Būsimos rinkimų taktikos bandymai atliekami jau dabar, todėl kyla klausimas, į ką investuos nepageidaujantieji D. Grybauskaitės pergalės: į Zigmantą Balčytį, Loretą Graužinienę, Artūrą Paulauską, Valentiną Mazuronį ar Rolandą Paksą, į Valdemarą Tomaševskį, Artūrą Zuoką ar keletą kandidatų iškart?
Tačiau profesorius Raimundas Lopata teigia, kad po daugiau nei dvidešimties Lietuvos nepriklausomybės metų mūsų šalyje nebėra suinteresuotų grupių, kurios norėtų „nusipirkti“ dabartinės prezidentės pralaimėjimą.
„Šiandien yra perdėtai eskaluojamos tariamos Rusijos grėsmės prezidentei arba bandoma įpiršti nuomonę, kad egzistuoja kažkokios mistinės pinigingos grupės, galinčios nusipirkti prezidentės pralaimėjimą. Manau, kad po daugiau kaip dvidešimties Lietuvos nepriklausomos valstybės gyvavimo metų, tokių grupių nebėra, o jeigu jos yra – tai D. Grybauskaitės kova buvo nesėkminga arba simuliakrinė“, - DELFI teigė R. Lopata.
Priešingai, jo nuomone, Lietuvoje kaip tik gali egzistuoti pinigai, suinteresuoti triuškinančia D. Grybauskaitės pergale pirmajame rinkimų ture. Maža to, anot R. Lopatos, tikrasis prezidento rinkimų tikslas yra ne pats postas, o galios balanso įtvirtinimas tarp Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės.
Kaip gali atrodyti pagalių kaišiojimas į ratus?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis teigia, kad svarstant, kas galėtų pridaryti sunkumų D. Grybauskaitei, reikia atsižvelgti į itin daug faktorių: prezidento rinkimuose svarbu rinkimų taktika, asmeninė kandidato charizma, įdirbis regionuose, gebėjimas pasinaudoti turimais resursais.
Politologo pasakojimu, norint pakišti koją valdančiam prezidentui, pirmiausia reikia padaryti taip, kad jis nesugebėtų laimėti pirmajame rinkimų ture. Tai padaryti galima labai paprastai – reikia iškelti kuo daugiau mažareikšmių kandidatų, kurie išsidalins po keletą procentų balsų ir nugnybs nuo pagrindinio kandidato.
„Pavyzdžiui, A. Zuoko kandidatavimas D. Grybauskaitei yra nenaudingas. Jis pats šansų neturi, bet gali nugnybti kelis procentus, kurie galėtų nueiti D. Grybauskaitei. Tai nėra nauja taktika, tokių bandymų būta vienmandatėse apygardose, kai iškeliami kandidatai, kurie patys šansų neturi, bet nuo stipresnio priešininko nugnybia nedidelę dalį balsų“, - teigė M. Jastramskis.
Antras svarbus žingsnis norint pakenkti rinkimų favoritui – pasistengti, kad į antrą turą patektų kuo platesnį elektoratą turintis politikas, kuris galėtų pretenduoti į daugelio partijų rinkėjų balsus. Pavyzdžiui, 2004 m. Valdo Adamkaus komanda dėjo pastangas, kad į antrą turą nepatektų Petras Auštrevičius, nes jam patogiau antrame ture buvo nugalėti Kazimirą Prunskienę.
Panaši rinkimų taktika gali būti taikoma ir per šiuos rinkimus, tačiau reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius.
Prieš D. Grybauskaitę – geriau vyras
Pavyzdžiui, pasak M. Jastramskio, norint rimtai pakovoti su D. Grybauskaite būtų kvaila rinkimuose kelti kandidatę moterį, be to, L. Graužinienės pavyzdys parodė, kad tiesioginis prezidentės užsipuolimas kenkia pačiam puolančiajam.
