Lietuvė juokauja kolekcionuojanti stiprius įspūdžius: kai lankėsi JAV – griuvo Dvyniai, nuvykus į Kanarus išsiveržė ugnikalnis, 2005 metais įsigijus bilietus į Tailandą, praūžė baisusis cunamis. Filipinai įsirėžė neregėta stichija.
Vos nuvykusi į Filipinus Sigita su drauge Ana pateko į potvynį, kuris keliautojoms „iš pradžių pasirodė baisiau net už tą taifūną“.
„Autobusiuko vairuotojas pasiraitęs kelnes brido žiūrėti, kaip pravažiuoti, bet atvažiuojantys iš priekio žmonės kartojo, kad nebeįmanoma: patvinę upės, laukai. Teko sėsti į didžiulį maršrutinį autobusą ir bandyti iki oro uosto judėti juo“, - prisiminė Sigita.
Užvertė purvo nuošliaužos
Kelionė nebuvo nei greita, nei saugi: apsemtame kelyje susidarė automobilių spūstys, nes keliai buvo užversti purvo nuošliaužomis.
Tuomet lietuvei nebuvo baisu, tik vėliau į galvą pradėjo lįsti mintys: kas būtų buvę, jei taip ar kitaip. „Tikriausiai ekstremaliose situacijose įsijungia apsauga nuo panikos, kad galėtum spręsti konkrečiai iškylančias problemas. Protas tiesiog virte virė: ką daryti toliau“, - prisiminė Sigita.
Išsilakstė turistai
Apie artėjantį taifūną keliautojos iš Lietuvos sužinojo nuvykusios į Cebu salą. „Atvykstame mes į tokią turistinę vietą pažiūrėti krioklių ir nesuprantame – nė vieno turisto. Pirkdama bilietėlį klausiu vietinio, kur turistai. O jis: „Artėja taifūnas“.
„Galvojau, kad vietiniai perdeda ir nieko čia rimto. Bet grįžus į viešbutį mūsų laukė baisiausias kelionės momentas: įspėjamasis raštas, kad gali būti užversti keliai, pilnos ligoninės, kad stichijos padarinių tvarkymas trunka nuo kelių iki keliolikos dienų, gali neveikti oro uostai. Kai jie išvardija viską, kas gali nutikti, atrodo iš tiesų baisiai“, - sakė keliautoja.
Paleido personalą
Lietuvėms buvo pasiūlytos dvi galimybės: jeigu išvažiuos, joms bus mielai pasiūlyta grąžinti pinigus, o jeigu liks – nieko negarantuojama, nes personalas paleidžiamas. Viešbutis taip pat įspėjo, kad negarantuoja, ar bus elektra, ir patarė patiems klientams iš anksto pasirūpinti vandeniu, maistu, autonominiu šviesos šaltiniu.
„Kaip pastebėjome, to viešbučio darbuotojai vaikščiojo po teritoriją ir patys iš anksto kirto kai kuriuos medžius, kad neužkristų“, - prisiminė Sigita.
Tuomet keliautojos buvo už 200 kilometrų nuo tos vietos, kur siautėjo uraganas, Tačiau nutarė palikti kaimo vietovės viešbutuką ir važiuoti dar 100 kilometrų uragano link.
Kodėl nebėgo nuo uragano?
Aiškindama tokį sprendimą Sigita minėjo kelis argumentus. Visų pirma, kad mieste vis dėlto tvirtesni pastatai, jų daugiau ir didesnė tikimybė, kad vėjas taip neįsismarkaus.
Antra priežastis – keliai, kuriais, jei būtų užversti, po uragano lietuvės rizikavo nebepasiekti miesto. „Laukė skrydis namo. Ką būtume dariusios nenusigavusios iki oro uosto? Galų gale, mieste yra maisto parduotuvėlių, jei kas nors nutiktų – ligoninių. Galbūt lengviau sulaukti žmonių pagalbos, nei mažame kaimelyje, kuris ant paties jūros kranto ir kyla didelės bangos“, - vardijo keliautoja.
