Net neišsigando, nes dar nežinojo, koks ilgas ir varginantis kelias jos laukia. Taip, vėžys šiandien nėra mirties nuosprendis, tačiau tai liga, kardinaliai keičiasi mūsų mąstymą ir požiūrį į gyvenimą.
Net ir ramiai sutiktas vėžys, pamažu klibindamas visas sveikos nuovokos dureles, ilgainiui pažadina savigraužą. Pavargsta kiekvienas – tą patvirtinti gali dar neseniai nuo ligos išvaduota 53-ejų Gabi. Iš nedidelio Neandertalio kaimo (Vokietija) kilusiai moteriai vėžys tapo įrodymu, jog reikia leisti gyvenimui eiti – neatidėlioti problemų, nenustumti slegiančių prisiminimų, bet viską iki galo, iš širdies išgyventi. DELFI pateikia jos atvirą išpažintį iš leidyklos „ForSmart“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“.
Netikėtas ryto radinys pasirodė esantis vėžys
Buvo 2011-ieji, rudens pradžia. Savo gūzelį užčiuopiau kairiojoje krūtyje. Buvau rami, į paniką nepuoliau – priėmiau tai kaip akivaizdų kasdienybės faktą. Štai ir jis. Vėžys man buvo ne naujiena – prieš keletą metų ši liga pakirto mano mamą. Nutariau nedelsdama paskambinti savo tėvams, sesei ir draugei – pasidalyti mintimis apie „ryto radinį“. Išsikalbėjusi ir, pasisėmusi brangių artimųjų ramybės, kitądien apsilankiau pas vyriausiąjį vietinės klinikos ginekologą, savo srities profesionalą, gerąjį profesorių. Buvau įsitikinusi, kad jis viską padarys taip, kaip reikia.
Profesorius buvo tikrai nuostabus: viską išdėstė man suprantama kalba, lydėjo per virtinę tyrimų, ramino, nuoširdžiai palaikė ir, svarbiausia, davė suprasti, kad krūties vėžys nėra mirties nuosprendis – jis pagydomas bet kurioje stadijoje. Pypsinti įranga, kontrastinis skystis ir – prašom: pirmoji stadija. Vadinasi, dar tik pati pradžia.
Pakliuvusi ant operacinio stalo, visa širdimi tikėjausi šios sudėtingos procedūros sėkmės. Baimės nejutau – šventai pasitikėjau patyrusia gydytoja, kurią pažinojau jau seniai, ir kurią, beje, rekomendavo pats profesorius. Procedūra pavyko, ir aš džiūgavau atsikračiusi svetimkūnio. Mano gerą ūpą palaikė nuoširdūs pokalbiai su drauge ir elektroniniai sesės laiškai, artimųjų ir gydytojų dėmesys. Mintyse vėl iškilo motinos ligos prisiminimai. Nejučia ėmė kamuoti keistas jaudulys – sužinojau, kad vėžys išplitęs į limfmazgius. Manęs laukė chemoterapija ir radioterapija.
Skausmas buvo pakenčiamas – pora tabletyčių ir jo kaip nebuvę. Galvoje driekėsi tūkstančiai jausmų ir minčių. Ėmiau domėtis anatomija – susirgus tapo įdomu, iš ko gi iš tikrųjų susideda žmogus. Kaip jo kūne atsiranda erdvės svetimam dariniui? Mėginau į viską žvelgti šaltai, mintis nukreipdama moksliniam savo būklės nagrinėjimui. Tačiau ilgainiui išsekau ir tenorėjau pabėgti. Nuo vėžio, nuo vaistų, nuo procedūrų, daktarų... Kaskart supratusi, kad pabėgti nepavyks, nuleisdavau rankas ir viskuo nusivylusi laukdavau, kol vėl sušvis saulė. Kol vėl pasijusiu gerai.
Optimizmas, kad viskas susitvarkys greitai, ėmė blėsti
Spalį prasidėjo problemos su drenažiniu vamzdeliu, paliktu mano kūne dar po rugsėjo operacijos. Staiga pajutau, kad... kraujuoju. Įtariau, jog kažkur pradurtas vamzdelis, leidęs nutekėti kraujingoms po operacijos susikaupusioms išskyroms. Išsigandau, supanikavau, išsyk nuskubėjau į kliniką. Mane priėmęs gydytojas ir vėl buvo labai malonus, viską atidžiai išklausė, ramiai paaiškino situaciją ir paskyrė ultragarso tyrimą. Jo rezultatai nebuvo labai optimistiški, tačiau pernelyg neišgąsdino. Paaiškėjo, jog mano problemų priežastis slypėjo negyjančiame pooperaciniame rande. Dejuoti dėl to neketinau, bet jaučiausi vis silpniau.