Jeigu būtų norima nugriebti kuo daugiau D. Grybauskaitės balsų, būtų netikslinga antrajame rinkimų ture turėti ideologiškai poliarizuotų pažiūrų kandidatą, tarkime, tokį, kaip socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Šis politikas turi savo rinkėjų ratą, bet prezidentais renkami gyventojus labiau vienijantys, nuosaikių pažiūrų politikai, galintys pretenduoti į daugelio politinių partijų rinkėjus.
Anot M. Jastramskio, bandant prognozuoti, kas gali stipriai pasirodyti prezidento rinkimuose naudinga pažvelgti į Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose. Jo nuomone, vienmandatės apygardos yra tarsi tam tikras mikropasaulis, demonstruojantis, ar politikas geba įtikinti rinkėjus.
„Reikia žiūrėti, kuriems politikams ten gerai sekasi, o kuriems – blogiau. Pavyzdžiui, Ukmergės rinkimų apygardoje L. Graužinienė prieš a.a. Julių Veselką nesugebėjo laimėti nė vieno karto. Tai reiškia, kad jos sugebėjimas įtikinti žmones yra pakankamai menkas. O, tarkime, Z. Balčytis savo apygardoje rinkimus laimėdavo pirmame ture be konkurencijos. Panašiai ir Algirdui Butkevičiui“, - aiškina M. Jastramskis.
DELFI primena, kad 2012 m. Seimo rinkimuose nelaimėjo Ukmergės apygardoje, o į parlamentą buvo išrinkta pagal sąrašą. Daugiamandatėje apygardoje ji surinko 45 282 pirmumo balsų.
2008 m. Seimo rinkimuose L. Graužinienę iškėlė koalicija Darbo partija + jaunimas, tačiau ir tąkart ji išrinkta pagal sąrašą: L. Graužinienė Ukmergės apygardoje net nepateko į antrą turą. Daugiamandatėje apygardoje visoje Lietuvoje ji surinko 21 076 pirmumo balsų.
2004 m. parlamento rinkimuose L. Graužinienė irgi pralaimėjo J. Veselkai, o daugiamandatėje apygardoje gavo 55 239 pirmumo balsų.
Jeigu L. Graužinienė vis tik dalyvautų prezidento rinkimuose, M. Jastramskis jai prognozuotų iki 10 proc. balsų pirmame ture.
L. Graužinienė: nepavykęs bandymas
Viešųjų ryšių specialistas Artūras Jonkus įsitikinęs, kad Darbo partija išties svarstė galimybę prezidento rinkimams kelti Seimo pirmininkę L. Graužinienę. Taip jis aiškina parlamento vadovės išpuolius prieš D. Grybauskaitę, kurie, anot jo, buvo viso labo partijos bandymai surasti silpnąją prezidentės populiarumo vietą.
Hipotezė, kad L. Graužinienės ir D. Grybauskaitės priešprieša sumažins šalies vadovės reitingus galėjo būti pagrįsta po Seimo rinkimų susiklosčiusia situacija, kai užsipuldama Darbo partiją D. Grybauskaitė prarado dalį savo populiarumo.
Klausiamas, ar Darbo partijai prezidento rinkimuose verčiau investuoti į L. Graužinienę, ar į Artūrą Paulauską, viešųjų ryšių specialistas svarstė, kad ir pastarasis politikas yra mušta korta.
„Tai labai subjektyvu, bet man atrodo, kad A. Paulauskas yra mušta korta“, - sakė A. Jonkus.
Kaip žinoma, Darbo partija prezidento rinkimams yra nusprendusi kelti A. Paulausko kandidatūrą, tačiau ši partija yra ne kartą nemotyvuotai ir staiga keitusi savo deleguotus asmenis tam tikrose pozicijose, tad partijos apsisprendimas dėl kandidato prezidento rinkimams laikomas kaip negalutinis.
Stipriausias konkurentas
Politologas M. Jastramskis stipriausiu kandidatu rinkimuose, be dabartinės prezidentės, įvardija Z. Balčytį, tačiau pastarojo stiprybė itin priklausys nuo partijos skyrių paramos ir aktyvumo agituojant rinkėjus.
