Labiausiai visiems rūpi - kodėl? „Nes Lietuvoje moterų daugiau nei vyrų, nes lietuviai vyrai netašyti prasčiokai, nes jos teka ne iš meilės, bet dėl pinigų, nes už užsieniečių teka tik antrarūšės, neatlaikiusios konkurencijos Lietuvoje...“ 

Sąrašas galėtų tęstis, bet pagrindinė dviejų žmonių sąjungos priežastis - meilė - turbūt liktų nepaminėta, arba, atsidūrusi pačiame gale. Atrodo, mišrią santuoką sukūrusiai moteriai saugiau ir patogiau gyventi svetur nei gajas rasistines apraiškas (kaip antai juodaodžiu vaiku vedina motina Lietuvoje išgirsta komentarą: „mergaite, kur tą negriuką pasigavai?“) ir islamofobijos tradiciją („pamatysi, atims vaikus...“) nei užuot visiems įrodinėjus savo laimę. 

Archaiškas skirstymas į „savas – svetimas“ toks ryškus, kad žmonės dažnai mano turį teisę ne tik brėžti ribą tarp savęs ir kito, bet ir patarti savam – „neprasidėk su svetimu“ a la „negerk iš balos – avinėliu pavirsi“... Paradoksalu, bet galbūt dėl tos pačios priežasties, ieškodamos savumo jausmo, moterys nusprendė vienytis ir burtis krūvon, į virtualų „Mišrių Šeimų Klubą“. Kalbuosi su klubo įkūrėja ir viena idėjinių lyderių Laura Bušeikaite. 

- Pradėkime nuo to paties banalaus klausimo „kodėl?“, kaip kilo idėja įkurti „Mišrių Šeimų Klubą?“ 

- Kai 2005-aisiais susipažinau su savo dabartiniu vyru, neturėjau nė vienos su kitataučiu susitikinėjančios bičiulės. Visą „informaciją“ gavau iš žiniasklaidos, matydama ir skaitydama tendencingas „nelaimingas istorijas”, ypač apie musulmonų pagrobtus vaikus. Draugystei nepritarė ir mano šeima, todėl ir pačiai teko peržiūrėti savo vertybes, įsitikinimus. Mano vyras musulmonas, tad prisipažinsiu – iš pradžių labai daug dvejojau, nepasitikėjau juo. Nuo pat susipažinimo akimirkos tą vyrą tikrinau. Menkiausias smulkmenas, kurios galėtų išduoti jo „slaptus kėslus” sureikšmindavau, nuolat įtarinėdavau. Labai ilgai jo elgesyje ieškojau ženklų, kad jis vaikų vagis, teroristas. Buvau tiek prigąsdinta, kad praėjo keleri metai, kol nusiraminau. Ir visą šį laiką nebuvo su kuo pasitarti, kas taip pat išgyventų panašius jausmus! 

Mane kamavo klausimas – kurios vyro savybės yra asmenybės dalis, o kurios - kitos kultūros pasekmė? Pavyzdžiui, itin artimi vyro santykiai su jo šeima. Anuomet buvo sunku suprasti, ar tai, kad iki pat mūsų santuokos jis gyveno su tėvais, yra jo pasirinkimas, perdėta būtent tos šeimos kontrolė ar tipiškas kultūrinis bruožas? Savo artimųjų rate patarimo klausti buvo beprasmiška, todėl pradėjau ieškoti bendraminčių. Tačiau Lietuvos musulmonių forume dauguma, žinoma, yra musulmonės, o mane domino krikščionio ir musulmono santykis. Ėjau netgi pas supermamas, tačiau ten vargino anonimiškumas, o man vėlgi norėjosi – tikrų žmonių, su tikrais veidais ir tikromis istorijomis. Tik būdamas savimi prisiimi atsakomybę už savo žodžius ir gali virtualias draugystes perkelti į realybę.

Viskas prasidėjo, kai socialiniame tinkle įkėliau savo vestuvinę nuotrauką, kur buvau pasipuošusi pakistanietišku sariu. Netrukus mane užkalbino nepažįstamos merginos, taip pat ištekėjusios už kitataučių. Tuomet supratau, kad turbūt ir jos ieško, bet neranda bendraminčių. Prasidėjęs nuo penkių merginų klubas per porą metų išsiplėtė septynių šimtų moterų virtualios bendruomenės - ir skaičius nuolat auga. 

- Sakai „moterų“, taigi Mišrių Šeimų Klubas vis dėl to skirtas joms, o ne šeimoms apskritai?

