Lapkričio pradžioje Estijos prezidentas į Lietuvą atvyko dalyvauti Vilniuje surengtame didžiausiame pirmininkavimo ES tarybai informacinių technologijų (IT) renginyje „ICT 2013”. „Skype” pasauliui padovanojusios šalies vadovas su džiaugsmu gali stebėti ir toliau į šalies gyvenimą besiskverbiančias technologijas, kurios padeda mažinti biurokratiją, padeda gyventojams susigrąžinti mokesčius ir netgi gauti receptus vaistams.

- Lietuvoje Estija dažnai paminima kaip pavyzdys, į kurį turėtume lygiuotis technologijų srityje. Bet galbūt IT plėtra ir inovacijos tėra vienintelė išeitis mažoms valstybėms išlikti globaliame pasaulyje?

Toomas Hendrikas Ilvesas
– Tai tik viena sritis. Nemanau, kad reikėtų pabrėžti žodį „mažos“. Po 50 metų okupacijos mes daugelyje sričių buvome pusšimčiu metų atsilikę, bet, kai kalbame apie IT, tai - sektorius, kuriame visi pradėjome tame pačiame lygmenyje. Mes buvome išradingi ir inovatyvūs. IT leidžia kurti ir tada, kai neturi pakankamai pinigų. IT sektorių plėtoti galima net ir tuomet, kai keliai vis dar yra sovietinių laikų. Šalies dydis tampa vis mažiau svarbus.

Viena iš priežasčių, kodėl mes daug dėmesio skyrėme IT sektoriui, yra ta, kad daryti galima daug dalykų, bet yra tokių, kuriuos daryti reikia, jei šalyje gyvena ne 200 ar 300 milijonų žmonių. IT padeda daryti tai, ko nebegali žmonės – supaprastinti biurokratiją, susigrąžinti mokesčius, išrašyti vaistų receptus.

Dabar svarbu intelektinė nuosavybė, o ne tai, kiek produktų išmeta gamybinės linijos.

- Estai eurus naudoja jau treti metai. Latvijos euras laukia nuo naujų metų. Lietuva planuoja prie euro prisijungti paskutinė - 2015 m. Gal galite pasidalyti savo šalies patirtimi ir patarti, kokių klaidų nekartoti prieš įsivedant ar įsivedus eurą?

- Estijoje euras turėjo daug teigiamų pasekmių – išaugo tiesioginės investicijos dėl valiutos patikimumo, supaprastėjo daugelis procesų. Prieš euro įvedimą turėjome saugumo trūkumą: jei esi maža šalis, tai reiškia, kad tavo valiuta taip pat yra maža. Net jei turime fiksuotą valiutos kursą, kokį mes visi turėjome, vis vien yra geriau turėti valiutą, kuri vertinama visame pasaulyje.

Po euro įvedimo piliečiams tapo lengviau keliauti. Euras buvo naudingas ir turizmui – gyventojai nebeturi keistis pinigų.

- Gyventojai nerimauja dėl kainų šuolio, kurį gali atnešti euras. Pranešama, kad valstybinės institucijos šiuo klausimu turės daug darbo, prižiūrėdamos, ar nėra bandoma pasinaudoti euro įvedimu. Kokia buvo Estijos patirtis?

– Jau esu pasakęs, kad kainų augimas Estijoje pirmais metais įsivedus eurą buvo mažesnis nei
Toomas Hendrikas Ilvesas
infliacija Lietuvoje tais pačiais metais. Euras savaime neturi nieko, kas verčia kainas augti. Vienintelė problema yra žmonių elgesys, kai bandoma pasinaudoti euru ir padidinti kainas. Iš tiesų euras kaip tik leidžia kainoms kristi, nes daug lengviau palyginti kainų skirtumus tarp skirtingų šalių.

Turėtumėte metai prieš euro įsivedimą pradėti kampaniją, susijusią su žmonėmis, kurie gali bandyti pasinaudoti euru, kad jie taip nepadarytų.

- Ar Estija kokiu nors būdu reguliavo, stebėjo kainų keitimą į eurus?

- Kapitalistinėje ekonomikoje kainos nėra reguliuojamos. Tai – kraštutinė priemonė.

