Ignalinos rajono Didžiasalio miestelyje vieniši žmonės, čia atgabenti pardavus pragertus ar praskolintus butus Vilniuje, palaidojami ir už minimumą. Kapo duobes neretai kasa viešuosius darbus dirbantys vietiniai. Kaimynai su mirusiais atsisveikina prie laiptinės – šarvojimui valstybės pinigų nelieka.

Taupo karsto sąskaita

Laidojimo paslaugų centro „Lakrima“ direktorės teigimu, Vilniuje laidotuvės vidutiniškai kainuoja 3-4 tūkst. litų. „Ir tai be gedulingų pietų. Tiek kainuoja patys pagrindiniai dalykai: salės nuoma, kūno paruošimas, karstas, duobės kasimas, transporto paslaugos. Gedulingi pietūs – atskira tema, kas neturi pinigėlio nedaro, o kas gali sau leisti - daro. Žmogui apie 30 litų kainuoja“, - sakė D. Mickienė.

Pasak DELFI pašnekovės, didžiausią dalį pinigų sudaro duobės kasimas, kurio kaina nesikeičia jau kokius penkerius metus. „Rankų darbas nėra lengvas. Ar šaltis ar lyja, vis viena reikia kasti duobę. O įmonei tai dar ir atlyginimo mokėjimas, PVM mokestis – viskas susideda ir susidaro nemaža suma“, - sakė laidojimo paslaugų centro vadovė.
.

Kaip pastebi moteris, žmonės pataupyti linkę karsto sąskaita – jei labai skaičiuoja pinigus, renkasi paprastesnį. Senoliai neretai patys iš anksto pasirūpina savo įkapėmis. „Dažnai ateina su drabužėliais, bet jei reikia pirkti – nėra didelio kainos skirtumo vyrui ar moteriai. Ir apskritai nėra diferenciacijos brangiau laidoti vyrą ar moterį, nes ir karstai neskirstomi į vyriškus, moteriškus, tokios pat paslaugų kainos“, - sakė DELFI pašnekovė.

Pigiau laidoti ar kremuoti?

D. Mickienės teigimu, kur kas dažniau žmonėms iškyla klausimas, kas pigiau – laidojimas ar kremavimas. Jos nuomone, kainos panašios: „Jeigu žmogus prieš kremavimą nešarvojamas, daug pigiau kainuoja duobės kasimas, nes urnai palaidoti pakanka 290 litų, atkrenta transporto paslauga, nebereikia karsto vežti į kapines, žmonės urną pasiima ir patys veža sava mašina. Kremavimui skirtas karstas taip pat pigesnis, kainuoja per 300 litų, o šarvojimui žmonės paprastai ima brangesnį“.

DELFI pašnekovės patirtis rodo, jog į krematoriumą mirusieji dažnai vežami aprengti savais drabužiais. „Jeigu kūnas nešarvojamas, su mirusiuoju neatsisveikinama prieš kremavimą, drabužėliai gali būti ir paprastesni“, - sakė D.Mickienė, pridurdama, jog Kėdainiuose mirusiųjų kūnai kremuojami ne tik su drabužiais, bet ir su visu karstu.

D.Mickienės teigimu, pastaruoju metu populiarėja kremavimas, tačiau paprastai jo pageidauja labiau išsilavinę, didesnes pajamas turintys žmonės. „Mūsų įmonėje kremuojamas vienas iš dešimties, o kitose, ypač kur užsiima brangesnėmis laidotuvėmis, gal ir daugiau žmonių“, - komentavo į vidutinių pajamų klientus taikančios „Lakrimos“ vadovė.

Laidojimo paslaugų organizatorės nuomone, valstybės parama mirus artimajam turėtų būti didesnė, siekti bent 2 tūkst. litų: „Dabartinė pašalpa yra labai maža ir jos nepakanka. Kai prieš kelerius metus būdavo dvi pensijos, dar buvo galima normaliau žmones laidoti, o dabar kai vieną nuėmė, už vienkartinę išmoką ir vieną pašalpą sunku žmogų palaidoti. Dar sunkiau, jei miršta nesulaukęs pensinio amžiaus“.

