Taip vienas jų paragino lietuvių delegaciją prie Lenino paminklo atkreipti dėmesį rankos mostą, o prie parduotuvės iškabos „Sabonis“ pasakė: „Kas kam, o turistams susižavėjimą kelia alkoholinių gėrimų parduotuvės“.

Miestą prie Nevos Vilniaus mero vadovaujama delegacija aplankė istorinio įvykio proga – „Ermitaže“ atidaryta paroda „Fluxus“: Rusijos istorijos atlasas“, kurioje Sankt Peterburgo gyventojai ir miesto svečiai turi galimybę susipažinti su garsių lietuvių Jono Meko ir Jurgio Mačiūno kūryba.

Svečiai iš Lietuvos sutikti svetingai, čia jiems buvo organizuota keletas ekskursijų – apžvalgos turas po miestą, ekskursija po vieną didžiausių pasaulio muziejų „Ermitažas“ bei kruizas Nevos upe.

„Gaila, kad viešbutį „Sovetskaja“ pervadino

 
Sankt Peterburgo gidai, bendraudami su užsienio delegacijomis, stengiasi akcentuoti Lietuvos ir Rusijos ryšius, tačiau ne visada jiems tai nepriekaištingai gaunasi. Štai, pavyzdžiui, pačioje apžvalginės ekskursijos pradžioje lietuviai prie 1970 metais Maskvos aikštėje atidengto Lenino paminklo buvo priversti išklausyti informaciją apie tai, koks puikus jo rankos mostas. Paminklo autorius – skulptorius Michailas Anikuškinas, taip pat sukūręs paminklą rusų literatūros klasikui Aleksandrui Puškinui. Gidas, būdamas jauno amžiaus, matyt nežino, kad pačioje Lietuvoje paminklai vadui seniai puošia sovietinių skulptūrų parką, o sovietinė simbolika yra uždrausta.

Ir tuo ekskursijų vadovas neapsiribojo, jis taip pat išreiškė apgailestavimą, kad mieste buvo pervadintas viešbutis „Sovetskaja“: „Gaila, kad tai buvo padaryta, aš visgi pasisakau už tai, kad būtų palikti originalūs pavadinimai“.

Vėliau, pokalbio su DELFI metu paklaustas, ar pastaraisiais metais buvo pakeista daug pavadinimų, jis atsakė: „Pavadinimų pakeitimo bumas buvo pastebimas dešimto dešimtmečio viduryje, tačiau, kaip paprastai, kai pas mus kažką daro, tai būtinai iki galo nepadaro. Štai ir šiuo klausimu sustojo pusiaukelėje, tačiau viešbučių pavadinimai „Sovetskaja“, „Pribaltijskaja“ buvo pakeisti... O veltui“.

Dėmesio vertas tas faktas, kad gremėzdišką viešbutį „Sovetskaja“ sovietiniais laikais žmonės vadino „antisovietiniu“, mat pasitaikydavo atvejų, kai iš pakankamai aukšto pastato užsienio specialiųjų tarnybų agentai sekdavo netoliese Admiraliteto laivų statykloje besikuriančio SSSR povandeninio branduolinio laivyno paslaptis.

Alkoholinių gėrimų parduotuvė

Vėliau, kai autobusas su svečiais iš Lietuvos sustojo prie šviesoforo, lietuviai sukruto išvydę parduotuvės iškabą, kurioje didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Sabonis. Alkoholinių gėrimų parduotuvė“. Svečių iš užsienio sujudimą gidas suvokė savaip: „Kas kam, o turistus žavi alkoholinių gėrimų parduotuvės“.

Vėliau, kai jaunam žmogui buvo paaiškinta, kas toks yra legendinis Arvydas Sabonis ir kokius rezultatus Lietuvos rinktinė demonstruoja Slovėnijoje, jis sutrikęs pridūrė: „Ach, visa esmė krepšinyje“.

Įdomu tai, kad apie šią parduotuvę pasirodanti informacija yra prieštaringa. Vienas Lietuvos laikraštis prieš kurį laiką citavo jos administratorių, tvirtinusį, jog parduotuvė neturi nieko bendro su krepšininku A. Saboniu ir kad „sabonis“ rusams – tai, pirmiausia, litrinis stipraus alkoholio butelis“! Štai taip!

Kiti ekskursijų vadovai taip pat nevengė lietuviškos tematikos. Kruizo Nevos upe gidė papasakojo apie Garbės sargybos kuopos lietuvišką pulką ir, be to, pridūrė: „Jūs, gerbiami svečiai, apsistojote viešbutyje adresu Rimskio Korsakovo Nr. 5, ir štai kas įdomu – toje pačioje gatvėje gyveno ir jūsų tėvynainis Čiurlionis, jo adresas Sankt Peterburge buvo toks: Rimskio Korsakovo namas Nr. 65“.
Lietuvių dailininkas ir kompozitorius Konstantinas Mikalojus Čiurlionis šiuo adresu Sankt Peterburge gyveno 1908-1909 metais, tiesa, tada ši gatvė buvo vadinama Jekateringovsko prospektu.

Lietuviškas pėdsakas „Danajos“ istorijoje

Apskritai, Sankt Peterburgo gidai – neįtikėtinai profesionalūs, informaciją apie miestą pateikia gyvai, taktiškai bendrauja su atvykusiais svečiais. Ištvermės ir takto prireikė ir „Ermitažo“ gidei Marijai, kuriai prie olandų medininko Rembrandto šedevro „Danaja“ teko atsakyti į vieno delegacijos dalyvio klausimą, ar jie nesibaimina, kad vandalizmo aktas vėl pasikartos.

Kaip žinia, 1985 metais į Rembrandto salę „Ermitaže“ su ekskursija atėjo vyras, kuris išsirinko vertingiausią paveikslą. Tada jis priėjo prie „Danajos“ ir, išsitraukęs iš po skverno buteliuką, jo turinį išpylė ant drobės. Buteliuke buvo sieros rūgštis. Paaiškėjo, kad vandalas – 48 metų Lietuvos gyventojas Bronius Maigys, kuris savo poelgį aiškino politiniais motyvais. Jis buvo pripažintas bepročiu, o paveikslas ilgus metus buvo restauruojamas.

„Žinote, stengiuosi apie šią istoriją kalbėti kaip galima mažiau. Ne tik su Lietuvos delegacijomis, bet ir su visomis kitomis. Ne, mes nebijome, kad tai pasikartos, ir ne tik todėl, kad paveikslas apsaugotas, bet ir todėl, kad jūs tam neturite teisės, niekas tam neturi teisės“, - vos nuslėpdama susijaudinimą sakė gidė.

Jos teigimu, paveikslas gyvena savo gyvenimą ir jis nesibaigia tada, kai dailininkas baigia tapyti. „Dabar mūsų „Danaja“ atrodo taip“, - lakoniškai temą užbaigė Marija.

Parodos atidarymą Sankt Peterburge aplankiusioje delegacijoje be mero Artūro Zuoko, savivaldybės darbuotojų ir žurnalistų taip pat buvo ir lietuvių kilmės amerikiečių poetas ir kino režisierius Jonas Mekas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (111)