Šeimos pageidavimas – sveika mergaitė iki trejų metukų, kurios ji laukia jau septynis mėnesius, o visas įvaikinimo procesas tęsiasi nei daug, nei mažai – pusantrų metų. Nežinia, kiek laiko dar reikės laukti formalaus teismo sprendimo, patvirtinančio įvaikinimo faktą.
Moteris stebisi, kad žmonės aktyviai raginami vaikus įsivaikinti, tačiau norintiems tai padaryti praktiškai tenka praeiti kryžiaus kelius.
Atsidūrę eilėje buvo trisdešimt devinti
„Mes jau įveikėme daugybę laiptelių: visos pažymos surinktos, įvaikinimo kursai, kurie, beje, tikrai labai naudingi, praeiti, išvada apie mūsų šeimą parašyta. Pavasarį buvome įvertinti, kad esame tinkami įtėviai, ir pagaliau pastatyti į eilę. Tuomet buvome 39-ti. Galima sakyti, esu nėščia septintame mėnesyje – maždaug tiek laiko laukiu eilėje. Šiuo metu esame jos pradžioje ir bet kada galime sulaukti pasiūlymo. Tačiau dar nežinia, kiek reikės laukti, gavus vaiką, kad teismas patvirtintų sprendimą. Iš esmės tai jau tik formalumas, tačiau byla teisme gulės su visomis kitomis bylomis ir lauks savo eilės. Suprasčiau, jei reikėtų palaukti savaitę kitą, tačiau, mano manymu, nenormalu, jei procesas užsitęs mėnesius. Juk sakoma, kad vaikui daug geriau augti šeimoje ir kad jis turėtų kuo trumpiau būti globos namuose, tačiau dabar gaunasi atvirkščiai – įvaikinimo procesas trunka labai ilgai.
Pagaliau ir būsimiems įtėviams nėra lengva padaryti tokį sprendimą, o po to šitiek laukti. Nuo pareiškimo parašymo jau praėjo apie pusę metų. Ir mums dar pasisekė, kadangi kursų teko palaukti vos keletą mėnesių. Kai kurie žmonės jų laukia ir pusmetį, nes valstybei per brangu kursus organizuoti mažoms grupėms, laukiama, kol susirinks pakankamas dalyvių skaičius. Per tiek laiko ir žmogaus situacija gali labai pasikeisti. Pavyzdžiui, iš pat pradžių reikia surinkti pažymas apie turtą, kad nesergame AIDS ir sifiliu, esame psichiškai sveiki, neturime priklausomybės alkoholiui ir pan., tačiau po tų pusantrų metų jau galima būti bet kuo susirgus, praradus turtą, įklimpus į alkoholizmą“, - svarstė pašnekovė.
Per mėnesį laukiančiųjų eilė paprastai pajuda 2-3 vietomis, tačiau paskutiniais mėnesiais ji juda dar lėčiau. Eilėje galimi įvairūs netikėti pokyčiai. Pavyzdžiui, dažniau žmonės pageidauja mergaitės, todėl berniuko norintys tėvai gali jį įsivaikinti greičiau. Taip pat pirmesni vaiką gali gauti tie, kurie nurodė vyresnį amžių, o prieš juos eilėje laukia jaunesnių vaikų. Bene ilgiausiai laukia norintieji naujagimio.
Moters teigimu, įvaikinti vaiką Lietuvoje tikrai nėra paprasta. „Tarkime, jeigu vaikas turi trečios eilės giminaitę, kuri neduoda sutikimo, kad jis būtų įvaikintas, o pati pas jį su saldainiais atvažiuoja tik kartą per metus, tas vaikas pasmerktas gyventi globos namuose. O kiek valstybei kainuoja išlaikyti tą vaiką? Tai didžiuliai pinigai, kurie nusėda globos namuose, nors išlaikyti vaiką šeimoje kainuoja kur kas pigiau, o aplinka – kur kas sveikesnė“, - sakė Galina.
Šeimos pageidavimas – sveika mergaitė nuo trijų mėnesių iki trejų metų
Šeimos prašyme nurodyta, kad jie pageidauja mergaitės nuo trijų mėnesių iki trejų metų, kuri neturėtų išgydomų rimtų ligų.
„Kalbant apie ligas, aš nesibaiminsiu, jei, tarkime, bus alergija, dar kažkas, juk mes visi kažkokių negalavimų turime. Labai svarbu, kad nesirgtų psichikos liga, nes tai neišgydoma, taip pat kad mama ir močiutė ja nesirgtų, kadangi tai perduodama. O kodėl mergaitė? Tiesiog norisi mergaitės. Ko gera, kiekviena moteris svajoja apie dukterį. Pagal nustatytą tvarką, kai atsiras tokia mergaitė, po susitikimo su ja mėnesį laiko gausime apmąstymams, ar tikrai ją imame. Tuomet byla bus ruošiama teismui.
