvokia, kad Vilnius nuo Gedimino laikų nebuvo monokultūrinis – tie žmonės čia gyveno visada, ir jų tapatybę reikia gerbti“, – tikina G. Merkys.
Kas antras lietuvis mano, kad Lenkija nėra draugiška Lietuvos atžvilgiu
Lenkijos ambasados užsakymu 2012-aisiais atlikto tyrimo apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdį Lietuvos visuomenėje duomenimis, 13 proc. apklaustų lietuvių nenorėtų gyventi kaimynystėje su lenkų tautybės žmogumi (52 proc. įvardino nenorintys gyventi kaimynystėje su romu).
Vienoje darbovietėje dirbti su lenku teigė nenorintys 11 proc., 26 proc. pasakė, kad nenorėtų, jog jų dukra ar sūnus susituoktų su lenkų tautybės asmeniu. Tyrimą analizavę ekspertai pastebėjo, kad lenkų tautybės asmenų atžvilgiu palankiau nusiteikę buvo tie lietuviai, kurių draugai ar artimieji buvo lenkų tautybės.
Analizuodami tyrimo duomenis ir lygindami juos su ankstesniųjų rezultatais, specialistai pastebėjo, kad lietuvių nuomonė apie lenkus 2011-aisiais suprastėjo 38,8 proc.: 2010 metais 9,3 proc. apklaustųjų teigė, jog jų nuomonė apie lenktų tautybės asmenis labai/greičiau pablogėjo, 2011-aisiais taip sakančių buvo jau 48,1 proc.
66 proc. apklaustųjų teigimu, Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra geri. 68 proc. tvirtino, kad, jų manymu, Lenkija nėra draugiška Lietuvos atžvilgiu valstybė.
Tuo pat metu buvo atlikta ir Lietuvoje gyvenančių, lenkų tautinę bendruomenę atstovaujančių ekspertų apklausa. Apklaustųjų teigimu, Lietuvos lenkų ir lietuvių asmeniniai žmogiškieji santykiai yra draugiški, artimi ir šilti. Tačiau nacionaliniu lygiu šie santykiai suvokiami per politikos prizmę. Jaučiama lenkų diskriminacija dėl gimtosios kalbos, įsidarbinimo, pavardžių ir vietovardžių rašymo lenkų kalba, žemės grąžinimo bei veiklos finansavimo.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai, šių respondentų teigimu, yra vidutiniški ar net blogi, įtempti, negražūs, priešiški bei sustingę.
Trintis politiniame lauke supriešina Lietuvoje gyvenančias tautas
Giedroyco forumo nario A. Nikžentaičio teigimu, kaltę dėl nuolatinio konflikto turėtų prisiimti tiek Lietuvos lenkai, tiek lietuviai, tačiau didžiausia atsakomybė tenka politikams, kurių neveiksnumas ar savanaudiški politiniai žaidimai įkaite paverčia tautinę bendruomenę.
„Konfliktas tarp lietuvių ir lenkų tautų egzistuoja nuolat, o kaltę dėl to turėtų prisiimti abi pusės. Atsakomybę turi prisiimti ir rinkiminių pažadų nevykdanti valdančioji koalicija bei, mano galva, nepagarbiai besielgianti LLRA“, – sako A. Nikžentaitis.
Jo teigimu, teismo sprendimas skirti piniginę baudą Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui rodo, kad valdančioji koalicija, žadėdama išspręsti pavardžių ir vietovardžių rašymo klausimą, žmonėms teikė nepagrįstus lūkesčius. O bausmė B. Daškevičiui esanti neadekvati: „Matome, kad mūsų teisinėje sistemoje bausmės už didesnius nusikaltimus yra mažesnės, skyrus tokio dydžio piniginę bausmę karo prieš tautinę mažumą įvaizdis yra dar labiau sustiprinamas.“
Pasak A. Nikžentaičio, lenkų ir lietuvių intelektualus vienijančio Giedryco forumo nariai taip pat nėra patenkinti tuo, kokiais metodais veikia LLRA pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
„Būdami valdančiojoje koalicijoje jie turi svertų realiai spręsti problemas, tačiau, mano manymu, jie dar neišmoko naudotis ta situacija. Visiškai aišku, kad toks nepasitenkinimo kėlimas LLRA yra naudingas, ypač prieš būsimus rinkimus, tačiau šioje situacijoje įkaitais tampa tautinės bendrijos. Trintis politiniame lauke yra peraugusi į buitinį lygį. Pastebimas jau ne vienas atvejis, kai iš lenkų tautybės vaikų tyčiojamasi vien dėl jų kilmės“, – apgailestauja A. Nikžentaitis.
Nors sociologas G. Merkys mano, kad istorinė praeitis ir nepergyventos traumos turi įtakos tautų santykiams, jam taip pat nekyla abejonių, kad V. Tomaševskis labai ciniškai naudojasi dabartine lenkų tautinės mažumos padėtimi, taip telkdamas elektoratą.
R. Lopatos teigimu, Lietuvoje ir Lenkijoje yra pakankamai stiprios kraštutinių pažiūrų visuomenės dalys, bandančios primesti savo požiūrį dvišaliams santykiams. Lietuvoje, kitaip nei Lenkijoje, neįsigali pragmatiška politika.
„Labiausiai nuvilia Lietuvos socialdemokratų vadovaujama vyriausybė ir ypač daug žadėjusi, bet nieko nepadariusi šalies Užsienio reikalų ministerija. Susiklosčiusi padėtis – Lietuvos politikų impotencijos išraiška. Lietuvos politikai nesugeba spręsti strateginių valstybės užsienio politikos uždavinių, o strateginė partnerystė su Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos saugumo užtikrinimo garantijų“, – kalba R. Lopata.
Anot A. Nikžentaičio, Giedroyco forumo nariai siūlo politikams vykdyti rinkiminės programos įsipareigojimus, susilaikyti nuo bereikalingų pareiškimų, vengti retorikos, kuri galėtų priešinti tautas. „Galbūt tiems, kurie nesusiduria su tautinėmis mažumomis, šios įtampos neatrodo aštrios, tačiau katilas yra labai karštas. Jis tiesiog kunkuliuoja“, – pažymi A. Nižentaitis.