Dabar A. Vainauskui 23 metai. Nuo pat vaikystės besidomintis viskuo, o ypač - neregimu pasauliu, jis vos 4,5 metų pradėjo kontaktuoti su dvasiomis.
„Norėjau įsitikinti anapusinio gyvenimo realumu, jo tikrove, jo struktūra, jo dėsniais, žodžiu ėmiau aktyviai domėtis, bandyti visokiausias praktikas, kurios turėjo man šį pažinimą duoti. Jei tik kas nors būtų apie tai įspėjęs! Pamokęs, išaiškinęs, sudraudęs!“, - dalijosi Arnas.
Nugirdo, kad kai kurie žmonės sėdi ilgai susitelkę viena poza ir kažin ką mąsto. Pabandė pats ir užsikabino.
„Jausdavau, kaip tuo metu kažkas tarsi prisiartindavo. Išsigandęs to buvimo, viską nutraukdavau. Tačiau kartą sąmoningai ėmiau ir kreipiausi į „tai“: atsivėriau tai mane gluminusiai būčiai, paprašydamas pagalbos, atsakymų į klausimus“, - pasakojo.
Prislėgė didžiulis svoris
„Atsimenu naktį, kai mane, gulintį savo lovoje, užgriuvo didžiulis fizinis svoris. Tuo metu buvau apytiksliai 6 metų. Baisiai išsigandau, nes nieko nemačiau, išskyrus tamsą, tačiau jutau, kaip krūtinę, galvą, kojas slegia svoris, kuris neturi jokių išorinių, akimi matomų priežasčių“, - pasakojo DELFI pašnekovas.
Prisidėjo kitų keistų reiškinių. Pvz., karštą vasaros dieną kambaryje staiga pasidarydavo taip šalta, kad iš burnos eidavo garas, žiemą – atvirkščiai: nežmoniškas karštis užplūsdavo visą kūną.
Pasak Arno, išoriniams dalykams to „nurašyti“ nebuvo priežasties, nes tuo metu nesirgo, buvo kuo geriausios fizinės sveikatos, langai uždaryti, tad nei skersvėjų, nei kitų natūralių priežasčių.
Intensyvėjo sapnai, kuriuose Arnas viską išgyveno labai tikroviškai.
„Vienas iš pavyzdžių: suparalyžiuotas tu pakyli į orą veidu į apačią, tuomet palei grindis kaži kokia jėga tave nuneša į tamsą, o ten pakibęs jauti, kaip šimtai, tūkstančiai neapykantos žvilgsnių tave tarsi peiliai raižo, skrodžia ir degina, o tu nieko negali padaryti, kaip tik atmerktomis akimis visa tai tamsoje patirti“, - vaikystės išgyvenimus prisiminė studentas.
Įniko į virtualų pasaulį, tapo priklausomas nuo pornografijos
Jo žodžiais, baisiausia buvo tai, kad net nemėgino sustoti, „per daug prisirišo prie viso to reikalo“.
„Toliau gaminausi įvairius rakandus, daiktus, skaičiau ezoterinę literatūrą, įnikau į astrologiją, numerologiją, įvairaus tipo meditacijas, astralinio kūno projekcijas, šamanistines praktikas, būrimąsi iš kortų, dvasių kvietimą adatos/metalinio svarelio, pririšto prie siūlo, nesuvokdamas, kokiam blogiui atsivėriau pats bei atvėriau savo namus“, - dalijosi Arnas.
Prasidėjo visiška asmenybės destrukcija. Jis nebegalėjo mokytis, nebegalėjo susikaupti. Praleisdavo 4-6 valandas „spoksodamas į vieną tašką visiškoje emocinėje bedugnėje, neviltyje ir pyktyje“.
„Bandydamas atitolti nuo viso šio košmaro įnikau į virtualų pasaulį, alkoholį, tapau priklausomas nuo pornografijos. Ištisą dešimtmetį gyvenau nesibaigiančiame košmare, jutau kaip manyje vis daugiau neapykantos, puikybės ir svetimos jėgos įtakos, kuri iki pat atsivertimo ir įtikėjimo manęs nepaliko ramybėje. Kiekvieną dieną. Kiekvieną naktį“, - pasakojo DELFI pašnekovas.