Koks bus pirmas susitikimas – negaliu numanyti. Vis dėlto tai svetimas vaikas – arba jis patinka, arba ne. Ne viskas taip paprasta kaip su savo pagimdytu. Gali iš karto atsirasti pojūtis, kad čia tas, o gali tekti dar ne kartą pas jį nuvažiuoti, nes pirmas įspūdis ne visada teisingas, mes gi ne robotai, reikia su vaiku apsiprasti, prisijaukinti mintis apie jį. Juk ne šunį imi, tai labai rimtas sprendimas – visam gyvenimui“, - teigė moteris.
Po nepasisekusio dirbtinio apvaisinimo nusprendė neužsiimti savigrauža
Paklausta, kaip ilgai brendo sprendimas įsivaikinti, Galina atviravo, kad 10 metų nesusilaukiant savų vaikų, tenka apie daug ką pamąstyti.
„Kol tau dar nėra 30 metų, vis dar tikiesi pastoti, vėliau tokios viltys blėsta. Dirbtinio apvaisinimo procedūra mūsų šalyje nekompensuojama, tačiau išbandėme ir ją. Tačiau kai per du mėnesius tenka surinkti 15 tūkst. litų, o procedūra nesėkminga, vėlgi perkratai savo vertybes: gal geriau įvaikinti svetimą vaiką ir jį užauginti kaip savo, užuot leidus tokias sumas nežinia kam. Nors žinau moterų, kurios dirbtinį apvaisinimą kartoja tris ar keturis kartus, aš nusprendžiau, kad neverta. Per daug dideli pinigai bei per daug psichologiškai ir fiziškai skausminga procedūra. Kai tu daug metų apie tai galvoji, supranti, kad gyvenimas per trumpas, kad gyventum tik vienam tikslui, galima gyvenime džiaugtis daugybe kitų dalykų, užuot vien tik savęs gailėjus“, - tikino pašnekovė.
Moteris nesibaimina liūdnos šių vaikų šeimos istorijos, nors ji žinanti visuomenėje esančią nuostatą, kad jeigu tėvai, tarkime, alkoholikai, iš vaiko nieko gero neišaugs. „O kiek turtingų, inteligentiškų tėvų vaikų tampa narkomanais ir alkoholikais? Manau, tai priklauso ne nuo genų, o nuo gyvenimo būdo ir tėvų dėmesio. Nuo nelaimės niekas neapsaugotas. Kita vertus, kai vaikas jau ne naujagimis, tikrai aiškiau, serga jis kuo nors ar ne, turi rimtų problemų ar ne. Iki metukų dar nelabai suprasi, ar vaikas sveikas“, - svarstė Galina.
Prieš pusantrų metų, įvaikinimo proceso pradžioje, moteris labai daug galvojo, fantazavo, kaip atrodys pirmosios mergaitės dienos šeimoje, tačiau kai viskas tęsiasi taip ilgai, esą atbunki ir tiesiog lauki – praėjo dar viena diena. Kadangi nėra aiškus vaiko amžius, sutuoktiniai iš anksto negali pirkti daiktų, belieka tik kaupti fondą šiam įvykiui. Nepaisant to, jie jau puikia gaudosi vaikiškų drabužėlių ir baldų rinkoje – žino, kas yra siūloma ir kiek kainuoja.
„Vaikų tenka ilgai laukti ir todėl, kad daug kas nori vieno vaiko, o pagal įstatymą broliuko ir sesutės neatskiria. Tai yra labai gerai. Aš asmeniškai mielai paimčiau abu vaikus, tačiau kai pradedi galvoti, ar sugebėsi jiems užtikrinti tinkamą gerovę, sustoji. Pavyzdžiui, mano atveju reikėtų perstatyti antrą namo aukštą, kad abiem vaikams įrengtume atskirus kambarius, o juk mūsų valstybė už įvaikintą vaiką nieko nemoka, tik standartinius pinigus, kurie pagal įstatymą priklauso visiems vaikams. Todėl ir pradedi svarstyti, ar ištempsi finansiškai. Vienokia situacija, kai žmonės prisigimdo vaikų ir gyvena tik iš jų pašalpų, kitokia situacija, kai stengiasi dėl jų. Pavalgyti jiems užtektų, bet būreliai, baseinai, kitos pramogos... Man norisi vaikui suteikti viską, kas tik įmanoma, ugdyti jį visapusiškai. Juk vaikystė būna tik kartą gyvenime“, - pasakojo pašnekovė.
Įsivaikinti norinčių lietuvių mentalitetas labai skiriasi nuo užsieniečių
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2013 m. 87 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 107 be tėvų globos likusius vaikus. Įvaikintos 57 mergaitės ir 50 berniukų. 89 vaikai – iki 3 metų, 14 vaikų – nuo 4 iki 6 metų amžiaus, 2 vaikai – 7–9 metų amžiaus ir 2 vaikai – 10–14 metų amžiaus. 2012 m. lietuviai įvaikino 112 vaikų, 2011 m. – 101 vaiką, 2010 m. – 109 vaikus.