Užsipirko 170 Lt kainuojančių karstų

UAB Didžiasalio komunalinės paslaugos vadovui Arvydui Keturkai dažnai tenka rūpintis minimaliai kainuojančiomis laidotuvėmis.

„Turime užsipirkę 170 litų kainuojančių karstų, viską darome, kaip turi būti ir kol kas telpame į pašalpos sumą. Sunkiau buvo, kai laidotuvėms valstybė skirdavo apie 700 litų, tada reikėdavo savivaldybės dotacijos, nes žmogaus be karsto, drabužių nepalaidosi, o mums mirusiuosius be to dar reikia pasiimti iš morgų, kur atliekamos ekspertizės, nes retas kuris miršta prie liudininkų“, - komentavo jau beveik 100 žmonių valstybės lėšomis palaidojęs Didžiasalio komunalininkų vadovas.

Daugiausia valstybės lėšomis laidojamų didžiasaliečių – iš Vilniaus senamiesčio į Lietuvos pakraštį gyventi suvežti prasiskolinę, nuo priklausomybių kentėję žmonės, iš kurių savu laiku neblogai pasipelnė turto perpardavinėtojai.

Laidoja atskirai nuo vietinių

„Kapinėse yra visas jų kalnelis. Atskirai laidojami, nes niekas jų kapų neprižiūri. Seniūnija apšienauja, jei koks kryžius nupūna, paima, kad negulėtų, prieš vėlines aptvarko viešuosius darbus dirbantys žmonės “, - komentavo A. Keturka.

Artimųjų neturinčius „naujakurius“ laidoja seniūnija. Kad būtų pigiau - be religinių apeigų ir šarvojimų.

„Jeigu kaimynai nori atsisveikinti, paprašo atvežti su karstu prie laiptinės. Mašinoje jis atidaromas, vieni atsisveikina, kiti pasižiūri ar apvilktas, ar tikrai jis – visokių žmonių būna, kiti galvoja, kad į maišus įdeda ir taip palaidoja“, - atviravo didžiasalietis.

Tačiau netgi tuo atveju, kai kūnų neįmanoma aprengti, A. Keturkos teigimu, į karstus dedamos įkapės: drabužiai, batai. „Laidojom sudegusius žmones, tai į abu karstus įdėjom įkapes ir po batų porą. Tokios tradicijos“, - aiškino komunalininkas.

Karstus išduoda buhalteris

Žmonių laidojimas nėra tiesioginis jo vadovaujamos įmonės darbas. Katafalką komunalininkai turi, bet duobkasių – ne, nes „jei per mėnesį išpuola vienerios laidotuvės, neapsimoka jų laikyti“.

„Karstus, pavyzdžiui, išduoda mūsų buhalteris“, - sakė A. Keturka.

Kad būtų pigiau, įmonė karstus užsisakinėja pačius pigiausius. Vieno kaina ne didesnė nei170 litų. „Pagalvokite, kur Lietuvoje už tokią kainą rasite? Mes užsidedame tik 15 proc. antkainį, o ne kaip kiti – būna net po 100 proc. užsideda“, - komentavo DELFI pašnekovas.

Didžiasalio bėdžiams perkami karstai – įprastos formos, iš baldinės pjuvenų plokštės, su rankenomis, tačiau be išorinės apdailos. Viduje – visa, ko minimaliai reikia laidojant žmogų: pagalvėlė, medžiaga.

„Laidoti vienišus žmones priklauso seniūnijai, bet jie neturi resursų – mašinos, žmonių, pagaliau patirties, todėl kreipiasi į mus“, - sakė A. Keturka.

Jo teigimu, 1040 litų valstybės išmokos pakanka mirusiojo karstui, įkapėms, transportavimui, mediniam antkapiui su lentele, tačiau „jei žmogus būtų laidojamas per firmą – neužtektų“.

Mamos laidotuvėms išleido per 5 tūkst. litų

Baigiantis spaliui mamą palaidojęs Algimantas iš Utenos šermenims išleido per 5 tūkst. litų. „Laidojimo namų paslaugos kainavo 3100 litų, už kuriuos pirktas karstas, drabužiai, gėlės, vainikas, transportavimas ir gedulingi pietūs“, - pasakojo uteniškis.

