Apie tai, kiek lietuvių literatūroje nuobodulio ir erotikos – DELFI interviu su kultūros kritike, savaitraščio „Literatūra ir menas“ skilties „Aktyvios jungtys“ redaktore Emilija Visockaite.

– Savo paskaitą „Laisvajame universitete“ pavadinote „Nuobodžioji lietuvių literatūra“. Kas ir kodėl Jums mūsų literatūroje kelia nuobodulį?

– Pavadinimas, be abejo, ironiškas. Lietuvių literatūra, kaip, beje, ir kinas, apipinta tokiomis klišėmis kaip „nuobodu“, „nėra dialogų, vien gamtos aprašymai“, „veiksmo nėra, o jei yra, tai tik kaime“, „poezija vien patriotinė“ ir panašiai.

Emilija Visockaitė
Klišės, kai į jas atkreipi dėmesį, yra labai įdomus dalykas: kodėl būtent šios, o ne kitos literatūros ypatybės virto stereotipais? Aišku, kaltę galima suversti gilioms sovietinėms tradicijoms, pavargusiems mokytojams, užsikonservavusiems literatūrologams ir pan. Apie literatūrą įprasta kalbėti tik „padoriai“, patetiškai, dievobaimingai, politkorektiškai, tarsi apie greit mirsiantį, daug nusipelniusį ligonį. Dėl tokių šnekų ir pasidaro ta mūsų literatūra nuobodi, negyvenimiška, tarsi ją skaityti reiktų tik iš gailesčio ar patriotizmo.

– Pristatydama paskaitą teigėte, kad lietuvių literatūra tinka tik kankinti paauglius mokykloje. Ar Jūs pati labai kankinotės? Kurie autoriai kamavo labiausiai?

– Vėlgi tai tiesiog stereotipas, kuriuo stengiausi provokuoti potencialius paskaitos klausytojus.
Mokykloje kankinausi tik dėl neįdomių mokytojų, bet tikrai ne dėl knygų. Pati knygas skaičiau ne todėl, kad reikia, o todėl, kad jos įkvepia, teikia malonumą, padeda suprasti, kas esi. O mokykloje kamuodavausi dėl to, kad mane taip sujaudinusios knygos būdavo pristatomos banaliai, vadovėliškai, tarsi jos niekada nebūtų jaudinusios mokytojų.

Mokiausi klasėje, kuriai buvo sustiprinti tikslieji dalykai, tad mano bendraklasius literatūra domino mažiausiai. Ir tada, ir dabar man atrodo svarbu neužsidaryti literatų ratelyje, kalbėti ir su tais, kuriems skaitymas apsiriboja DELFI tekstais. Svarbu tiesiog duoti jiems tinkamą raktą, nebijoti knygą piarinti, popsiškiau apie ją papasakoti, skatinti dėl jos ginčytis, o ne rodyti kaip nykstantį žvėrį narve, neleidžiant net piršto į tą narvą įkišti.

– Ko pasigendate lietuvių literatūroje?

– Visko joje yra, tik reikia mokėt skaityti. Paskutiniu metu labiausiai pasigendu humoro, ironijos, ypač poezijoje vyrauja susireikšminimo tendencija: žodis „poezija“ rašomas (ir suvokiamas) iš didžiosios raidės, poetas save laiko Kūrėju ir panašiai. Tai man atrodo tiesiog pasenęs ir gana komiškas įprotis.

– Ar turite mėgstamiausią autorių? O kurių labiausiai nekenčiate?

– Mėgstamų autorių turiu labai daug, mėgstamų knygų – dar daugiau. Svarbiausiais savo gyvenime
Emilija Visockaitė
lietuvių autoriais pavadinčiau Vincą Mykolaitį-Putiną, Antaną Škėmą ir Sigitą Parulskį. Ne itin originali trijulė, likusi dar iš paauglystės, bet ir dabar man didžiulį įspūdį daro jiems bendras autorefleksijos gebėjimas, nebijojimas save analizuoti, kalbėti atvirai. A. Škėma ir S. Parulskis tai daro (gal tiksliau – darydavo) dar ir su neįtikėtinai išvystyta (auto)ironija, kuri man apskritai yra vienas svarbiausių žmogaus bruožų.

„Nekenčiu“ – labai stiprus žodis. Prasti rašytojai irgi savaip įdomūs, bent jau kaip socialinis reiškinys. Sąmoningai galima skaityti ir šlamštą. Reikia tik mokėt prie kiekvieno teksto prieiti: priimti jį tokį, koks yra, o ne kritikuoti, kad neatitiko lūkesčių. Taip pat kaip su žmonėmis.

– Paskaitoje kalbėjote apie „tipiškus lietuvių literatūros vyrą ir moterį“. Kokie jie?

– Man atrodo įdomu kalbėti apie literatūrą ne beprasme chronologine tvarka, o temomis, pjūviais, kurie gali būti įvairiausi. Taip sugretinant klasikos autorius su dabartiniais, matosi, kas mūsų literatūrai ir mums patiems yra įprasta, kaip esame įpratę kalbėti ta tema. Lietuvių literatūra juk yra apie mus pačius, iš jos galime sužinoti, kodėl esame tokie, kokie esame.

Tipažų – ir autorių, ir personažų – turime įvairiausių. Stereotipas, kad mūsų vyrai – lyriški, verksniai poetai. Aišku, yra ir tokių. Tačiau XX a. pradžioje literatūriniame gyvenime dalyvavo kad ir tokia ekscentriška asmenybė kaip Juozapas Albinas Herbačiauskas – beatodairiškas idealistas, domėjęsis okultizmu, chiromantija, ezoterika ir pan. Šalia jo galėtume statyti, pavyzdžiui, rytietiškos egzotikos mėgėją Vydūną. Abu jie buvo kultūros modernizatoriai.

