Šis kraupus aprašas kelia klausimą: kodėl mūsų protėviai mūšyje kritusiems priešams nukirsdavo galvas? Ką su jomis darydavo?

Žvelgaičio žygis į Estiją

Mūsų istoriją reikia pradėti nuo 1205 metų, kada lietuviai surengia karo žygį į Estiją. Jiems tikriausiai vadovavo Žvelgaitis. Kas jis toks buvo?

„Buvo manoma, kad Žvelgaičio vardas kilo nuo Žvelgaičio kalno prie Žagarės. Bet iš tikrųjų jis buvo lietuvių vadas – kilmingas ir turtingas žmogus. Na, o Žvelgaičio kalnas buvo prie Žagarės, žiemgalių teritorijoje, ir nieko bendro su Žvelgaičiu turėti negalėjo. Naujausi kasinėjimai patvirtino, kad ten XIII a. pirmoje pusėje stovėjo galinga Livonijos ordino pilis. Geriausiu atveju Žvelgaitis buvo iš Žemaitijos arba Lietuvos teritorijų. Jis buvo lietuvių kilmingasis ir didikas“, sako istorikas dr. Artūras Dubonis.

Į Estiją lietuviai traukė per Rygą, su kuria tuo metu buvo sudarę taikos sutartį. Štai kaip įspūdingai aprašomas šis lietuvių karių žygis: „Ir kai lietuviai slinko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais užėjo vienas turtingas ir galingas lietuvis, vardu Žvelgaitis. Tarp rygiečių, sutikusių jį taikiai, buvo vienas fryzas, vardu Martynas, kuris Žvelgaičiui padavė midaus. Kada tas išgėrė midų, tai nuėjo prie kariuomenės ir savo draugams sakė: „Ar jūs matėt, kaip to teutono, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedreba.“

Ar tikrai taip buvo, ar šią sceną sugalvojo pats metraštininkas, šiandien sunku pasakyti. Kodėl mes galime įtarti, kad tai gali būti literatūrinė išmonė? „Čia, visų pirma, yra aliuzija į Senojo Testamento knygą ir iš tikrųjų net nežinia, ar ten buvo aprašytas tikras nutikimas. Tačiau juo metraštininkas Henrikas Latvis norėjo pabrėžti Žvelgaičio pasipūtimą, išdidumą ir pabaigoje kontrastiškai pateikti jo gėdingą žūtį. Manau, kad taip reiktų vertint šį epizodą. Kitą vertus, jis įrodo, kad tarp lietuvių ir rygiečių buvo taikos sutartys, kurios leido lietuviams žygiuoti į netikėlių estų kraštus.“

Žvelgaitis su savo kariuomene nukeliavo į estų kraštus. Ir čia pasirodo dar vienas gudrus veikėjas – žiemgalių vadas Viestardas. „Viestardas buvo tam tikros teritorijos vadas, jį net galima pavadinti vienos iš Žiemgalos teritorijų kunigaikščiu. Jis jautė didelę neapykantą lietuviams, kuri buvo susiformavusi dar iki XIII amžiaus, iki krikščionių kolonijų atsiradimo dėl lietuvių ekspansijos į Žiemgalos kraštus. Viestartas atrado pakankamai neblogus vokiečių krikščionius, rygiečius draugus ir galėjo juos panaudoti kovoms, savo asmeniniam kerštui prieš lietuvius“, - pasakoja Artūras Dubonis.

Viestardas, sužinojęs, kad lietuviai nužygiavo į Estiją, atjojo į Rygą ir pasiūlė nutraukti taikos sutartį bei kartu su žiemgaliais užpulti grįžtančius lietuvius. Taikos nutraukimas – tegul ir su pagonimis – delikatus reikalas. Tačiau žiemgalis mokėjo valdyti ne tik kalaviją, bet ir liežuvį. Viestardas sugebėjo įtikinti rygiečius, kad juos lietuviai vis tiek anksčiau ar vėliau užpuls, todėl esą reikia pasinaudoti proga ir suvienyti jėgas. Vokiečiai ne iki galo pasitikėjo Viestardu, nes jis irgi buvo pagonis, todėl paprašė žiemgalių įkaitų. Viestardas juos atvedė. Draugystė buvo patvirtinta, armija, kuri laukė Žvelgaičio, surinkta. Ji laukė iš Estijos grįžtančio Žvelgaičio su dideliu karo grobiu.