Mes esame prieš kainų reguliavimą ir tai tik pavėlintų neišvengiamus dalykus. Galima bandyti nekelti kainų, vardan tikslo įsivesti eurą, bet Lietuva puikiai atitinka infliacijos Mastrichto kriterijų, taigi nėra jokios reikiamybės reguliuoti kainas.

- Kokią naudą pajus Estija, kai mes įsivesime eurą?

– Kiekvienai šaliai prisijungus prie euro, euras stiprėja ir tampa svarbesne valiuta. Žinoma, kad euro įvedimas Lietuvoje turės teigiamų pasekmių abiem šalims – išaugs turizmas, taps lengviau keliauti, pirkti ir parduoti prekes dėl valiutos keitimo kaštų nebuvimo.

- Estija neretai pristatoma, kaip geriausiai gyvenanti Baltijos šalis. Vidutinis darbo užmokestis Estijoje siekia 2556 Lt į rankas (2013 m. I ketv.), tuo metu Lietuvoje – 1746 Lt į rankas (2013 m. II ketv.). Kodėl estai gyvena geriau nei lietuviai?

– Nemanau, kad daug geriau. Skirtumas yra labai mažas. Jei lyginami atlyginimai Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, skirtumas yra, tačiau, jei žiūrima visų Europos šalių kontekste, esame tame pačiame lygyje ir skirtumas nėra didelis.

- Baltijos šalys, kaip ir visas pasaulis, skaudžiai nukentėjo nuo krizės. Kaip manote, kuri šalis pasirinko geresnį kelią – Lietuva, nesiskolindama iš Tarptautinio valiutų fondo (TVF) ar Latvija, kuri šia galimybe pasinaudojo?

– Estai taip pat nesiskolino iš TVF. Mums, žinoma, tai pasirodė priimtiniau. 2008 metai buvo sunkūs visoms valstybėms – kilo dilema, ką daryti: pinigų nėra, bankai jų gauti negali, įmonės pinigų taip pat negauna, žmonės neperka. Buvo sunkus metas. Tačiau kiekviena šalis renkasi savo sprendimus. Mes TVF pagalbos nepasirinkome. Iš tiesų, manau, mums ir nereikėjo jos.

- Liko dvi savaitės iki Rytų partnerystės viršūnių susitikimo. Lietuvai šis renginys jau kainavo daug nervų: transporto trukdžiai Rusijos pasienyje, lietuviškų pieno produktų blokada. Kaip manote, ar pavyks pasirašyti ES susitarimą su Ukraina ir kokios būtų galimos pasirašymo pasekmės Baltijos šalims?

Toomas Hendrikas Ilvesas
– Niekas nežino, kaip susitikimas pasibaigs. Tai ir yra didis klausimas, kas nutiks. Aišku, Estija labai palaiko Rytų partnerystės programą. Manome, kad ji naudinga tiek Ukrainai, tiek Moldovai. Ji taip pat naudinga pačiai Europos Sąjungai.

Šalys pajuto itin didelį spaudimą iš Eurazijos sąjungos: grasinimai užsukti dujas, blokados ir dar daugiau. Faktas, kad Europos Komisija Rytų partnerystės klausimus aptarinėja Lietuvoje, nėra Lietuvos kaltė. Visiškai nepriimtina tai, kad Lietuva tampa blokados objektu tik dėl to, kad jos pirmininkavimo metu aptariami Rytų partnerystės klausimai.

Lietuva tapo šantažo ir bausmės įrankiu tik todėl, kad atlieka savo europinę pareigą. Tai nepriimtina. Turime pasirūpinti, kad Europoje būtų didelis solidarumas šiuo klausimu tarp ES narių.

Jei Rytų partnerystės klausimai būtų svarstomi ne Vilniuje, o, pavyzdžiui, Atėnuose. Ar Graikija taip pat patirtų tokį patį spaudimą? Nežinau. Sunku pasakyti, bet mes privalome užtikrinti, kad šalys jaustų palaikymą darydamos tai, ką jos privalo daryti kaip ES narės.

- Jei tarp ES ir Ukrainos bus pasirašyta asociacijos ir laisvos prekybos sutartis, ar galime tikėtis toliau besitęsiančių ekonominių spaudimo priemonių iš Rusijos?