Giedotojams vyras mokėjo 450 litų, duobkasiams 700 litų, bažnyčiai mirusiosios sūnus, broliai bei seserys paaukojo 200 litų. Dar kainavo maistas ir gėrimai, kurių buvo paruošta į šermenis atvykusiems žmonėms, tačiau kiek už tai mokėjo DELFI pašnekovas neskaičiavo, nes ne jis vienas pirko.

Netikinčius laidoti pigiau

Giedrė iš Anykščių už tėčio laidotuves mokėjo mažiau, nes „nebuvo giedotojų ir kunigo“, tikintieji už velionį galėjo pasimelsti bažnyčioje, užsakytose Mišiose.

„Brangiausiai kainavo laidojimo paslaugos: salės nuoma ir papuošimas, kūno paruošimas, karstas, duobkasiai, transportavimo paslaugos ir gedulingi pietūs, už kuriuos mokėjome 1500 litų – po 25 litus už žmogų“, - DELFI sakė moteris.

Giedrės nuomone, jos tėčio laidotuvės buvo kuklios, nes kiti vien už laidojimo paslaugas sumoka po 5-6 tūkst. litų.

Duobkasiai prisižiūri „cirkų“

Daugiau nei 700 žmonių palaidojusio duobkasio Tomo (vardas pakeistas – DELFI) nuomone, pigios laidotuvės gali būti daug jaukesnės už prabangias, ypač jei artimiesiems svarbu ne velionį pagerbti, o pasirodyti prieš žmones.

„Prieš pora metų laidojom savižudį. Turėjo žmogus skolų. Vien karstas kainavo 5 štukas litų. Viršuje jo buvo toks aukso spalvos nėrinukas, tai mes tą aukso spalvą turėjom paslėpti – apsiuvom. Laidojom savaitę, su visokiausiais navarotais. Viršininkas džiaugėsi, kad čia tai bus geros laidotuvės, o gavosi dar blogesnės už eilines“, - DELFI pasakojo duobkasys.

Kaip prisiminė, tądien pasitaikė baisus karštis: „43 laipsniai ant saulutės, nei vėjelio, o dar žmonės apstojo ratu, iš viso nebeliko kuo kvėpuoti, vos nenumirėm bekasdami – metras prie galvos, metras prie kojų, du metrai gilyn. Duobė 2.60 metro ilgumo. Paprastai tariant, kamazas žemių vienoj, kamazas kitoj pusėj, o mes – su kastuvėliais“.

Duobė buvo papuošta baltų rožių žiedais. Artimiesiems paklotas kilimas, pastatytas puodas žemėms, kad duobkasiams nebereikėtų jų kastuvu paduoti mirusiojo artimiesiems.

„Užkasėm – keturias plokštes su rožių žiedais uždėjo ant viršaus, o kitas šonas – išbadytas gėlėmis. Kitą kartą paprastais vainikais, krepšeliais apdedi ir dar gražiau atrodo. O ta žmona – stovi ir vos ne kramtoškę kramto. Tai kas čia per laidotuvės?“, - piktinosi duobkasys, pridurdamas, jog be to visi keturi duobkasiai turėjo būti vienodais batais, baltais kaklaraiščiais ir baltom šilkinėm pirštinėm.

„Pabandyk, tu, žmogau, šilkinėm pirštinėm karstą nuleist! Taigi, slysta. Aš vos neišmečiau, tik spėjau pritūpt ir ant kelių juostą prispaust. Jautėmės kaip klounai“, - net nenori prisiminti keturiasdešimtmetis.

Duobkasio nuomone, laidotuvių gražumas priklauso visai ne nuo pinigų kiekio. Jam įsimintiniausias paprastas atsisveikinimas su ilgą gyvenimą nugyvenusia močiute, kurią į paskutinę kelionę palydėjo didelis būrys artimųjų: be didelių verksmų pagerbė ir šiltu žodžiu paminėjo kunigas. Vaikai, anūkai ir proanūkiai ant kapo padėjo gėlių.