- Kurdama klubą neturėjau apsibrėžusi aiškios ideologijos, viskas vyko intuityviai, tiesiog ieškojau bendraminčių. Tada net patį pavadinimą įregistravau pižonišką – vietoje „Š“ rašydama „sh“. Dabar dėl techninių priežasčių pavadinimo pakeisti jau neįmanoma, o klubo ideologija vystėsi drauge su jo narėmis. Taip jau nutiko, kad prisijungė vien moterys, ir natūralu kad jų narystė įtakojo klubo tendencijas. Taip susiklostė, kad vyrų narių nelaukiame. 

- O ką daryti kitatautes vedusiems vaikinams? 

- Tokių nėra daug, o gal būt jie paiso stereotipo, kad vyrams reikia mažiau bendravimo, nėra poreikio turėti informacinį ratelį. Klube moterys dalijasi intymiomis šeimos detalėmis, tad norisi išlaikyti solidarumą. Taip pat nemažai narių musulmonių, kurios itin saugo šeimos privatumą. 

- Tai klubas skirtas kalbėtis apie šeimyninius reikalus? Kokia yra Mišrių Šeimų grupės ideologija? 

- MŠK grupė skirta su užsieniečiais šeimas planuojančioms ar kuriančioms moterims susipažinti ir susirasti virtualių, ar kaimynystėje gyvenančių draugių, dalintis mišrioms poroms aktualia informacija. Daugeliui merginų svarbūs klausimai dėl vaikų pilietybės, pasų, vyro vizų, keliavimo į kitas šalis, užsienietiškų vardų rašymo dokumentuose, ir žinoma šeimyninės temos nuo „kaip sutarti su kitos kultūros uošviais“, „kur ir kokias ceremonijas vestuvėms pasirinkti“, iki „kaip šukuoti savo mažylių afro plaukus“. Iš esmės klubo idėja yra suburti mišriose porose gyvenančias lietuvaites. Tai jas ir vienija. Draugystei, žinoma, to nepakanka, bet bendrystės jausmui, tikrai taip. Aš pastebėjau eidama gatve su savo vyru, mišrios poros dažnai vienos kitas pastebi ir dažnai nusišypso... Manau turi įtakos ir iš kur kilę abu sutuoktiniai. Jei augę multikultūrinėje aplinkoje, jie mažiau sureikšmina tuos skirtumus, ar jų net nepastebi.. Bet yra daugybė naujai susiporavusių, kurie būna kilę iš labai homogeniškos aplinkos, todėl jie natūraliai jaučia daugiau streso ir pokyčių, kuriant mišrią šeimą, ir jaučia didesnį solidarumą su kitomis mišriomis poromis. Pamenu, kažkada Londone ėjau teisinio patarimo dėl santuokos. Biure dirbanti moteris, sužinojusi, jog aš lietuvė, nusistebėjo, kad jos praktikoje beveik visose mišriose porose būna lietuvė. Dar juokaudama pasidomėjo ar „Lietuvoje vyrų nėra?“… Likau nustebusi. Ir iškarto pagalvojau „Tai kur tos lietuvės buvo, kai man reikėjo?“ Pasirodo daug jų yra, tik slepiasi.

- Koks yra už kitataučio ištekėjusios lietuvaitės portretas? Ar remdamasi MŠK gali pateikti kažkokią statistiką?

- Jokia statistinė kitataučio žmona lietuvė neegzistuoja. Nors kurdama šį klubą pati pasąmonėje naiviai tikėjausi sugriauti „nevykėlės“ stereotipą jį pakeisdama „graži, protinga, neradusi savęs verto Lietuvoje“ . Tačiau nėra rūbo, kuris tiktų visoms. Kiekviena moteris gyvena vis kitose aplinkybėse, ir didžiausias siauraprotiškumas manyti, kad egzistuoja viena ar keletas tipiškų mišrias santuokas lemiančių priežasčių. Mes nesame nei „tėvynės išdavikės“, nei „meilės tremtinės“, nei „žalių kortų medžiotojos“ – būna visaip, ir kiekviena meilės istorija yra unikali. 

Mūsų grupių narės ištekėjusios už vyrų iš 57 skirtingų valstybių, sutuoktinių skaičiumi pirmaujančiame penketuke yra Pakistanas, Turkija, Egiptas, Nigerija, Indija. Tačiau daugiausiai narių gyvena Jungtinėje Karalystėje ir Turkijoje, visai nemažai ir Lietuvoje. Religijos atžvilgiu didžioji dauguma yra krikščionės ir musulmonės, ir po lygiai pasiskirsčiusios ateistės ir agnostikės. Galbūt todėl, dažniau nei apie kitataučius vyrus kalbamės religinėmis temomis. Tačiau grupei nuolat augant keičiasi narių sudėtis, todėl po metų mūsų statistika gali būti visiškai kitokia.