Dar kartą atsigręžkime į tuometinius šaltinius. O jie tikrai iškalbingi: „Daugelį žiemgalių, pamačiusių, kokia lietuvių daugybė, apėmė baimė, ir jie nedrįso stoti į mūšį, stengėsi slėptis nepavojingose vietose. Tai matydami kai kurie teutonai kreipėsi į riterį Konradą ir primygtinai prašė leisti jiems pirmiems kautis su Kristaus priešais ir sakė, kad geriau už Kristų garbingai mirti, ne kaip savo tautos gėdai negarbingai pabėgti. Konradas, kaip ir dera riteriui, pats ir jo žirgas buvo su gerais šarvais, su nedaugeliu greta buvusių teutonų, puolė lietuvius, o tie, išgąsdinti ginklų žvilgesio – Viešpats Dievas taip pat didino jų baimę – traukėsi atgal į visas puses. Tada žiemgalių valdovas, matydamas, kaip lietuvius, Dievo valia, apėmė siaubas, padrąsino savuosius vyriškai pulti priešą, ir kada kariuomenė puolė, lietuviai pakriko kaip avys ant kelio, ir nuo kalavijo ašmenų žuvo 1200 žmonių“.

Žvelgaičio taip pat laukė liūdnas likimas – jį sėdintį rogėse aptiko vyskupo palydos karys Teodorikas Seilingas ir perdūrė jam šoną. O tada įvyko neįtikėtinas dalykas, jam žiemgaliai nukirto galvą ir ją įsimetė į roges, kuriose jau buvo pilna lietuvių galvų. Kodėl žiemgaliai pasielgė taip barbariškai? Kodėl jie nukirto galvą bemirštančiam Žvelgaičiui? Kodėl jie nukirto galvas kitiems žuvusiems lietuviams? Ir kodėl tas galvas rogėse nusivežė į Žiemgalą?

Galvų kapojimo paslaptis

Žinoma tai, kad galvas kapodavo ne tik lietuviai, bet ir kiti baltai – žiemgaliai, prūsai. Tai buvo bendras baltų paprotys.

„Manau, tai irgi gali būti susiję su asmenybe, ypač valia, sąmoninguoju valinguoju pradu, kuris valdo kūną. Mes savo vidinio pasaulio reiškinius siejame su tam tikromis kūno dalimis, pavyzdžiui, žmogaus širdis susijusi su jausmais, veiksmažodis „galvoti“ lietuvių galvoje tiesiogiai padarytas iš daiktavardžio „galva“, taigi „galvoti“ nuo seno lietuvių siejama su šia kūno dalimi. Tas galvos atskyrimas irgi yra sulyginamas su vaisiaus sėklos paėmimu. Tai reiškia, kad kūnas, paliktas mūšio lauke, nėra toks svarbus. Svarbiausia yra galva“, teigia puikus mitologas Dainius Razauskas.

„Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti labai pikantiška detalė, bet iš tikrųjų tai susiję su pagonišku tikėjimu, su įsivaizdavimu, kaip žmogus nukeliaus į pomirtinį gyvenimą. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu būdingas ne tik krikščionybei. Pomirtiniu gyvenimu tikėjo ir pagonys. Tik manymas buvo toks, kad pagonys įsivaizdavo, jog jie į kitą gyvenimą persikels lygiai tokie pat, kokie yra šitame. Tas galvų kapojimas buvo susijęs su tuo, kad buvo siekiama sukliudyti savo priešui net ir po mirties nukeliauti į pomirtinį gyvenimą“, sako garsus istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Tačiau tai dar ne visas paaiškinimas, kodėl nukirsdavo galvas kritusiems kariams mūšio lauke. Buvo dar vienas aspektas.

1213 metais lietuviai nuniokojo Lenevardės žemę ir paėmė į nelaisvę jos valdovą Uldeveną. Grįžtančius juos ėmė persekioti Livonijos ordino didžiojo magistro Volkvino vadovaujami riteriai: „Čia krito lietuvių karvedys ir valdovas, liko daug užmuštų, bet tie, kurie buvo priekiniuose būruose, bėgo ir išsivedė Uldeveną. Vėliau jis buvo išpirktas už užmušto lietuvių vado galvą, nes lietuviai reikalavo atiduoti jiems nors galvą, kad pagal pagonių papročius galėtų žuvusį palaidoti ir iškelti šermenis“.

„Galvų kapojimas turėjo ir tam tikrą ekonominį aspektą. Tai pasireiškė tuo, kad vėliau, kaip duomenys rodo, tas galvas reikėdavo iš priešo išsipirkti. Šios visos istorijos Baltijos regione per XIII a. Kartojasi“, sako A. Nikžentaitis.

Štai ir atskleista paslaptis, kodėl žiemgaliai nukirto galvą Žvelgaičiui ir prisidėjo pilnas roges lietuvių galvų. Išpirkas buvo galima gauti ne tik už belaisvius, bet ir už mirusiuosius, už jų galvas.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.