57-erių I. Lėka Lietuvoje gyvena jau 34 metus. Jis gimė ir augo Moldovoje, Kišiniove studijavo žurnalistiką bei rumunų kalbą ir literatūrą. Studijų metais jis susipažino su studente iš Lietuvos Aušra, kuri vėliau tapo jo žmona. Baigęs mokslus, vyras atvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą.

Apie Lietuvą I. Lėka išgirdo 5-oje klasėje, kada mokyklinio vadovėlio pabaigoje buvo pateikta Sovietų Sąjungos tautų literatūra. Lietuvą pristatė rašytojas Petras Cvirka ir jo kūrinys „Lakštingala“. Vėliau I. Lėka per televiziją išvydo Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuris pasirodė esąs kvapą gniaužiantis, nepaprastai įdomus kūrinys.

Ipolitas labai mėgo žaisti stalo tenisą ir, nors treniruočių sąlygos Moldovoje buvo ne itin geros, tapo kandidatu į sporto meistrus. Lietuva tada garsėjo tenisininkėmis Asta ir Roma Giedraitytėmis. A. Giedraitytė 1972 m. tapo pasaulio vicečempione mišrių dvejetų varžybose.

„Tai buvo trys rimti motyvai, dėl kurių dar būdamas vaikas ėmiau domėtis Lietuva“, – sako I. Lėka.

Lietuvių k. mokytoja tapo uošvė

Į Lietuvą, kur gyveno ir studijavo žmona, jis atvyko meilės vedinas 1979 m. Pasak Ipolito, palyginus su Moldova, Lietuvoje buvo neregėtas liberalizmas ir tikra Europa. Čia jis nejuto ir KGB režimo gniaužtų. „Atvažiavus į Kauną aktualiausias klausimas buvo kalba – norėjau kuo greičiau integruotis visų pirma į kultūrinį gyvenimą. Kalbos pagrindus pavyko išmokti per 100 dienų, dėl to rugsėjo 1-ąją jau ėjau dirbti į mokyklą – įsidarbinau stalo teniso treneriu. Prieš tai keletą mėnesių dirbau radijo gamykloje – buvo juokinga, kai filologas žurnalistas dirba kapitalinės statybos skyriuje“, – pasakoja pašnekovas.

Mokytis lietuvių kalbos jam padėjo naujos šeimos nariai, o daugiausia uošvė, kurią jis vadina „kilnia aukštaite“. Kantri, pedagogo gyslelę turėjusi gydytoja padėjo žentui ir jam jau per 100 dienų pavyko pasiekti puikių rezultatų.

Po kurio laiko I. Lėka pradėjo vertėjauti. Į rumunų kalbą jam teko išversti ir P. Cvirkos „Lakštingalą“. Paskui vyras susipažino su V. Žalakevičiumi, o dirbdamas mokykloje – su seserimis Giedraitytėmis. „Šie trys stulpai ir būsimoji žmona ir atvedė mane į Lietuvą. Manau, tai nėra atsitiktinumas“, – teigia pašnekovas.

1983 m. pasirodė pirmasis I. Lėkos vertimas – Vytauto Petkevičiaus „Tankų mūšis - 1979“. Iš viso jis išvertė per 30 autorių kūrybą, kuri sudėta į 8 knygas. I. Lėka į rumunų kalbą vertė lietuvių literatūros klasikus – Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, Vaižgantą, Šatrijos Raganą, Vincą Krėvę, Joną Biliūną, Vytautą Bubnį ir kitus.

Pradėjęs vertėjauti, 1986 m. padedamas Lietuvos rašytojų sąjungos Ipolitas įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Po penkerių metų I. Lėka baigė universitetą. Jaunojo lituanisto diplominiu darbu tapo maža lietuvių-rumunų kalbų pasikalbėjimo knygelė.

Italų ir rumunų kalbos laikomos seserimis. Pasak I. Lėkos, jos kur kas artimesnės už lietuvių ir latvių kalbas. Turėdamas gerus pagrindus, I. Lėka ėmė toliau gilintis į italų kalbą.