„Mūsų viešbutis, į kurį nutarėme vykti nepaisant to, kad yra vos už 100 kilometrų nuo vadinamosios uragano akies, prieš nepilną mėnesį buvo atlaikęs žemės drebėjimą. Vylėmės, jog patikima statyba atlaikys ir taifūną“, - sakė S. Samoškaitė.
Cebu sala: skelbiamas pavojus
Cebu miesto viešbutyje įsikūrusias keliautojas iš Lietuvos nustebino, kad pakilus stipriam vėjui vietiniai gyventojai visvien vaikščiojo gatvėmis, važinėjo automobiliais ir net dviračiais.
„Mes taip pat aprimus vėjui išėjome į miestą apsižvalgyti, nors iki pietų tik pro langą žiūrėjome, kas vyksta, ir fotografavome“, - pasakojo Sigita.
Pasak keliautojos, viskas prasidėjo apie 7 valandą ryto, o po pietų vėtra nurimo, tik lynojo. Skelbtas pavojaus signalas - 3 iš 5 ir tik vienu metu pakilo iki 4 iš 5.
„Mums tiesiog labai pasisekė, kad uraganas nepakeitė krypties. Truputį jo gavome, bet sėdėjome užsidariusios ir likome sveikos gyvos“, - sakė Sigita.
Kas vyksta, sužinodavo iš artimųjų
Skrisdamos namo lietuvės pro lėktuvo langą matė taifūno padarinius, tačiau tie vaizdai neprilygo žiniasklaidos transliuojamiems vaizdams. „Išgriautų kvartalų, žuvusių žmonių, ačiū, Dievui, neteko matyti“, - sakė S. Samoškaitė, niekam nelinkinti patirti to, ką patyrė stichijos epicentre buvę filipiniečiai.
„Jie labai mieli, paslaugūs žmonės, nebando apgauti, kaip pasitaiko kitose šalyse. Jei neužsiveda motoroleris – padeda. Kai mano draugė griuvo su motoroleriu, pribėgo paklausti, ar viskas gerai ir dar 15 minučių važiavo šalia, norėdami įsitikinti, ar neprireiks pagalbos. Graži šalis, yra ką pamatyti, nebrangu“, - Filipinams ir vietiniams gerų žodžių negailėjo lietuvė.
Nutarė neerzinti Dievo
Keliautojos Filipinuose dar norėjo aplankyti salą, kurią spalio 15 dieną nusiaubė žemės drebėjimas, tačiau vietinis žmogus atkalbėjo, nes „sugriauti tiltai, atskirti miestai, dešimt dienų sraigtasparniai jiems skraidino maistą ir kitą pagalbą, keliai – neišvažiuojami, 15 tūkst. žmonių tebegyvena palapinėse, o kas ten dabar po taifūno iš viso neaišku. Nespėjo žmonės atsigauti po žemės drebėjimo ir vėl kita nelaimė užgriuvo“.
Keliautojos jau turėjo bilietus į Bohol salą, tačiau klausydamos vietinio suabejojo, ar verta plaukti. Kaip tik tuo metu prie jų priėjo laivo kapitonas ir pranešė, kad sugedo laivas.
„Mes mielai susigrąžinome pinigus ir atsisakėme minties plaukti: kam erzinti Dievą ir vietinius“, - sakė S. Samoškaitė.
Apie kelionės kainą
Pasak kelionių agentūros darbuotojos, dviejų savaičių trukmės kelionei po Filipinus ji išleido 4800 litų – su viešbučiais, ekskursijomis, maistu, kuriam labai netaupė.
„Pavyzdžiui, kai buvo audra, likę viešbutyje užsisakėme maisto į kambarį. Kepsnys mūsų pinigais 12 litų. Ir apskritai tas viešbutis mums labai patiko. Skirtingai nei kaime nebuvo keliama panika, nebuvo kalbama apie evakuaciją. Kai sutriko elektros tiekimas, tiesiog įjungė generatorių“, - pridūrė po Filipinus su drauge Ana keliavusi Sigita.