„Mes kalbame apie kandidatą, kuris teoriškai turėtų turėti partijos skyrių paramą ir savanorių partijos aktyvistų, kurie galėtų dirbti kiekviename skyriuje – ypatingai ten, kur socdemai dominuoja savivaldoje. Tokių savivaldybių yra apie trečdalis Lietuvos. Taigi žmogiškieji resursai yra, tik klausimas, kaip jie bus panaudoti“, - svarstė M. Jastramskis.
Jo teigimu, tai gali būti stiprioji Z. Balčyčio pusė, juolab, kad D. Grybauskaitė arogantiškai pabrėžia, kad jai nereikia partijų paramos.
„Įsivaizdavimas, kad užtenka pasirodyti televizoriuje, pasakyti kažką ir taip automatiškai bus užsitikrinama pergalė, yra klaida. Taip nėra. Jeigu tu neturi žmonių aparato, kurie aktyviai dirba iš apačios, o priešininkas tą daro, rezultatas gali būti ne toks, kokio tikiesi. Kol kas sunkiai galima matyti, kas daroma regionuose, bet iš to, kiek matosi, neatrodo, kad socialdemokratai dirbtų labai aktyviai. Be to, vis išlenda idėjų, o gal A. Butkevičius galėtų dalyvauti“, - teigė politologas.
Z. Balčytis: stiprus, bet nekonfrontuos
Profesorius R. Lopata irgi teigia manantis, kad daugiausia galimybių patekti į antrą turą turi socialdemokratas Z. Balčytis, tačiau, jo nuomone, pastarasis rinkimuose dalyvaus, bet realiai būti prezidentu nepretenduos ir su prezidente nekonfrontuos.
„Be to, sąmoningai ar nesąmoningai socialdemokratai padarė didelę klaidą. Jie leido Z. Balčyčiui kandidatuoti ir į Europos Parlamentą. Tuo LSDP parodė, kad jiems, Lietuvos socialdemokratams, nėra svarbūs savos valstybės prezidento rinkimai. Tauta nėra tokia kvaila, kaip apie ją galvoja lietuvių socialdemokratai ir jų lyderiai. Nors Z. Balčytis nėra blogas žmogus, nelinkėčiau jam patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Žmonių mulkinti nereikia“, - teigia politologas.
Pasak jo, kiti į antrą turą galintys patekti kandidatai yra iš Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“, nepriklausomai nuo pavardžių.
„Tikėkimės, kad į antrą turą tikrai pateks ir konservatorių (krikščionių demokratų) bei Liberalų sąjūdžio kandidatė D. Grybauskaitė“, - priduria R. Lopata.
V. Mazuronis ar R. Paksas? Aišku, R. Paksas
Kalbėdamas apie potencialių „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kandidatų galimybes artėjančiuose prezidento rinkimuose, politologas M. Jastramkis sakė, kad stipresnis pretendentas jam atrodo esąs R. Paksas dėl anksčiau paminėtų priežasčių: sugebėjimo vienyti ne tik savo partijos elektoratą.
Politologas primena, kad V. Mazuronis nėra laimėjęs rinkimų vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jam nepasisekė nei 2012 m., nei 2008 m., nei 2004 m. Seimo rinkimuose.
„R. Paksas daugiau turi šansų, nes V. Mazuronis įvaizdžio prasme yra labai nykus. Prisiminkime vėl vienmandates: jis nėra laimėjęs Seimo nario mandato Šiauliuose. Tai lyderis, kuris nėra laimėjęs vienmandatėje. R. Paksas turi daugiau galimybių, bet jis turi ir pralaimėtojo stigmą, todėl nemanau, kad jis būtų labai rimtas kandidatas“, - sakė politologas.
DELFI primena, kad Seimas kitą savaitę ketina balsuoti dėl Konstitucijos pataisų ir konstitucinio įstatymo, kurios sudarytų sąlygas R. Paksui siekti prezidento posto ar Seimo nario mandato. Konstitucinio įstatymo projektas numato, kad apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintas asmuo prezidento posto ir Seimo nario vietos gali siekti praėjus ne mažiau nei 8 metams nuo pašalinimo iš buvusių pareigų.