Dirbo žurnalistu ir vertėjavo prezidentams

Ipolitas Lėka

Gyvendamas Lietuvoje, I. Lėka ėmė bendradarbiauti su Moldovos laikraščiais. Nepriklausomybės metais jis rašė Moldovos parlamento laikraščiui „Sfatul Țării“ („Valstybės Taryba“): buvo korespondentas Baltijos šalyse ir Šiaurės Europoje. I. Lėka dažnai važinėdavo iš Kauno į Vilnių, vėliau nusprendė kartu su žmona žurnaliste persikelti į sostinę.

„Tačiau parlamento laikraštis buvo per drąsus ir dėl to jo leidybą sustabdė. Tais laikais nebuvo fakso aparato – viską reikėdavo diktuoti telefonu, paskui ateidavo sąskaitos ir kartą redaktorius pasakė: „man būtų geriau, jei tu dirbtum mažiau – tu kainuoji mums tiek, kiek reikia šešiems korespondentams Moldovoje išlaikyti“. Iš tikro parlamentui nepatiko jaunų ir drąsių žurnalistų pozicija – laikraštis tiesiog buvo uždarytas ir mes visi atsidūrėme gatvėje“, – maždaug penkerius metus trukusį darbą prisimena pašnekovas.

Netekęs darbo laikraštyje, I. Lėka ėmė daugiau vertėjauti. Jam teko versti verslininkams, įvairų valstybės institucijų pareigūnams ir prezidentams Algirdui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui bei faktiniam atkurtos Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui. I. Lėka aukščiausio lygio susitikimuose versdavo iš rumunų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai. Dabar jam šiuos laikus primena ant sienos kabanti A. Brazausko padėka.

Turėdamas dėstytojo kvalifikaciją, I. Lėka pradėjo dėstyti lietuvių kalbą diplomatams, taip pat lietuvių kalbos mokė lietuviškai nemokančius Lietuvos piliečius.

Mokantis kalbos svarbiausia noras

Paraleliai I. Lėka versdavo iš italų kalbos. Jis suvokė, kad Lietuvoje labai trūksta lietuvių kalba parašyto italų kabos vadovėlio ir studentų paskatintas ėmėsi šio darbo. Taip 2003 m. pasirodė pirmasis italų kalbos vadovėlis lietuvių kalba, sulaukęs didžiulio pasisekimo. Dabar rengiamas trečiasis knygos leidimas.

Įgijęs italianisto kvalifikaciją, I. Lėka pradėjo dirbti gidu. Dabar jis savo įkurtoje studijoje moko italų kalbos. Tarp buvusių studentų – įvairių profesijų žmonės: nuo filologų ir profesionalių vertėjų iki muitininkų, beveik 20 dvasininkų, daugiau nei 10 diplomatų. Pasak I. Lėkos, iš visų nepaprastu uolumu skyrėsi pirmasis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, vėliau ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas, kuris, būdamas solidaus amžiaus, ėmė studijuoti ir gerai išmoko šią nepaprastai daininga kalbą.

Be lietuvių I. Lėka moka rumunų, italų, rusų kalbas, gali bendrauti lenkiškai ir prancūziškai, neseniai pradėjo mokytis anglų kalbos ir lankyti aikido treniruotes.

„Kad išmoktum užsienio kalbą, visų pirma reikalinga motyvacija ir noras. Pageidautina, kad žmogus turėtų tam tikrą polinkį, tačiau ir tai nebūtina – noras ir motyvacija padaro viską. Ir, aišku, reikia padirbėti – juk kalbos mokymasis yra procesas, reikalaujantis nemažai pastangų. Nežinau tokių receptų, kad galima išmokti per mėnesį ar 24 valandas, kaip dažnai teigia reklaminiai leidinukai“, – sakė I. Lėka.