- Kadangi ir dabartiniai veiksmai man yra visiškai keisti, negaliu spėlioti, ar keisti sprendimai gali būti mažiau ar daugiau keisti.

- 2007 m. Estijos Vyriausybei nusprendus iš sostinės centro iškelti bronzinio kario skulptūrą buvo patirta netikėta kibernetinė ataka. Ar Baltijos šalys pakankamai pasiruošę naujoms tokio tipo grėsmėms?

- Sunku pasakyti. Negaliu kalbėti už kitas Baltijos šalis. Mūsų atveju, esame padarę daugiau nei kai kurios šalys, tačiau visada yra dar ką daryti.

Kibernetiniu saugumu rūpinamės jau metų metai. Po 2007 m. tapome dar aktyvesni ir dirbame prie įvairių būdų kaip kovoti su kibernetinėmis atakomis. Žinoma, mūsų valstybinė IT infrastruktūra dabar yra daug stipresnė kalbant apie priėjimą prie duomenų ir asmeninės informacijos apsaugą.

- Paviešinus informaciją apie galimas Rusijos informacines atakas prieš Lietuvos prezidentę ar politikus, išsakėte stiprų palaikymą Lietuvos atžvilgiu. Kaip reikėtų reaguoti į Rusijos veiksmus, kuriuos jautėme ar jausime greičiausiu metu?

- Tai matėme jau daugybę kartų. Tai nėra nauja ir norėčiau, kad Europos Sąjunga sukurtų konkrečių priemonių rinkinį, ką tokiais atvejais reikėtų daryti. Negalima, kas kartą į situaciją žiūrėti, kaip į naują reiškinį ir galvoti, ką dabar darome. Tai dažniausiai patiria Rytuose esančios ES šalys, tačiau ir kitos – kaip, pavyzdžiui, tulpių blokada Olandijai.

Tai, kad Europos išorės veiksmų tarnyba dar neturi veikslų plano, kaip veikti grasinimų prieš šalis nares atveju, yra juokinga. Kokia prasmė turėti bendrą užsienio politiką, jeigu nesusidorojama su tokiomis grėsmėmis.

- Rugpjūčio pabaigoje su Latvijos ir Lietuvos prezidentais susitikote su JAV vadovu Baracku Obama. Po susitikimo prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė matanti „naują geopolitinę trajektoriją, kuriai Jungtinės Valstijos pradeda skirti vis daugiau dėmesio – tai Baltijos šalys ir Šiaurės šalys“. Ar Jūs susitikime pajautėte tą patį?

– Apie tai buvo kalbėta, pasiūlyta, tačiau turime pamatyti, kaip viskas bus.

- Baltijos šalių sėkmė priklauso ir nuo tarpusavio bendradarbiavimo. Planuose - „Rail Baltica“, atominė elektrinė, bendra elektros energijos rinka su Šiaurės šalimis. Kaip vertinate bendradarbiavimą šiuose projektuose?

Toomas Hendrikas Ilvesas
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad šiuo metu rengiamas geležinkelio ruožas nuo Lenkijos sienos iki Kauno nėra „Rail Baltica“ projektas. Estijoje jau turime visiškai naujas vėžes, kuriose traukiniai juda 120 km/h greičiu. „Rail Baltica“ projektas nėra vėžių siaurinimas. „Rail Baltica“ yra greitųjų traukinių projektas. Ir tai, kad Lietuva daro geležinkelio vėžes, leisiančias traukiniams judėti tokiu ne 240 km/h greičiu, nėra priimama rimtai.

- Estijos priekaištus dėl „Rail Baltica“ projekto išsakė ir jūsų ekonomikos ministras. Kokios galimos pasekmės, jei nepavyks su Lietuva rasti bendro sprendimo? Ar projektas gali žlugti?

– Tai būtų įdomus atsakas, jei nuspręstume projekto nebetęsti.

- O kaip dėl atominės elektrinės projekto?

- Nuo pat 2006 m., kai Trakuose buvo pasirašytas susitarimas dėl atominės elektrinės projekto Lietuvoje rėmimo, mes buvome susidomėję, bet, atrodo, kad sąlygos keičiasi kas savaitę ar kas mėnesį, taigi mes nieko nežinome.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (174)