- Pati augi su grupe?

- Supratau, kad kultūra žmogaus neapibrėžia, o ištekėjus už kitataučio tolerancijos nepadaugėja. Dažnai moterys toleruoja savo vyrą ir jo kilmę, bet ne kitas kultūras. Paradoksalu, bet kai visos ištekėjusios už užsieniečių, nebėra prieš ką vienytis ir nuo ko save ginti, tada prasideda kažkokia vidinė konkurencija, dažnai rasistiškai tendencinga, pavyzdžiui „europiečių žmonos aukščiau už afrikiečių“ ir pan. Tačiau aiškiai apibrėžus antirasistinę MŠK politiką įtampos sumažėjo. Dabar „budi“ trys administratorės, prižiūrinčios, ar nepažeidžiamas grupės etiketas. Žodžiu, blogai kalbėti galima tik apie vieną vyrą – savo. 

MŠK išmokau empatijos ir asertyvumo – kaip konfliktų metu išlikti nešališka, neatstumti žmonių, bet tuo pačiu neprarasti savęs ir savo vertybių. Mano pirminis poreikis surasti bendraminčių ratelį evoliucionavo į altruistiškesnį, pagalbos kitų moterų savirealizacijai ir tarpusavio pagalbai tikslą. Pati radau nuostabių draugių, su kuriomis kitaip niekada nebūčiau susipažinusi. 

- Kokia MŠK veikla egzistuoja realybėje, už virtualios grupės ribų? 

- Klubo „štabas“ yra Londone, todėl natūralu, kad čia vyksta daugiausiai renginių ir susitikimų. Merginos klubo dėka susiranda daug naujų draugių ir po to jau organizuoja privačius susitikimus. Iš grupėje įkeltų nuotraukų jau žinome, kad neoficialių susitikimų jau buvę ir Newcastle (UK), Libane, Peru, Paryžiuje. 

- Ar pačiai dažnai tenka susidurti su rasizmu, tolerancijos stoka už MŠK ribų? Ką patartum mišrias santuokas sukūrusioms moterims? 

- Mudu su vyru replikų ir žvilgsnių sulaukiame dažnai, tačiau neteko susidurti su agresyviais užgauliojimais. Pamenu porą konkrečių atvejų. Kartą sėdint lėktuve vienas pagyvenęs vyriškis pamatęs mano vyrą šūktelėjo „tai kad lėktuvas pilnas turkų“... Nors mano vyras ne turkas, ir net ne panašus, bet gi lietuvio akimis „visi jie vienodi“.

Kitą kartą, vėl lėktuve, susipažinau su mergina. Taip smagiai bendravom, numeriais apsikeitėm. Ji pasakė, jog draugauja su prancūzu, aš apsidžiaugusi, jog radau „bendramintę“ pasigyriau savo vyro kilme. Staiga veidas jos persimainė. Ir sekantis komentaras prasidėjo taip „visi tie mahometai…“. Likau sukrėsta, kad net su kitais užsieniečiais draugaujančios merginos gali likti tokių rasistinių pažiūrų.

Kartais atrodo - diskriminuojame ir tuo didžiuojamės. Dėl šios savybės man labiau gėda, negu dėl pačios diskriminacijos. Baimė kyla iš nežinojimo. Aš ir pati save tokią atsimenu, kuomet į stulpą kaktomuša atsitrenkiau užsižiūrėjusi į pirmą kartą savo gyvenime matytą mišrią porą… Skirtumas toks, kad vieni smalsiai žiūri su atvira širdim, kiti – įtariai, su išankstine nuostata. Pirmieji manęs neskaudina, priešingai, norisi su žmonėmis pasidalinti, tuo tarpu antrieji vargina.. Dažnai jų neva smalsiuose klausimuose slepiasi ne kas kita kaip provokacija. Netolerancija kitataučiams tai galbūt nesąmoningas tautos ar bendruomenės išlikimo instinktas. Žmonės yra linkę ieškoti bendruomenės ir su ja susitapatinti. Matydami kitos kultūros „invaziją“ galbūt jaučia galintys netekti tos bendruomenės, jos identiteto. Aš ir pati mąsčiau, kaip man išlaikyti ir perduoti lietuviškumą savo vaikams, juk tai neatsiejama mano asmenybės dalis. Man viena draugė, beje taip pat mišrioje poroje esanti lietuvė pasakė, jog nebūtina identifikuotis tik su viena bendruomene, bet galima save suvokti kaip pasaulio pilietį... Tada visi tau taps artimi ir potencialių draugų ratas prasiplės. Man patiko toks jos požiūris…