Keista šalis Lietuva

Kai 1998-aisiais ūkininkas T. J. Ostergaardas pirmą sykį atvyko į Lietuvą, jam buvo penkiasdešimt. Po metų jis ėmėsi dirbti žemę Mažeikių rajone. 

Jau antrą dešimtmetį jis aria žemę Žemaitijos užkampyje. Rajone, kur jaunos ir pačios gražiausios pasaulyje moterys priverstos šokti viena su kita, nes jų vyrai uždarbiauja užsienyje. Kaime, kur keičiantis kartoms buvusių alkoholikų vietą užima kiti.

Tokioje štai keistoje šalyje įsikūrė ir ūkininkauja 65 metų danas. Tačiau jis ne tik nežada trauktis, o dargi pramoko lietuviškai. 

Dano nuomojamoje vienkiemio sodyboje Račių kaime nieko ypatingai svetimo nepamatytum. Šalia suremontuoto raudono mūro namo – iš Plinkšių kaimo parsivežta senovinė klėtis, seni tvartai ir jauja. Pro namo langus matyti tolyn besidriekiantys laukai. Čia pat – į Žemalę vedantis žvyrkelis.

Papuolė į žemės reformos sūkurį

Pirmuosius dvejus metus kartu su savo ištikimuoju aviganiu glaudėsi Žemalės mechaninėse dirbtuvėse. Antrajame aukšte, virš traktorių ir kombainų, buvo jo kontora ir miegamasis. Šuo svetimame krašte danui buvo tas gyvas padaras, kuris ūkininką suprato geriausiai. 

Nors pirmosiomis dienomis žemaičiai daną sutiko svetingai, netrukus pasipylė įvairiausi siurprizai. Danui teko kartu su visa Lietuva išgyventi žemės reformą ir atgijusias istorines lietuvių aistras dėl žemės. Jis savo kailiu patyrė, kaip keičiasi ir kur vis dar nepajėgus pasikeisti lietuviškas kaimas.
Šiuo metu danas Mažeikių rajone vadovauja keturioms žemės ūkio bendrovėms, kurių pagrindinė veikla – augalininkystė. Augina kviečius, žieminius ir vasarinius rapsus, avižas, miežius, žirnius.
Skirtingai nei jo tautiečiai, jis neatvežė lietuviams pasmirdusių daniškų kiaulių. Vis dėl to kiaulysčių ir priešiškumo išvengti ūkininkui nepavyko.

Neteko įdirbtų žemės sklypų

Pirmaisiais metais T. J. Ostergaardas Mažeikių rajone, netoli Žemalės bažnytkaimio išsinuomojo tūkstantį hektarų. Po metų žemės nuomos sutartį pratęsė dar keturiems metams. 

Torbenas Jenseniusas Ostergaardas. © V. Suslavičiaus nuotr.
Didžioji dalis danui tekusių plotų buvo apleisti. Teko pradėti nuo nulio. Pradėjus arti, kultivuoti, auginti javus, pas jį pradėjo eiti žmonės su žemės grąžinimo dokumentais. Jis neteko apie 400 hektarų įdirbtų sklypų.

Vis dėlto rankų nenuleido. Ieškojo nuomotis žemę iš privatininkų.
Šiuo metu T. J. Ostergaardas naudoja 1,5 tūkst. hektarų dirbamos žemės. Dano ūkyje dirba penkiolika žmonių. Vis dėlto nei rajono valdžia, nei bendruomenė didelio dėkingumo užsieniečiui už tai nejaučia.

Užsieniečiu nesidžiaugia

„Nors mūsų kaimas nelabai didelis, jame yra keturi dideli pieno ūkiai, turintys po ir daugiau 100 galvijų bandą, dar devyni – mažesni, kiti turi bent po kelias karves. Jauni ūkininkai norėtų plėsti pieno ūkius. Tačiau norint plėstis, reikalinga žemė. O jos nebėra. Dauguma žemės yra atiduota danams arba vokiečiams“, – sakė Žemalės bendruomenės pirmininkė Anita Avdaljan.

Pasak Mažeikių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Rimanto Gramo, T. J. Ostergaardas, trūkstant žemės, palaiko konkurenciją. Tačiau jis nėra pavyzdys Lietuvos ūkininkams. Pažvelgus į jo pasėlius, matyti, kad ir derliais nelabai galėtų pasigirti, ir laukai neatrodo labai tvarkingi. Prakutę, geros žemės ūkio technikos įsigiję Lietuvos ūkininkai, anot vedėjo, savo žemę išnaudoja efektyviau. „Gal per daug apžiojo, nebespėja?“ – svarstė R. Gramas.
„Tikėjomės iš dano pavyzdžio ir daugiau tvarkos“, – nesidžiaugia užsieniečio ūkininkavimu Šernkšnėnų seniūnas Alfonsas Šakauskas.

