80-ies m. nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas skulptūras kurti pradėjo vaikystėje – droždavo šachmatus, o paauglystėje mamai dovanų išdrožė kryžių, kurį išsaugojo iki šiol.

Prieš pasirinkdamas studijuoti skulptūrą, sako galvojęs, kad jei nepavyks įstoti, bus dievdirbiu. Įstojęs, į dailės institutą buvo skulptoriaus Juozo Mikėno mokinys. Baigęs pradėjo kurti skulptūras – pradžioje iš medžio, vėliau metalo ir akmens skulptūras.

Daugiausia V. Vildžiūno skulptūrų galima pamatyti Vilniuje: Salomėja Nėris, Barbora, Laurynas Stuoka Gucevičius, Lietuviška baladė. Anykščiuose stovi skulptūra Kristui Nazariečiui, Druskininkuose – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Taip pat jo skulptūrų yra Kaune, Jonavoje, Kelmėje, Palangoje.

Skulptorius sukūrė daug antkapinių paminklų Rasų kapinėse – Petrui Vaičiūnui, Kaziui Borutai, Vincui Mykolaičiui Putinui.

„Kūrybinis įkvėpimas – prasmingas išėjimas iš proto, kai ne protu sugalvoji ką nors, o tuo jausmu, intuicija. Logikos paradoksai atsiranda. Meno šaknys ir yra tas paradoksų dureles savo mąstyme pravert“, – 2012 metais yra sakęs V. Vildžiūnas.

Pernai skulptoriui V. Vildžiūnui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą.

Artimieji prašo vėlioniui pagerbti nenešti brangių vainikų, krepšelių ir puokščių, o verčiau kad ir kuklią sumą paaukoti neįgyvendintai skulptoriaus svajonei – padovanoti Lietuvai jo naujausią kūrinį „Ramybės karalius“. Aukas prašoma pervesti VŠĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras“, a/s LT187044060001023124.

Mirė skulptorius V. Krutinis

Vaclovas Krutinis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkas Vaclovas Krutinis gimė 1948 m. Vilniuje. 1973 m. baigė Valstybinį dailės institutą, skulp­tū­ros specialybę. Parodose dalyvavo nuo 1974 m., nuo 1978 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dešimtį metų (1998–2008) – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, ilgametis Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, ėjo Lietu­vos meno kūrėjų asociacijos viceprezidento ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos viceprezidento pareigas.

Skulptorius kūrė kamerinės ir mažosios plastikos kūrinius, monumentaliąsias skulptūras viešosiose erdvėse, antkapinius paminklus. Pirmenybę teikė granitui ir marmurui. Dėmesys medžiagos savybėms ir apibendrintai, neretai konstruktyviai formai, kuri dažnai siejasi su lietuviškojo modernizmo tradicijomis, atida kūrinio ir aplinkos harmonijai – tai išskirtiniai V. Krutinio kūrybos bruožai, liudijantys kūrėjo universalumą, gebėjimą valdyti medžiagą, formą, mastelį. V. Krutinio skulptūrose justi išmintis, būties amžinumas, kartais skausmas, o daugiausia – susikaupimas. Dailininko kūryboje ryškėjo dvi pagrindinės kryptys – figūrinė skulptūra ir abstrakti forma, kurios visada koegzistavo. Apibendrintos iki simbolio figūros virsdavo brandžią mintį perteikiančiomis kompozicijomis („Išeitis“, „Būtis“, „Apgrąža“, „Kilmė“), o abstrakčios formos savo plastika buvo artimos su monumentaliąja skulptūra, nors kartais jų masteliai nebuvo dideli.

Beveik trisdešimt skulptoriaus sukurtų kūrinių puošia viešąsias erdves Vilniuje, Ukmergėje, Kupiškyje, Panevėžyje, Birštone, Jonavoje ir kitur. Tarp minėtinų – „Metraštininkas“ ir „Motinystė“, „L. Stuoka-Gucevičius“, „Dionizas Poška“, „Šv. Jonas Nepomukas“, paminklas generolui J. Černiui, paminklinis biustas A. Plechavičiui, dekoratyvinės kompozicijos Naujosios Vilnios ligoninės erdvėse. Skulptorius sukūrė beveik keturiasdešimt antkapinių skulptūrinių paminklų. Dailininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės galerija Kaune, Tretjakovo galerija ir Dailės akademija Maskvoje, privatūs kolekcininkai iš Vokietijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos.

Kūrybingiausius savo gyvenimo metus V. Krutinis atidavė nedėkingam valdiškam darbui. Laikas, kai jis dirbo šį darbą, nebuvo ramus ar juo labiau palankus kūrybai. Nors kai kam nepatiko jo sąžiningumas, tačiau visi jam jautė pagarbą – už tvirtybę, atvirumą ir supratingumą. Skaudu buvo, kai likdavo nesuprastas, tačiau, grįždamas prie molio, medžio, akmens, atsigaudavo. Kūryba buvo jo prieglobstis, namai ir ramybė.

Dailininkas bus pašarvotas M. Paco g. 4 (už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios)

Atsisveikinimas 2013 m. lapkričio 1 d. nuo 15 val. iki lapkričio 2 d. 13 val.

Laidotuvės vyks Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.