Retai prisimenamas ir toks temperamentingas autorius kaip Kazys Boruta, jo poezijos centre – smarkus kaimo bernas, įniršęs, kupinas energijos, veiksmo, o ne mąstymo žmogus. Žodžiu, visai „nelietuviškas“.

Stereotipinė literatūrinė moteris turbūt būtų Žemaitės Katrė... Jurga Ivanauskaitė dabar dažnai minima kaip unikalus atvejis. Bet ryškių, stiprių, protingų moterų juk būta ir anksčiau. Satyrikė Liūnė Janušytė už valdžios žmonių įžeidinėjimą buvo pašalinta iš Lietuvių rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos, o IV dešimtmetyje susidėjo su Paryžiaus bohema (apysaka „Korektūros klaida“, 1938). Mažai žinoma yra ir nuostabi Dalios Urnevičiūtės „Leona“ (1987) – apysakoje ne tik plėtojama reta jaunos merginos santykių su senele ir prosenele tema, bet ir pagrindinė veikėja yra savarankiška, emancipuota (nenoriu čia kišti nuvalkioto termino „feministė“).

– Kokia erotika dominuoja lietuvių literatūroje? Kurie autoriai drąsiausi?

– Mūsų erotika įvairi. Yra ir tokios, kur kulminacija tampa rankų susilietimas. Tačiau ne tik. Paminėčiau Vaižganto „Nebylį“ (1930) – kaskart nustebinantį, froidiškų motyvų tekstą (meilė draugo motinai, vėliau meilė svetimai žmonai). Erotinė scena čia įvyksta ne šiaip kada, o Velykų rytą... Vaižgantas yra tikrai nepaprastas dvasininkas (kunigai mūsų literatūroje irgi būtų įdomi tema), sugebantis ne moralizuoti, o pajuokauti. Ganėtinai atviri erotiniai (irgi nuodėmingi) santykiai plėtojami puikiame Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ (1957). Sovietiniai autoriai (Jonas Avyžius, Mykolas Sluckis) nuodėmingumo atžvilgiu buvo dar drąsesni.

Būtina paminėti ir erotiškiausią mūsų poetę – Birutę Pūkelevičiūtę ir jos rinkinį „Metūgės“ (1952), kito tokio konceptualumo, racionalumo ir kartu aistringumo, moters savivertės pajutimo derinio galbūt ir neturime.

– Kaip keičiasi lietuvių literatūra? Gal šiuolaikinė autorių karta jau atsisakė jūsų kritikuojamų tarminių žodžių ir medžių aprašymo?

Emilija Visockaitė
– Kalbant apie pačią naujausią literatūrą, man aktualiausios dvi tendencijos. Pirmoji: džiugu, kad po tokių knygų kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir Andriaus Tapino „Vilko valanda“ net ir stereotipais mąstantiems piliečiams turėtų būti akivaizdu, kad lietuviai sugeba sukurti gerą romaną, tvirtą pasakojimo struktūrą, intrigą. Čia svarbu pakartoti, kad iš tiesų mes tai mokėjome ir anksčiau, tiesiog dauguma XX a. autorių plačiosios liaudies yra iš anksto nurašyti. Šiedu autoriai išsiskiria ir tuo, kad geras knygas gerai išpiarino: man tai jokiu būdu neatrodo nusikaltimas literatūros šventumui, o kaip tik leidimas ją skaityti ne tik literatūrologams. Labai norėčiau, kad kas nors panašiai išpiarintų Vaižgantą su Katiliškiu.

Antra tendencija ne tokia optimistinė. Apie ją jau užsiminiau: man keista, kad mūsų poezija sugrįžo į „maironiškus“ laikus. Prieš 15 metų ji buvo kur kas autentiškesnė, dramatiškesnė, modernesnė nei dabar. Ypač keista, kad tokia seniokiška kryptis dominuoja ir visai jaunų autorių kūryboje. Nežinau, sutapimas ar ne, kad maišto, drąsos, originalumo trūksta ne tik literatūroje, bet ir roko, popmuzikoje.

– Per praėjusių metų knygų mugę moksleiviai skundėsi dėl privalomų autorių skaičiaus ir to, ką jiems tenka skaityti. Kaip siūlytumėte tas programas keisti?

– Apie dabartines programas žinau nedaug, tačiau šita diskusija tikrai ne nauja. Tai ne kiekybės problema, o, kaip jau minėjau, mokymo kokybės, pačių mokytojų susidomėjimo savo dalyku. Šiandien man keista, kad nei mokykloje, nei lietuvių filologijos studijose, kalbant apie senąją literatūrą (Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Mikalojų Husovianą) nė vienas dėstytojas neminėdavo to, kad nuo šių tekstų mus skiria didžiuliai laiko ir sąmonės atstumai – tarsi jie patys vakarais tokias knygas skaitytų. Mūsų senoji literatūra nėra tas pats, ką mes dabar vadiname literatūra. Tai yra istoriniai dalykai, ir kalbėti apie juos reikia kitaip.

Aš būčiau labiau už tokį dėstymo būdą, kai 9–10 klasėse lakoniškai išdėstomi visi programiniai autoriai, o 11–12 klasėse susikoncentruojama tik į pačius svarbiausius, prie jų dirbama ne po 45 minutes, o bent po savaitę. Semestro, skirto Viljamui Šekspyrui ar Kristijonui Donelaičiui, pasigedau ir universitete – nuo mokyklos skirtumas buvo tik tas, kad paskaita trunka pusantros valandos. Ką jau kalbėti apie tai, kad Vilniaus universitete nė nemanoma lietuvių filologų supažindint su pasauline literatūra: turkškitės savo baloje, ir viskas.