Kaip dabar supranta, jis buvo puolamas to, kam pats laisva valia pritarė. Pasiryžo su tuo kovoti. Tačiau padarė klaidą - ėmė naudotis „tomis pačiomis priemonėmis, per kurias atsidavė blogiui“.
„Nereikia nė sakyti, kad tai dar labiau pablogino situaciją. Prasidėjo ūžimai, kriokimai prie pat ausies, galvoje, iš vidaus, iš išorės. Varginimai kartodavosi kiekvieną naktį, retai kada išsimiegodavau. Savaitgaliais laukdavau ryto, kad galėčiau pamiegoti dienos šviesoje“, - prisiminė Arnas.
Krito į bedugnę
Arnas pradėjo nekęsti savęs, atmintis buvo beveik sunaikinta, valia – paralyžiuota, intelektas – nepajėgus apdoroti informacijos.
„Tai pavykdavo tik labai retais atvejai, kuomet šiaip ne taip prisiversdavau šį tą padaryti. Tačiau dalis manęs visuomet priešinosi blogiui. Jutau, kad esu raginamas tam priešintis. Ir aš bandžiau, tačiau pavykdavo tik kelias dienas, kelias savaites“, - pasakojo trakiškis.
Įvykių kulminacija buvo visiškas kūno kontrolės praradimas: „Kai piktoji dvasia ima kontroliuoti tavo kūną, nebegali nieko padaryti. Tai vadinama apsėdimu. Tik vieną kartą teko pajausti, ką tai reiškia. Bene 15 minučių visiškai nekontroliuoti savo rankų, kojų ir tik iš kažkur toli, iš šalies stebėti kaip tą daro svetima jėga“.
Vilniaus universitete pradėjo studijuoti teisę
Įstojęs į teisės fakultetą Arnas pradėjo intensyviai galvoti apie savo praeitį, žlungančią dabartį ir nutarė susigražinti santykį su tuo, ko neturėjo visą savo gyvenimą, - santykį su Dievu, su Bažnyčia, su tikėjimu.
„Tačiau ne viskas taip paprasta. Pirmiausia tuo domėjausi iš teorinės pusės. Praktiškai neįgyvendinau, neprisijungiau prie bendruomenės“, - pasakojo A. Vainauskas, puikiai atsimenantis naktį, kai pripažino, „kad Dievas yra, kad yra Jėzus Kristus. Kad Jis įsikūnijo, kentėjo, mirė ir prisikėlė“.
„Tai buvo kažkas tokio tolimo, bet tuo pačiu ir artima. Tai, kas visus tuos metus ragino, skatino nepasiduoti, kovoti, priešintis, nepritarti blogiui. Atlikau pirmą savo gyvenime sąmoningą išpažintį. Po jos gal valandą nesugebėjau sulaikyti ašarų, kurios iš vidaus kėlė begalinę kančią. Suvokimo, kokį blogį buvau įsileidęs į savo sielą, kančią. Suvokimo, kad Jėzus visa tai išdildė savo auka. Galutinio suvokimo, jog šis pasaulis ne vien medžiaga, bet kad medžiaga yra persmelkta dvasios.
Ėmiau sąmoningai prašyti Jo pagalbos, atsivėriau Jo malonei. Jis išvadavo iš visų priklausomybių, daugiau nei dešimtmetį mane kankinusių ir žlugdžiusių fiziškai, psichiškai, dvasiškai. Jis išvadavo mane iš piktosios dvasios gniaužtų. Jis savo galybe sustabdė Velnią, tokiu būdu gražindamas man absoliučią ramybę, džiaugsmą ir tikėjimą gyvenimu“, - pasakojo Arnas.
Maskuotės meistras
Beveik pusantrų metų jis yra „absoliučiai skaistus – mintimis, žodžiais, veiksmais“.
