Kalėdų laukiu su nerimu. Į mokyklą eina visi vaikai – vienam duok, kitam duok, trečiam duok, ketvirtam duok. Keičiasi dovanomis, vėl duok. Abi mergaitės lanko šokius, vėl duok, mažiausiasis lanko karatė – vėl duok. Ir viskas sueina į tą pačią savaitę. Plius Kalėdos, tai jau namuose aš net nežinau, ar mes įstengsime kažką smagaus padaryti. Smulkias dovanėles įteiksime, gal mergaitėms kokius žiedukus ar auskariukus, bet ką paaugliams tokio smulkaus nupirksi...“, - kokios mintys užplūsta galvojant apie Kalėdas pasakojo keturių vaikų mama.

Jos pasakojimą pertraukia į kambarį įbėgusi keturiolikmetė duktė. Ji svajoja užsienyje studijuoti bankininkystę.

„Man nereikia dovanos, aš jau gavau iš Jūsų dovaną – ir gimtadienio, ir Kalėdų proga. Juk važiuoju į Kaliningradą“, - greitai išpyškino mergina ir išskubėjo į šokių treniruotę.

Išgirdę tokią dukters pastabą tėvai susigėdo. Tam, kad mergina su choru išvažiuotų į užsienį, jie turėjo sutvarkyti daugybę dokumentų, kurie nemažai kainavo.

Remontą atliko patys

Kalbamės jų buto svetainėje, kur dar prieš dvejus metus buvo virtuvė. Šeimos galva Artūras Verseckas remontą atliko pats, kol vaikai su mama buvo kaime. Jis nupjovė vamzdžius, perkėlė buitinę techniką, išbalino lubas, išklijavo tapetus ir apstatė erdvę taip, kad minimali virtuvė tapo maža, tačiau jaukia vieta svečiams priimti. Vakarus šiame kambaryje vyras leidžia kartu su žmona. Ištiesus sofą, vietos čia lieka tik prie sienos stovinčiai spintai.

Virtuvę jie įrengė spinta atskyrę dalį kambario. Virtuvinių spintelių komplektą padovanojo draugai, triaukštė lova, ant kurios miega vaikai – dovanota savivaldybės, kita – dviaukštė – už 50 litų pirkta iš romų tautybės asmens. Koridoriaus spintoje žemiau paltų ir striukių įkurdinta skalbimo mašina. Uždarius duris jos nesimato. Kaip ir vonios, kuri – persmelkta pelėsiu. Kaip įrodymas, kad gyvena ne pirmos jaunystės name – ant lubų esanti dėmė. Neseniai trūko virš buto išvesti vamzdžiai, ekspertai kaltų nerado, tad šeimai nuostolius reikėjo padengti pačiai. Kiek daugiau nei 200 litų. Tačiau tokių pinigų švaistyti estetikai Verseckai negali – kur kas svarbiau, išlaidas planuoti taip, kad mėnesio gale nereikėtų skolintis iš draugų.

Namuose dar nepapuošta ir Kalėdų eglutė. Ji statoma ant rašomojo stalo per vaikų atostogas. Šioms neprasidėjus stalas yra užimtas sąsiuviniais ir knygomis.

Į darbus išgynė narkomanas brolis

A. Verseckas pasakoja į šį butą įsikėlęs prieš dešimtmetį, tačiau tik šiemet pastebėjo šiokius tokius pagerėjimus – namą žadama renovuoti.

„Pinigų trūksta. Ir labai. Bet stengiamės, va ir žmona nuo rugsėjo susirado naują darbą, prieš tai dirbo valytoja, aš naktimis dabar dirbu kiemsargiu. Ryte grįžęs dar padarau pusryčius vaikams ir pamiegu tol, kol jie grįžta iš mokyklos. Aišku, dirbti labai sunku. 2002 metais sužinojau, kad sergu hepatitu C. Tuomet dar dirbau kariuomenėje, tiesiog norėjau duoti kraujo – būti donoru. Tada dar gėriau, maniau, štai pinigų alui bus. Tačiau vos padarę tyrimus, gydytojai kuo skubiau mane išsiuntė į ligoninę. Vaistus gėriau pusę metų, gulėjau ligoninėje, dariausi tyrimus. Turėjau nedarbingumą, tačiau nors hepatitas C nepagydomas, mane kažkaip pagydė. Tad dabar ir dirbu“, - pasakojo 38 gimtadienį šiemet atšventęs vyras.