Kaip žinoma, R. Paksas 2004 m. apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš prezidento posto. Politikas buvo apkaltintas neteisėtai suteikęs pilietybę finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui, sąmoningai leidęs pastarajam suprasti, jog teisėsaugos institucijos atlieka jo veiksmų patikrinimą, bei siekęs įgyvendinti jam artimų asmenų privačių asmenų turtinius interesus.
R. Lopata – apie tikrąjį rinkimų tikslą
Profesorius R. Lopata savo ruožtu teigia, kad nors laimėti rinkimus dabartinei prezidentei nebus lengva, tačiau jis netiki, kad Lietuvoje egzistuotų itin stiprios interesų grupės, siekiančios D. Grybauskaitės pralaimėjimo. Politologas taip pat mano, kad Rusijos grėsmės D. Grybauskaitei yra pernelyg eskaluojamos.
„Rimtai investuoti į rimtą opozicinį kandidatą D. Grybauskaitei nėra galimybių. Kelia nerimą galima priešinga tendencija, o būtent – gali egzistuoti pinigai, suinteresuoti triuškinančia prezidentės pergale pirmajame rinkimų ture, tai yra pinigai, siekiantys bei galintys sukompromituoti ir net sunaikinti opozicinius kandidatus, tuo įrodant demokratijos silpnumą Lietuvoje“, - svarstė R. Lopata.
Politologas sako nesuprantantis, kodėl D. Grybauskaitė pabrėžtinai konfrontuoja su nereikšmingu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiu V. Tomaševskiu ir netiesiogiai kuria jam paramą tarp nedraugiškai valstybės atžvilgiu nusiteikusių rinkėjų bei rėmėjų.
„Argi mes nesuprantame, kad daug dėmesio skirdami V. Tomaševskiui iš tiesų konsoliduojame lenkų tautinės mažumos paramą šiam politikui. Neracionalia konfrontacija su lenkų tautine mažuma tarnaujama kitų valstybių Rytuose interesams“, - teigia R. Lopata.
Politologas taip pat pabrėžia, kad tikroji būsimų prezidento rinkimų esmė – ne kandidatai, o galių pasiskirstymas „bermudų trikampyje“, tai yra tarp Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės. Pasak jo, šiuo metu reikia diskutuoti, kaip turi būti sudėliotas galių balansas tarp šių veikėjų, kad politinė sistema būtų efektyvi ir sugebėtų atsispirti nuo populizmo ir išorės įtakų.
„Kitaip sakant, kalbama apie politinės sistemos sutvarkymą. Ir šiaip jau tas ir vyksta: nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl generalinio prokuroro iki visokių komisijų Seime kompetencijos, galimybių įtakos ir taip toliau. Svarbiausia, kaip subalansuoti galios centrus Lietuvos politinėje sistemoje“, - teigia R. Lopata.
„D. Grybauskaitės prezidentinė kadencija aiškiai pademonstravo, kad šalies prezidentas, turintis polinkių remtis specialiųjų tarnybų informacija, turi neigiamos įtakos tiek teisėsaugos darbui, tiek demokratijos plėtrai apskritai. Todėl pabrėžtina – nepriklausomai nuo fakto, kas bus išrinktas prezidentu, Lietuvos Respublikos Seimas, galėtų labiau sureguliuoti valdžių pusiausvyrą vadinamajame lietuviškos politinės sistemos „bermudų trikampyje“, neleidžiant paversti teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų asmeninių ambicijų tenkinimo marionetėmis“, - pridūrė profesorius.
Anot R. Lopatos, apie tokį rinkimų tikslą sąmoningai arba nesąmoningai mąsto D. Grybauskaitė ir A. Paulauskas, kuris yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
„Sunku pasakyti, gal kitaip mąsto socialdemokratai su savo kandidatu, jie gal žaidžia kitą žaidimą, bet čia sunkiau spręsti“, - teigia R. Lopata.