„Gyvenu visavertį dvasinį gyvenimą, esu išvaduotas, esu išlaisvintas. Jėzus Kristus kiekvieną dieną teikia jėgų priešintis nuodėmei. Taip, būtent nuodėmei, nes tai - ne vien žodis, kurį kunigas vartoja žmonėms pagąsdinti. Tai realybė, tai tikrovė, tai laisvo apsisprendimo, laisvos valios padarinys, kai nusigręžiame, išsižadame Dievo“, - pabrėžė Vilniaus universiteto studentas.
Pasak jo, visa okultika, spiritistinės praktikos ir yra nuodėmė prieš pirmąjį Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną”.
„Esu gyvas to liudytojas – tai yra potencialiai mirtinas užtaisas, iššaukiantis padarinius, kurie gali ištisus metus palaipsniui naikinti žmogaus asmenybę, kol iš jos lieka tik skylėta, permatoma, nestabili egzistencija, vis labiau panašėjanti į tamsią bedugnę, kurios nepasiekia joks saulės spindulys, jokia šviesa“, - pabrėžė vaikinas.
Nebandžiusius okultinių praktikų Arnas įspėja ir nebandyti, nes „šėtonas yra maskuotės meistras“.
Naudojasi apsėstojo tapatybe
Jei manote, kad esate piktojo įtakoje, jei užsiminėjote šioje istorijoje minėtomis praktikomis, jei patiriate tam tikrus reiškinius, kurių natūraliomis priežastimis neįmanoma paaiškinti, jeigu kenčiate nuo moralinės degradacijos, kilusios dėl okultinių ir spiritistinių technikų, jeigu domitės ir vis dėlto – atsiduodate joms, nutraukite tai!“, - ragino DELFI pašnekovas.
Arno žodžiais, tai - absoliutus blogis. „Kreipkitės į Bažnyčią, kreipkitės į kunigus. Melskitės Jėzui, prašykite Jo pagalbos. Atlikite išpažintį. Gyvenkite malonėje. Dievas jus išlaisvins, Kristus jus išvaduos“, - kvietė trakiškis.
Sunkiausia buvo ryžtis išpažinčiai
Paklaustas, ar kas nors žinojo apie jo patirtus sunkumus, A. Vainauskas sakė, kad ne: „Iki atsivertimo, kol neatsivėriau kitiems žmonėms, bendruomenei, buvau didžiulis intravertas. Nei kompanijose, nei žmonėms neatsiskleisdavau“.
Pirmoji bendruomenė, į kurią jis atėjo buvo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios parapija.
Pasak Arno, sunkiausia buvo pasiryžti sąmoningai išpažinčiai, nes reikėjo apgalvoti gyvenimą, ateiti pas kunigą.
„Tokiu atveju dvasininko asmuo yra labai svarbus. Jeigu kunigas būtų atmetęs mano patirtį ir mane, kaip paskutinį kvailį, būčiau pasimetęs, nežinojęs, ką daryti. Tačiau buvau priimtas ir visų pirma - išklausytas. Tada tai buvo visų svarbiausias dalykas“, - pasakojo DELFI pašnekovas.
Ar būtų galėjęs išsiversti be dvasinės pagalbos? Tvirtai sako, kad ne.
„Net fiziologinių ligų gijimas nėra toks paprastas dalykas, ką ir kalbėti apie dvasines. Tačiau po išpažinties tiesiog liovėsi, nuo ko tiek metų kentėjau. Staiga ir labai paprastai”, - dalijosi Arnas, asmeniškai patyręs, ką reiškia būti netikinčiu žmogumi ir patirti radikalų virsmą.
Teisės studijas iškeitė į filosofiją
Šeimoje jo gyvenimo pasikeitimai buvo pastebėti iš karto. Vieną rytą atskėlęs tiesiai pasakė mamai, kad eis į bažnyčią.