Alkoholikų nemažėja

T. J. Ostergaardui Lietuvoje taip pat ne viskas atrodo gerai.

„Kai atvykau čia prieš penkiolika metų ir pamačiau, kaip čia geriama, maniau, kad tai susiję su rusų kultūros palikimu ir įpročiais. Įsivaizdavau, kad laikui bėgant Lietuva stos į Europos Sąjungą ir viskas pasikeis. Tačiau per tuos metus senieji alkoholikai Žemalėje išmirė, o jų vietą užėmė nauji žmonės. Man tai – vienas didžiausių nusivylimų Lietuvoje“, – pasakojo danas. 

Jo ūkio sandėlyje dirba du jauni trečią dešimtį įpusėję vyrai. Ir jie jau yra priklausomi nuo alkoholio. Šią bėdą darbdavys gali pristabdyti vien finansinėmis priemonėmis. Jei randa išgėrusius, jų mėnesio alga sumažėja 200 litų.

Torbenas Jenseniusas Ostergaardas. © V. Suslavičiaus nuotr.

Danijos ūkininkai – irgi ne abstinentai. Nevengia pasivaišinti. Tačiau jie, anot ūkininko, geria nestiprų alų, ne degtinę. Būtent šis gėrimas lietuviams, anot dano, mieliausias iš visų.

Išgertuvių kultūra – aukščiau įstatymų

Žemalės bendruomenės pirmininkė Anita Avdaljan įsitikinusi, kad kalbėdamas apie alkoholizmą, danas gerokai perdeda. Tačiau danas po šalį išsiraizgiusias alkoholizmo, savotiškos išgertuvių kultūros šaknis mato visur. 

Atvykęs į Lietuvą jis turėjo susitaikyti su bemaž visuotine tradicija visus reikalus spręsti prie taurelės. Išgėrus kartu su banko valdytoju ar meru visi reikalai dažniausiai pajudėdavo gera linkme. Degtinės negeriančiam Torbenui tokia tradicija sukelia sunkumų. 

„Danijoje reikalams sutvarkyti užtenka įstatymų. Žmogaus užimama padėtis ten jokių privilegijų prieš įstatymą nesuteikia. To nepasakysi apie Lietuvą, kur verslui įtakos turi geri ar prasti santykiai su valdžia“, – sakė ūkininkas. 

Jis pats patyrė, kaip draugiški santykiai su priešgaisrinės apsaugos pareigūnais padeda išvengti baudų. „Jei nesi laikomas draugu, jie panorėję visada gali prikibti“, – tokios daugeliui vietinių verslininkų žinomos patirties Lietuvoje įgijo danas.

Mėšlo prisiuostė vaikystėje

Ūkininkas Torbenas be jokio entuziazmo jis prisimena dienas, kai eidamas į mokyklą keldavosi šeštą ryto. Valydavo kiaulides. 

Torbenas Jenseniusas Ostergaardas. © V. Suslavičiaus nuotr.
Šis ne itin malonus darbas jam teko, kai Torbenui sukako septyneri. Pamokos prasidėdavo aštuntą ryto. Privalėjai suktis taip, kad nepavėluotum. 

Kai Torbenui sukako penkiolika, tarė: „Gana. Daugiau gyvenime – jokių kiaulių“. Laikosi šio įžado iki dabar. 

Savarankiškai ūkininkauti Torbenas pradėjo būdamas 21-erių. „Visą gyvenimą dirbau žemės ūkyje. Tik pradžioje žiemomis, kai būdavau laisvesnis, imdavausi ir dailidės darbo“, – sakė 65 metų danas.

Lietuviai patys kvietė danus

Pirmą kartą Lietuva ūkininkas susidomėjo prieš penkiolika metų. 1998-aisiais valstybinė Lietuvos delegacija, kurioje buvo ir Žemalės ūkininkas, lankėsi regione, kuriame ūkininkavo T. J. Ostergaardas. Ši delegacija kvietė Danijos ūkininkus atvykti į Lietuvą ir ten investuoti į žemės ūkį.
Po kurio laiko Danijos ūkininkas atvyko į Lietuvą. Ūkininkas jį pakvietė į savo namus. Pagal gerai žinomas lietuviškas tradicijas kaip reikiant pasivaišinęs ir įkaušęs žemaitis esą pradėjęs „daryti biznį“. 

Dar po metų kolega iš Lietuvos vėl atvyko į Daniją su 20 tūkst. JAV dolerių, norėdamas įsigyti du kombainus. Tačiau tų pinigų užteko tik vienam. Buvo sutarta, kad vis dėlto paims du, o už antrąjį kombainą sumokės gavęs pinigų už derlių.

Atvyko atsiimti skolos

„Šių žadėtų pinigų taip ir negavau. Kai pirmąją žiemą atvykau į Lietuvą pasiteirauti apie skolą, jis man pasakė neturįs pinigų, kad ūkininkavimo ketinąs atsisakyti, o vietoje to einas į politiką. Man jis pasiūlė perimti jo naudojamas žemes ir ūkininkauti“, – prisimena danas.