Dažniausiai sprendimą dėl įvaikinimo priima 34–39 metų neturintys vaikų sutuoktiniai, gyvenantys mieste ir gaunantys didesnes nei vidutines pajamas. Jauniausias į 2012 m. apskaitą įrašytas vyras buvo 27 metų amžiaus, o jauniausia moteris – 25 metų. Vyriausias vyras ir moteris buvo atitinkamai 51 ir 65 metų amžiaus. Pastaroji moteris pageidavo įvaikinti globojamą anūką. 2012 m. iš 96 įrašytų asmenų, norinčių įsivaikinti, 89 buvo sutuoktiniai bei 7 vieniši asmenys. Didžioji jų dalis neturėjo vaikų, tačiau 37 proc. jau augino vaikus – 7 proc. biologinius vaikus ir 14 proc. įvaikintus. Taip pat 14 proc. šeimų į apskaitą buvo įrašytos dėl globojamų vaikų įvaikinimo.
Vidutinės šeimų mėnesio pajamos buvo 5053 Lt. Mažiausios nurodytos pajamos – 850 Lt, didžiausios – 16 000 Lt. 72 šeimos gyveno mieste ir 24 kaime. Iš 82 šeimų, laukiančių pasiūlymų, 10 pageidavo įvaikinti berniukus, 34 – mergaites, 34 – bet kurios lyties vaikus ir 4 šeimos – 2 vaikus (mergaitę ir berniuką). Taigi net 33 proc. šeimų pirmenybę teikia mergaitėms, o galimų įvaikinti vaikų apskaitoje daugiau berniukų. Iki pusės metų vaiko norėjo 7 šeimos, iki metų – 18, iki 1,5 metų – 6, iki 2 metų – 18, iki trejų metų – 16, iki 4 metų – 7, iki 6 metų – 6.
„Ta pati tendencija išlieka jau keletą metų. Paprastai žmonės pageidauja mergaičių iki vienerių metų. Manoma, kad mergaitės švelnesnės, prieraišesnės, jautresnės, jos lengviau adaptuojasi šeimoje. Atsižvelgiant į tai, kad šie vaikai vis dėlto nėra iš normalių, tvarkingų šeimų, manoma, kad polinkį į alkoholizmą, agresiją, smurtavimą labiau perima berniukai, o iš mergaičių to tikimasi kur kas mažiau. Tačiau tuomet mes žmones įspėjame, kad prieš juos laukia apie 40 šeimų su analogiškais pageidavimais, todėl tokio amžiaus mergaitės jiems teks laukti metus ir daugiau. Visada prašome pamąstyti apie galimybę įvaikinti šiek tiek vyresnį vaiką – 3-4 metukų. Tokiems asmenims jau taip ilgai laukti netenka, deja, Deja, vyresnių vaikų imti niekas neskuba. Žmonės baiminasi, kad jau susiformavo vaiko charakteris, taip pat bijo globos vaikų įstaigos, kurioje šie vaikai jau spėjo pabūti, poveikio. Pagaliau norima išgyventi tėvystės pilnatvę, pajausti džiaugsmą stebint visą vaiko raidą – pirmą dantuką, pirmą šypseną, pirmą žingsnį, pirmą žodį. Vyresnį vaiką ima jau turintys savo biologinių vaikų, tačiau tai išimtys, reti atvejai“, - pasakojo vyriausioji specialistė, pavaduojanti Įvaikinimo poskyrio vedėją Jovita Tarvydienė.
Pasak jos, sunku pasakyti, kodėl užsieniečiai nebijo vyresnių vaikų, o lietuviai jų nenori. Tiesiog skiriasi mentalitetas. Taip pat neįmanoma paaiškinti, kodėl lietuviams vaikas su Dauno sindromu yra visiškas tabu, o amerikiečiai įsivaikino net 6 „dauniukus“, net turėdami savo biologinių vaikų. Teisme jie motyvavo tuo, kad sveiką vaiką gali užauginti bet kas, todėl jiems tai nėra iššūkis, o auginti specialių poreikių vaiką reikia pašaukimo. Tuo tarpu lietuviai neatsisako vaiko tik su išgydomais negalavimas ar trumparegyste, bet jei liga tokia, kuriai reikės skirti daugiau dėmesio, net jeigu ji neinvalidizuoja, vaikas pasmerktas likti globos namuose.
Kita problema, specialistės teigimu, susijusi su teismų užimtumu. Galutinį sprendimą dėl įvaikinimo turi priimti teismas, o šis procesas gali užsitęsti iki keleto mėnesių. „Yra buvę atvejų, kai bylą teismas gavo rudenį, o pirmas posėdis paskirtas tik vasario mėnesį. Vis dėlto teisėjai stengiasi atsižvelgti į šių bylų svarbą, nedėti jų į eilę su kitomis bylomis ir nevilkinti, tiekdami prioritetą šeimos santykiams ir įvaikinimui. Kiek aš dirbu, nėra buvę, kad teismus priimtų nepalankų sprendimą, tačiau papildomų dokumentų, atnaujintų pažymų yra paprašęs. Jei šeima vaiko laukia metus, pažymos dėl teistumo, sveikatos būklės laikomos pasenusiomis“, - aiškino pašnekovė.