Remiantis Darbo kodeksu, švenčių dienomis dirbti nereikia, išskyrus atvejus, kai darbų sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų ar kitų neatidėliotinų aplinkybių.
Lietuvoje Kūčios laisva diena tapo 2010-aisiais metais, iki tol tai būdavo darbo diena.
Krikščionims Kalėdos yra didžiausia metų šventė, siejama su Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus gimimu. Kūčių vakaras reiškia kūdikėlio gimimo laukimą, per Kūčias valgoma vakarienė, kuri turi didelę simbolinę prasmę.
Svarbiausias Kūčių vakarienės akcentas yra kalėdaičio laužymas, tai simbolizuoja bendrystę ir vienybę. Šiais laikais Kūčios kartais laikomos ir šeimos švente, kurią švenčia net netikintieji.
Kūčios ir Kalėdos taip pat žymi ir žiemos saulėgrįžą: po Kalėdų po truputį pradeda ilgėti šviesusis paros metas, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta.
Iš viso Lietuvoje yra 13 švenčių, per kurias nereikia dirbti, tačiau kai kurios šventės sutampa su sekmadieniais, o kai kurios tęsiasi net po keletą dienų.
Dirbti paprastai nereikia pirmąją Naujų metų dieną, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, per Velykas (sekmadienį ir pirmadienį), gegužės 1-ąją, taip pat per Motinos ir Tėvo dieną, bet šios šventinės dienos sutampa su sekmadieniais.
Į darbą neinama ir per Jonines, Mindaugo karūnavimo dieną liepos 6-ąją, Žolinę, Visų Šventųjų dieną bei Kūčių ir Kalėdų metu.
Iki 2012 metų pradžios poilsio dienos būdavo perkeliamos. Tačiau šios tvarkos atsisakyta, mat dirbant šešias dienas per savaitę pažeidžiamas Darbo kodeksas dėl darbo savaitės trukmės. Poilsio dienų perkėlimui nelabai pritardavo ir darbdaviai, mat poilsio ir švenčių dienomis darbuotojams reikia mokėti dvigubai didesnį darbo užmokestį.