Dirbti jam sunku. Po dešimties metų intensyvaus gydymo, nepaprastai šlubuoja sveikata – kepenys, plaučiai, skrandis. Jis alergiškas beveik viskam. Dėl savo ligos A. Verseckas stengiasi nekaltinti nieko, tačiau su skausmu prisimena mirusį brolį, kuris, jo manymu, ir gali būti kaltas dėl nešiojamo viruso.

„Brolis narkotikus pradėjo vartoti nuo 16. Dūrėsi septyniolika metų. O hepatitas C dažniausiai ir paplitęs tarp narkomanų, tad galėjau užsikrėsi. Kiek mama dėl brolio prisikentėjo, namuose nuolat trūkdavo pinigų, mokėdavome jo baudas, duodavome pinigų. Baigiau tik devynias klases, dabar dėl to labai gailiuosi, jei tik galėčiau, eičiau mokytis, bet reikia išlaikyti šeimą. Tuomet išėjau dirbti, nebegalėjau žiūrėti, kaip kenčia mama“, - pasakojo vyras.

Vėliau jis pradėjo gerti. Gėrė smarkiai ir daug. Tačiau viską sustabdė žinia apie ligą. Jo būsima žmona Edita tuo metu laukėsi trečio vaiko, tad reikėjo kažkaip suktis. Nuo to laiko A. Verseckas į burną neima nei lašo.

„Pripažinau sau, kad nemoku gerti, todėl geriau iš viso nepradedu“, - patikino vyras.

Šešių asmenų šeima gyvena už 1700 Lt

Tai praverčia – vyras susirado darbą, pasiėmęs kreditą nusipirko seną mašiną, tad dabar papildomai uždarbiauja padėdamas draugams ir kaimynams. Išgėrusius parveža, paveža ir neretai už juos vairuoja darbo metu. Kartu su žmona jie juokauja užsukę mažą versliuką. Pažįstamiems, draugams ir kaimynams tvarko butus bei sodybas, valo langus. Taip bent keliais litais prisiduria prie gaunamų atlyginimų.

Šešių asmenų šeimyną gyvena už maždaug 1700 litų pajamas.

Su žmona jie susipažino atsitiktinai – per jos draugę. Vėliau mylimąją jis pasikvietė gyventi kartu. 16 metų kartu esantys Edita ir Artūras Verserckai šiuo metu augina keturis vaikus. 7 ir 15 metų berniukus bei 11 ir 14 metų mergaites. Tad planuojant Kalėdų išlaidas jiems reikia būti labai išradingiems – juk pinigų turi pakakti ne tik maistui, bet ir dovanoms.

Kalėdas švenčia giminių būryje

„Kalėdoms pradedame ruoštis dar spalį. Dabar jau ir žuvies turime prisipirkę, vakar darbe gavau dovanų antį“, - pasakojo E. Verseckienė.

„Buvome bazėse, radome žuvies su akcija, į šaldymo kamerą ir viskas, laukiame švenčių. Perkame tai, kas valgoma ir kas pigiau. Žiūrime akcijų, o ką jūs galvojat. Aš gi ne milijonierius. Kruopų, miltų, cukraus, aliejų gauname iš maisto banko, mėsos nusiperkame ir bulvių. Džiaugiuosi, kad turguje yra bulvių pardavėjas, kuris net jei ir neturime pinigų, duoda maišą skolon ir dar jį atveža. Buvo, kad kai tik susipažinome, žmona gulėjo ligoninėje, atėjau pas jį su trimis vaikais ir sakau, duok man bent tris kilogramus bulvių. O jis – ir ant tiek vaikų trys kilogramai tik? Įdėjo maišą į bagažinę, sakė vaikams sėsti į mašiną ir nuvežė mus visus namo. Iki šiol tam pardavėjui esu dėkingas, dar vis bendraujame“, - supratingais aplinkiniais džiaugiasi vyras.

Kalėdas jis su šeima visuomet švenčia namuose, nes savaitgaliais ir švenčių dienomis, dirba. Į kuklų jų butuką susirenka ir likę gyvi seneliai. 12 patiekalų būna kasmet, tačiau daugiau tradicijų šeima neturi. Pavalgius vaikai dažnai išbėga į lauką, o tėvai lieka namuose žiūrėti televizoriaus.