Tai buvo galimybė atsiimti skolą. T. J. Ostergaardas nutarė pabandyti. Nusipirko mechanines dirbtuves netoli Žemalės ir pradėjo ūkininkauti žemaičio nurodytose žemėse. 

Netrukus pas daną pradėjo eiti žmonės. „Tu apsėjai mūsų žemę“, – skundėsi jie.
Žemaitis šias žemes naudojo be sutarčių, nieko už tai nemokėdamas. Danui teko sudarinėti sutartis, sumokėti.

Grūdai keliauja per Latviją

Visa dano Mažeikių rajone užauginta produkcija eksportuojama į Vakarus per Liepojos uostą. Didžioji dalis derliaus pasiekia Daniją, Ispaniją. 

„Pirmiausia, Liepoja yra arčiau. Antra, dokumentų sutvarkymas Liepojoje kainuoja du kartus pigiau nei Klaipėdos jūrų uoste“, – teigė T. J. Ostergaardas.

Darbuotojų kvalifikacija ūkininkas nesiskundžia. Labiausiai jį stebina būtinybė saugotis savų vagių. „Degalų iš manęs yra pavogę tiek, kad užtektų visų metų ūkio darbams“, – skundėsi T. J. Ostergaardas.

Paklausus, kodėl jis vis dar tebėra šalyje, kurioje nelabai kas gero, danas sako, kad jam patinka įveikti iššūkius. Matydamas gražiai išartus, apsėtus laukus, jaučia pasitenkinimą.
„Nepatirdamas pasitenkinimo tapčiau alkoholiku“, – sakė ūkininkas. 

Jam patinka duoti darbo žmonėms, kurie dėl to jaučiasi laimingesni.

Džiugina lietuvės šokėjėlės

Nuo 2000-ųjų T. J. Ostergaardas, tęsdamas savo šalies tradicijas, sukviečia darbuotojus į derliaus šventes. Laikomasi daniškų vaišių tvarkos – vidurnaktį patiekiama sriuba. 

Šių metų rudenį Žemalės ūkio darbininkai linksminosi kartu su svečiais. Keturios dešimtys žmonių prie vieno stalo. Į derliaus šventę iš Kanados atvyko jo senas bičiulis ūkininkas Olavas. Jo šeimos ferma šiemet pripažinta pažangiausiu ūkiu visame regione. 

Nors šiandien Olavui 83-eji, jis nepaprastai gyvybingas, iki šiol pats sėdasi prie traktoriaus vairo. „Ketiniu ir aš toks būti“, – sako Torbenas. Per javapjūtę jis irgi vairuoja kombainą, geru oru dirba ir dieną, ir naktį. 

Kartu su Olavu atvykęs jo sūnus stebėjosi visą naktį nepaliovusiomis šokti lietuvėmis kaimietėmis. Visas jas iš eilės šokdinęs Torbenas lygino jas su kanadietėmis: išvedus vieną kurią Kanadoje, esą jautiesi taip lyg šoktum apsikabinęs akmenį.

Geriausias sportas – šokiai

Laisvalaikiu Torbenas mielai žaistų badmintoną, stalo tenisą, tik kad Mažeikiuose ji neranda nei su kuo, nei kur. Tad šiuo metu mėgstamiausias jo sportas – šokiai. Jam žinomi restoranai ir barai, kuriuose Mažeikiuose galima pašokti. Ir jam patinka žiūrėti, kaip jaunos moterys šoka viena su kita. 

„Galbūt taip nutiko todėl, kad labai daug jaunų vyrų išvyksta uždarbiauti į užsienį. Tačiau man niekada nenusibosta žiūrėti, kaip šoka jaunos merginos. Niekur, kur man teko būti, nemačiau gražesnių merginų nei Mažeikiuose. Kitose Europos šalyse labai daug merginų tiesiog storos. Jos vartoja daug greito maisto, mažai juda“, – svarstė ūkininkas. 

Danijoje merginai, anot jo, paprastai būtinai reikia šokių partnerio vaikino.

Barakudų nesutiko

Du sūnus užauginęs danas gali pasididžiuoti – vienas iš jų pasuko jo pėdomis, ūkininkauja. Kitas, kaip juokauja T. J. Ostergaardas, pasirinko tokią profesiją, kad dirbti nereikėtų. Profesoriauja universitete.

Šių sūnų motinos ir jų tėvo ūkininko keliai išsiskyrė po 25 santuokos metų. „Santuoka – sunkus darbas“, – juokauja ūkininkas Torbenas. 

Užsiminus apie naujus meilės romanus Lietuvoje, prityla. „Jei tavo draugijoje jauna mergina šypsosi ir tau dar nereikia pirkti „Viagros“ – nėr ko skųstis“, – mėgsta sakyti Torbenas. 

Ar nesutiko jis merginų ar moterų, kurių tikslas – susukti galvą tam, kad išmelžti pinigų? Ar negirdėjo apie merginas, vadinamas barakudomis? 

„Nesu čia sutikęs nė vienos barakudos“, – tvirtino jis.