„Su mama pakankamai artimai bendraujame, tad ji pradėjo klausinėti, kas pasikeitė, o po kelių mėnesių ir pati atėjo į Bažnyčią – norėjo realiai pamatyti, kuo gyvenu, kaip kad visada stengėsi. Dabar tikėjimo kelyje esame abudu“, - sakė studentas.
Po atsivertimo jo santykiai su draugais taip pat nepakito, nes „draugai matė, kad žodžiai atitinka veiksmus“.
„Niekas nemano, kad išprotėjau: gyvenu visavertį gyvenimą, esu pozityvus, komunikabilus žmogus“, - pasakojo Arnas.
Į kalbas apie Dievą, Jėzų Kristų žmonės, jo nuomone, atsargiai žiūri todėl, kad „dabar labai daug įvairių sektų, kurios nežabotai naudoja Kristaus vardą ar krikščionybės elementus ir todėl kartais išgirdus Kristaus vardą iš pasąmonės iškyla negatyvūs dalykai“.
Baigęs vidurinę mokyklą Arnas iš pradžių įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, tačiau po metų suprato esantis ne savo vietoje ir štai jau ketvirtus metus studijuoja filosofiją.
„Suabejojau savo, kaip prokuroro, advokato perspektyva. Pamačiau, kad tai nėra, ko iš tiesų norėčiau, todėl pasirinkau filosofijos studijas, idant turėčiau laiko suvokti, kas vyksta mano gyvenime“, - sakė Arnas, tikėjimą atradęs per protą.
Ar yra Dievas?
„Protas ir tikėjimas nėra vienas kitam prieštaraujantys, kaip kai kas nori mums įteigti“, - sakė psichiatrija, psichologija, o taip pat fizikos bei biologijos mokslais besidomintis vaikinas, daug laiko skyręs tiksliųjų ir socialinių, religijos mokslų studijoms.
Ar yra Dievas? Pasak Arno, šis klausimas iškyla bene visiems. Anksčiau ar vėliau visi į jį sau atsako, jeigu pasirenka gyventi sąmoningą gyvenimą.
Tikėjimo ir mokslo dialogas, Arno įsitikinimu - gyvybiškai svarbus, idant
turėtumėm pažinimo pilnatvę.
Tačiau, jo nuomone, moksline metodologija besiremiantis protas turi suvokti savo programos ribas ir jų neperžengti, kitaip kyla pavojus teigti, kad „nieko, išskyrus medžiagą, nėra”. Su šiuo teiginiu studentas griežtai nesutinka.
Velnią tapatina su Baltaragio Malūno personažu
„Kas yra velnias? Užduodu šį klausimą, nes regis, mes – lietuviai esam vis dar linkę įsivaizduoti jį, kaip plaukuotą žmogystą su uodega ir kanopomis, krečiantį pokštus, dovanojantį turtus, žodžiu, panašiai kaip Baltaragio Malūne – visokių dovanų dalintoją, bet šiaip – nevykėlį, nes kas skaitėte Kazio Borutos apysaką, turėtumėte prisiminti, kad pinčiukas buvo apgautas ir daug metų privalėjo sukti malūno sparnus”, - literatūrinį pavyzdį pateikė Arnas.
Jo įsitikinimu, tokia ir į ją panašios velnio koncepcijos yra klaidingos, juokingos ir svarbiausia – pavojingos, nes tampame neapsaugoti nuo tikrojo blogio, kuris yra asmeninis, realus ir deda visas pastangas, kad mus, žmones, atitrauktų nuo Dievo.
Kaip priminė studentas, velnias visų pirma - puolęs angelas, tad kontaktą su dvasiomis užmezgantys žmonės „nė nenumano, kad tai yra super intelektu pasižyminčios, medžiaginio kūno neturinčios (todėl ir dvasinės) būtybės, kurios priklauso virš prigimtiniam pasauliui”.
Mūsų naivūs įsivaizdavimai, atseit užmezgę kontaktą gausim atsakymų, gausim žinojimą, įgysim tam tikrų gebėjimų, pasak Arno, galų gale išvirsta į žaidimą su mirtimi.