Dovanas stengiasi pateikti išradingai

Kalėdų senelis pas vaikus ateina kasmet, tačiau vienas kitą Artūras su Edita nustebina retai. Tik tuomet, kai pavyksta daugiau užsidirbti.

„Tikrai labai stengiamės, kad vaikams nieko netrūktų, bet tai sunku. Vis dėlto ir mokykloje yra turtingesnių, daugiau turinčių. Vaikai tai mato ir to, ką turi, jiems neužtenka. Jie jaučiasi žemesnio lygio. Bet yra kaip yra, nepradėsi gi vogti dėl jų gerovės, kad jiems būtų geriau. Bet aiškinome jiems, tai kaip ir supranta, kad nepakeisime mes to gyvenimo. Jeigu jau negalime nupirkti dovanėlių, būna, padedame pinigėlį po eglute. Jie gi žino, kad nėra tų pinigų, iš kur mes juos paimsime dovanoms“, - pašnibždomis kalba E. Verseckienė prieš tai iš kambario išprašiusi mažiausiąjį sūnų. Jis dar tiki Kalėdų seneliu.

„Dabar gavome kaladėlių, tai mums mažiau pirkti reikės, Kalėdų naktį pakišime jauniausiam sūnui ir jaunesnei dukrai jų po pagalve. Atsimenu, kaip per vienas Kalėdas dovanas vaikams padėjome ne po eglute, o po pagalve. Oi, koks šokas ir laimė buvo. Dukra gyrėsi visiems, kad man Kalėdų senelis dovaną po pagalve padėjo“, - su šypsena smagiausias švenčių akimirkas atsiminė vyras.

Vaikus moko mokytis ir dirbti

„Kalame vaikams, kad mokytųsi, kad nebūtų valytojais kaip mes. Sakau jiems, nesimokysite, galėsite ir jūs su šluota vaikščioti. Esu kiemsargiu oficialiai įdarbintas, tai vaikai ateina savaitgaliais padėti man pavalyti. Ir visada gauna nuo manęs bent po du litus. Bet koks darbas turi būti atlygintas“, - patikino A. Verseckas.

„Visuomet jiems sakau, jeigu mokysitės, padėsime iki paskutinio. Galima kreditą pasiimti, galima dar kažką. Jei tik sveikatos bus, eisime, dirbsime per dešimt darbų, naktimis dienomis, bet dėl vaikų reikia“, - pasakojo E. Verseckienė.

Naujametinė svajonė – milijonas

Verseckų šeima skaičiuoja, šventėms, įskaitant visas išlaidas mokykloje, jie planuoja išleisti iki 500 litų. Tačiau spėja, kad skaičiavimai gali likti bergždžiai. Visų pirma reikia sumokėti už butą, komunalines paslaugas, šildymą, vis suplyšta vaikų žieminiai batai...

Naujųjų metų šeima nešvenčia. Dvyliktos valandos visuomet sulaukia, tačiau ypatingai šios progos nepamini.

„Kasmet norime to paties - kad visada turėtume pinigų. Visuomet tikimės, kad geriau gyvensime, bet tai nelabai išsipildo. Aš tai svajoju apie nuosavą namuką. Nors mažiuką, poros kambarių su virtuvėle, bet kad būtų sava. Išėjai, ten daržiukas, gėlytės... Bet aišku, to niekada nebus. Tokį namą nusipirkti, kad atėjai ir gali gyventi, tai reikia milijonų. O kažkur kaime, kur aplinkui tik miškai nesinori, ką mes ten darysime su tais vaikais“, - Naujametinėmis svajonėmis dalijosi E. Verseckienė.

Jai antrino ir vyras. Jis tikino svajojantis apie daug ką, bet visą tai suvienytų svajonių svajonė – laimėtas aukso puodas. Anksčiau A. Verseckas dar pirkdavo loterijos bilietus, tačiau dabar tai daryti nustojo. Jis pripažįsta, kad jų šeimos gyvenimas nėra pavydėtinas, tačiau skųstis nėra linkęs.

„Abu dirbame, vaikai sveiki, aprengti, išleisti į mokyklą, dar nebuvo taip, kad iš bado mirtų ir skųstųsi, kad šiandieną nieko nevalgė, nes namuose nieko nėra. Taip buvo tik tada, kai gėriau, dabar viskas tvarkoje. Yra kaip yra“, - pokalbį baigė daugiavaikis tėvas.