Vėliau supratau, jog tam, kad pasveikčiau, turiu leisti įvykiams vykti. Norėjau susidoroti su mintimis, jausmais ir potyriais, kurie niekaip nepaliko manęs ramybėje. Slegiantys netolimos praeities prisiminimai sutirštindavo dabartį. 2010-aisiais praradau vyrą. Mirus geram, ištikimam, brangiam, truputį chaotiškam ir visada linksmam Hajo, nuolatos jutau begalinį šio buvusio ryšio, buvusio artumo trūkumą. Prasidėjus vėžiui, dar ilgai laikiausi tvirtai, tačiau ilgainiui pajutau, kad mano kūną ir sielą veria neišgydytos žaizdos, neišverktos ašaros. Vis iškildavo konfliktų su mama nuotrupos – ji priešinosi mudviejų su Hajo vedyboms. Pamažu nutrūko šeimos ryšiai, kol vieną dieną nesužinojau apie sunkią mamos ligą. Tik tada užgeso neapykanta. Tačiau kiek buvo iššvaistyta laiko? Visos šios mintys slėgė mano būtį. Man reikėjo psichoonkologės, kurią vėliau suradau Diuseldorfe. Jos dėka pradėjau pamažu kapstytis iš ilgai atidėliotų problemų liūno.
Kartą nuvažiavau į parduotuvę nusipirkti dažų bendrabučio kambario remontui. Parduotuvėje aptikau neseniai atidarytą kalėdinių žaislų skyrių. Užsukau. Visada mėgau Kalėdas, kaip ir mano brangiausiasis Hajo. Kai mes susipažinome, nusprendėme mylėti šią šventę kartu. Tačiau dabar Kalėdos buvo be jo... Staiga atsitokėjau, susiėmiau, nusipirkau naujus kalėdinius lašo formos žaislus. Tikinau save, jog laukia naujas gyvenimas. Aš buvau ne viena – mane supo artimieji, geri draugai, psichoonkologė, chirurgai, onkologai...
Pirmasis chemoterapijos kursas
Prieš pirmąjį chemoterapijos etapą manęs laukė operacija, kurios metu man turėjo įsiūti ilgalaikį kateterį. Operacijos dieną buvau perspėta, jog apie 10 trilijonų pacientų turi labai plonas kraujagysles, kurios apsunkina ilgalaikio kateterio įvedimo procedūrą. Aš, žinoma, buvau viena iš jų. Pabudau dar prieš operacijos pabaigą, bet skausmo nejutau. Girdėjau švelnius simpatiškų chirurgų keiksmus. Tapo aišku – kažkas ne taip. Kai viskas baigėsi, atėjo chirurgas ir paaiškino, kodėl visa tai buvo taip sudėtinga, bet manęs tai nedomino. Galvoje sukosi tik viena mintis – be galo norėjau puodelio kavos. Nuo operacijos stalo perlipusi į lovą, su kuria buvau nuvežta į stebėjimo palatą, pradėjau jausti skausmą. Tačiau ir į jį nekreipiau dėmesio: norėjau tik vieno – kavos! Palatoje budintis gydytojas buvo supratingas: netrukus aš, sėdėdama lovoje su mėlyna ligoninės kepuraite ir stilingu taškuotu chalatu, mėgavausi ypatingu šio gėrimo skoniu. Ir skausmas, regis, pranyko.
2011-ųjų lapkritį prasidėjo pirmasis chemoterapijos etapas. Mane nuolatos persekiojo du dideli stori švirkštai su raudonu skysčiu ir mintys, kad šukuosena pasikeis negrįžtamai... Buvau tokia nusilpusi, kad po kiekvieno judesio turėdavau ilsėtis. Atsikeldavau, lėtai pasivaikščiodavau su šunimis, nusiramindavau, palįsdavau po dušu, nusiprausdavau... Didžiąją dalį laiko miegodavau. Trumpomis pertaukėlėmis naršydavau internete ir mažytėmis atkarpomis žiūrėdavau filmą „Matrica. Perkrauta“. Labai daug gėriau, dažniausiai – žolyčių arbatą. Mano inkstai turėjo išsivalyti nuo tų raudonų nuodų.
Ilgainiui ėmė pildytis didžiausias mano košmaras – pradėjo slinkti plaukai. Sesuo atvežė kepurėlę, kad pati savęs nesibaidyčiau. Teko nusiskusti galvą. Skutausi su sena Hajo skutimosi mašinėle... Turėjau draugę Beatą, darančią puikias portretines nuotraukas ir turinčią savo fotografijos studiją. Po antrojo chemoterapijos etapo paprašiau jos meninių savo plikės nuotraukų. Vėliau žvelgdavau į jas ir linksmindavausi. Jos man išties patiko.