Pasak jo, jei per 100 dienų neatsistoji ant kojų, neužsikabini, reikia ieškoti priežasčių – gal dėstytojas prastas, gal programa netikusi, o gal nėra besimokančiojo noro.

Stebėjo, kaip pasikeitė vertybės

Ipolitas Lėka

I. Lėka prisiminė įspūdžius pirmą kartą atvykus į Lietuvą. „Labai patiko peizažas, žaluma, atviros erdvės. Mano gimtasis kraštas labai tankiai apgyvendintas, jame pilna visokių kultūrų, tautų ir ne visada pačių geriausių jų atstovų. Lietuvoje radau tai, ko širdis ieškojo – pasakišką grožį“, – sako pašnekovas.

I. Lėkai labai patiko lietuviška duona, vanduo, žmonės. Esą lietuvių charakteryje yra daug pusiausvyros – ėjimas į priekį nėra greitas, tačiau kryptingas, tikslingas, atkaklus. Lietuviai kartu ir labai savikritiški, mėgsta netgi save negailestingai plakti.

Kaip per 34 gyvenimo metus pasikeitė Lietuva? „Visų pirma, Lietuva atsivėrė pasauliui ir atsiskleidė savitos vertybės. Mano kartos žmonės daug ko negalėjo daryti, o pastaraisiais dešimtmečiais atsivėrė didžiuliai vartai. Kartu įvyko ir didžiulis vertybių apsivertimas. Kraštas labai gražiai vystėsi: prieš 23 metus buvo priimtas vienintelis teisingas politinis sprendimas – ėjimas Europos link. Alternatyvos praktiškai ir nebuvo – istorinėje retrospektyva rodo, kad Rusija moka visų pirmiausia naikinti žmones ir kultūras, okupuoti kitus kraštus, ir tik po to, jeigu lieka laiko ir energijos, kurti tam tikras vertybes“, – mano pašnekovas.

Jis teigia, kad nepriklausomybės metų dvasingumą Lietuvoje nustūmė materialinės vertybės. „Aišku, mes gyvenome labai neturtingai, atsivėrė Europos ir pasaulio vartai, su jais atėjo daug teigiamų ir neigiamų dalykų. Galbūt kai kurie žmonės nesugebėjo atsilaikyti prieš šiuos dalykus, pagundas. Atėjo vartotojiškumas, kurio vaisiai yra pradžioje saldūs, o galutinis rezultatas labai gali nuvilti“, – apibendrina I. Lėka.

Jo tvirtinimu, Lietuvoje žmonės gyvena labai gerai. „Aš nuvažiuoju į savo kraštą, pravažiuoju pro Ukrainą ir iškart suprantu, kaip mes čia gerai gyvename. Vienas neigiamų lietuvių bruožų – polinkis dramatizuoti, skųstis, kitą kartą ir pavydėti“, – dėstė I. Lėka.

I. Lėka stebisi skleidžiama propaganda, esą lietuviai nemėgsta rusų ir kitų kitataučių. Jis sako, kad lietuviai jį priėmė puikiai. „Man atrodo, kad Lietuva – religinės ir tautinės tolerancijos lopšys. Blogai gali jaustis tik tas, kuris atvažiavo vadovauti ir per 50 gyvenimo metų šalyje neišmoko nors 50 lietuviškų žodžių. Ką reiškia nemokėti kalbos? Juk kalba yra žmonės, knygos, dvasinis gyvenimas, kas yra visa ko pamatas. Pradžioje buvo žodis, o tu to žodžio nežinai“, – per daug metų lietuviškai neišmokusių piliečių nesupranta I. Lėka.

Pasak jo, žmonės gali kalbėti savo gimtosiomis kalbomis – lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių, tačiau būtinai turi gerai mokėti valstybinę kalbą. Atkūrus nepriklausomybę, I. Lėka gavo Lietuvos pilietybę.

Čia jis užaugino dvi dukras – Augustą ir Domniką. „Tai didžiausias mano pasiekimas, didesnio būti negali“, – tvirtina I. Lėka.