„Ar kada nors pagalvojote, kas yra ten – anapus? Į ką kreipiatės? Kokia atsakymus duodančios būtybės prigimtis, veikimo motyvai? Jei ne, siūlau tai padaryti dar kartą, nes tikrovė yra baisesnė ir viršija tai, ką kartais tenka matyti per tuos lėkštus siaubo filmus, kurie šitaip populiarūs mūsų laikais“ – sakė trakiškis.
Tarpsta prietarai
Kalbėdamas apie dvasingumo krizę, kurią globaliu mastu patiria pasaulis, filosofijos studentas kvestionavo formalias statistikas, skirtas religingumui tirti ir vadinamas „pakankamai pozityviomis“.
Per paskutinį gyventojų surašymą Lietuvoje katalikams save priskyrė apie 80 proc. gyventojų. Tačiau, Arno žodžiais, tie patys tikintys žmonės lankosi magijos salonuose, vaikšto pas bioenergetikus, ekstrasensus, burtininkus, kerėtojus, patys tiki astrologija, buriasi iš kortų, yra veikiamas prietarų ir greičiau tiki žiniuoniu, bet ne Dievu.
„Dvasingumo krizė kaip tik ir reiškiasi tuo, jog žmonės ima bandyti viską, kas tik įgalina išgyventi santykį su paslaptimi. Tačiau čia iš esmės daroma lemtinga klaida – dvasinis pasaulis teigiamas kaip iš esmės palankus, geras, prijaukinamas ir užvaldomas. Ką ir besakyti, dažnai tai pasibaigia šiam įsitikinimui priešingais padariniais: dvasinis pasaulis iškyla, kaip neprijaukinamas, neužvaldomas, gąsdinantis ir naikinantis žmogaus asmenybę.
Taip yra todėl, kad šalia Dievo angelų, kurie pildo Dievo valią ir padeda mums, žmonėms, egzistuoja puolę angelai, kurie, sukurti gerais, patys pasirinko būti be Dievo ir atsiskyrė nuo Jo“, - komentavo A. Vainauskas.
Tenka srėbti padarinius
DELFI pašnekovas priminė, jog šiam maištui vadovavęs angelas Šventajame Rašte vadinamas Liuciferiu (aušros nešėju), bet "dėl moralinės degradacijos, kurią pasirinko laisva valia, tapo Šėtonu (kaltintoju, skaldytoju). Po nuopuolio šis angelas ir jam pavaldūs angelai vadinami demonais arba piktosiomis dvasiomis".
„Užmegzdamas kontaktą su nežinia kuo, žmogus kviečia dvasias ateiti ir atsakinėti į jo klausimus. Dievo angelai, likę ištikimi Jo valiai, paiso vien Dievo nurodymų. Tuo tarpu piktoji dvasia yra maišto dvasia. Net jeigu iš pradžių prisistato globėjišku, pozityviu pavidalu, gan greitai išryškėja jos priespauda ir troškimas kenkti žmogui“, - pabrėžė Arnas.
Kaip rodo jo paties patirtis, okultinėmis, spiritistinėmis veiklomis užsiimantis asmuo pajaučia grėsmę, išgyvena didžiulės baimės jausmą, tačiau būna per vėlu. Kontaktas užmegztas, tad tenka srėbti padarinius.
„Esu to liudininkas, todėl teprašau atsiminti vieną dalyką: piktosios dvasios nesileidžia kontroliuojamos! Jeigu jos ir leidžia mums sužinoti tam tikrus dalykus ar įgyti tam tikrą pranašumą, tai jos daro vien tam, kad prisirištume prie jų, susietume savo gyvenimus su jomis.
Apgaulės mechanizmas - labai paprastas, nors ir tūkstantmečių senumo: Velnias prisistato šviesos angelo pavidalu, nors iš tiesų yra blogesnis už žvėrį. Jo tikslas – vienas: sunaikinti žmogų, paklaidinti jį nuodėmėse, atitraukti nuo Dievo ir įstumti į dvasinę mirtį“, - pabrėžė A. Vainauskas.