Tradicinį gydymą nusprendė paįvairinti alternatyviąja medicina
Gruodį nusprendžiau išsiruošti į Wendlandą, kur gyveno mano šeima. Šįkart man jos taip reikėjo – nenorėjau per Kalėdas likti viena su vėžiu. Todėl pasistengiau, kad trečiasis chemoterapijos kursas būtų kaip tik ten. Visas tas laikas buvo pilnas pokalbių su savo sese, žaidimų su dviem jos vaikais, gardžiausių tėčio patiekalų ir nuoširdaus buvimo su mama, jos jaukiame kambaryje. Tačiau pamažu ėmė ryškėti šalutiniai trečiojo chemoterapijos etapo efektai. Jutau, kad mano pirštai praranda jautrumą. Nusilpo dantenos, pradėjo klibėti dantys. Kitą savaitę dukart apsilankiau pas dantų specialistą, kuris pažadėjo išspręsti šią nepatogią problemą. Jaučiausi sena ir sukriošusi...
Nors dažnai ilgėdavausi savo vyro, tačiau stengdavausi mąstyti kuo šviesiau. Norėjau gyvenimo be streso ir, jei įmanoma, be vėžio. 2012-ųjų gegužę pagaliau baigėsi chemoterapijos kursas, bet tai tebuvo pusė nueito kelio. Neilgai trukus prasidėjo radioterapija. Bijojau, kad ji nepadės, – po procedūrų tejausdavau beprotišką nuovargį.
Tradicinį gydymą nusprendžiau paįvairinti alternatyviąja medicina. Apie tai iškart pasakiau specialistams – ir jie nuoširdžiai pritarė. Susipažinau su žolininke, kuri iškart tapo mano drauge. Mano dienotvarkė būdavo tokia: pabundu – jaučiuosi prastai – šąlu – sukertu priešpiečius – man vis dar blogai – kertu pietus – vėl jaučiuosi prastai – važiuoju pas žolininkę – gaunu gydomųjų žolyčių – suvartoju vitaminą D – man daro akupunktūrą ir taškinį pėdų masažą – jaučiu pagerėjimą – grįžtu namo – pasimėgauju dešra su majonezu – krentu į lovą. Tiesa, dešros ragaudavau tik retkarčiais – dar prieš vėžį stengiausi maitintis sveikai, valgyti daug žuvies ir daržovių. Jokio alkoholio, jokių cigarečių.
Kas pasikeitė, kai viskas baigėsi
2012-tųjų liepą viskas baigėsi. Buvau nuodugniai ištirta, rezultatai leido nurimti. Staiga suvokiau, jog visą gyvenimo su vėžiu laikotarpį aš tiesiog funkcionavau. Manęs tarytum nebuvo. Tačiau taip pat jaučiau, kad vėžys parodė, kiek galiu pakelti. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad turiu tiek jėgų ir drąsos. Mano tikėjimas tapo stipresnis, o gyvenimas – grynesnis. Ne lengvesnis, bet sąžiningesnis. Teisingesnis. Be kompromisų.
Dabar nebesureikšminu savo poreikių, pavyzdžiui, materialios gerovės – juk visas su ja susijusias problemas galima išspręsti. Problemos su dantimis tapo tokios nereikšmingos. Išimdavau laikiną protezą, įsistebeilydavau į veidrodį ir pagalvodavau apie seną raganą. Turėjo praeiti keletas mėnesių, kol žandikaulis sutvirtėjo ir buvo galima protezuoti – juk viskas turėjo būti padaryta milimetro tikslumu. Tačiau gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Mano mama susirgo Alzheimerio liga. Ją teko perkelti į slaugos namus, nes namie gyventi ji nebegalėjo... Apie tai sukosi visos mano mintys.
Vieną gražią vasaros dieną nuėjau pas bandelių kepėją. Moteris už prekystalio pažiūrėjo į mano niekuo nepridengtą galvą. „ Sirgote?“ – „Taip.“ – „Sunkiai?“ – „Taip.“ – „Aš irgi, prieš penkerius metus...“
Abi prapliupome juoktis – kaip gera palinkėti viena kitai sėkmės gyvenime, o ne kovoje su liga... Tą dieną bandelės buvo kitokios. Tą dieną supratau, kaip noriu gyventi. Drauge su savo šunimis, šeima, draugais, pažįstamais ir net su šia bandelių kepėja – juk būtent nuoširdžių pokalbių, o ne vaistų ar procedūrų, indėlis į mano sveikatos pagerėjimą buvo svarbiausias.
Dabar mokausi lotynų kalbos. Vakarais išeinu su augintiniais prie šaltinėlio, tylutėliai sruvenančio kaimo pakraštyje, Neandertalio slėnyje. Susitinku su kitomis krūties vėžio užkluptomis gimtojo Neandertalio moterimis. Rašau įvairius pasakojimus. Persirgusi vėžiu, nebegaliu gyventi be gėlių. Tiesa, jau turiu normalius dantis, galiu eiti pas kirpėją ir pasidaryti kokią nors šukuoseną. Tokia yra mano šiandiena.