Lietuvos vežėjų blokada: ko iš mūsų nori rusai?

Jau dvi savaitės Lietuvos–Rusijos pasienyje vyksta tai, ką premjeras Algirdas Butkevičius pavadino ekonominiu karu. Rusijos muitinių postuose genda lietuviški produktai, nes vežėjų vilkikai užlaikomi po keletą dienų. Lietuvos vežėjų paslaugų jau atsisako ne tik užsienio, bet ir mūsų šalies prekybininkai.

Ko turi ir ko gali imtis Lietuva prieš tokį Rusijos elgesį? Ar apskritai Lietuva tinkamai reaguoja ir koordinuoja savo veiksmus?

Dėl pasienyje užlaikomų Lietuvoje pakrautų prekių Rusijoje mūsų įmonių produkciją pakeičia jos pačios ir kitų šalių gamintojų produktai. Per Rusijos žiniasklaidą šios šalies pirkėjai informuojami, kad lietuviški pieno produktai parduotuvių lentynose dingo, esą dėl juose aptiktų antibiotikų ir draudimo jais prekiauti. O tokius sveikatai kenkiančius produktus esą gamina keturios didžiausios mūsų šalies pieno bendrovės.

Kas tai – atsitiktinis Rusijos muitinės ir vyriausio higienisto sprendimas ar prieš Lietuvą nukreiptas veiksmų planas, parengtas ir koordinuojamas iš aukščiau. Planas, kuris, ko gero, tik įgauna pagreitį. Užsienio reikalų ministrui Lietuvoje pakrautų prekių judėjimo įvairūs suvaržymai neatrodo atsitiktiniai.

„Tie metodai tikrai nėra XXI amžiaus arba šalies, kuri nori save matyti didžiajame pasaulio galybių aštuonete, metodai. Mes, aišku, tokiais metodais nesivadovausim – ir ne tik todėl, kad taip kažko nepakeisim. Mes esam ES šalis. Bet ir nenurimsim, kol ta padėtis nepasikeis“, – tvirtina užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Politologas Arūnas Molis teigia, kad iš tiesų nėra paprasta kovoti su valstybe, kuri taikosi į regioninės ar globalios veikėjos statusą: „Į tokius didžiosios kaimynės sprendimus greitai reaguoti ir pasiekti kažkokių rezultatų, jei šie sprendimai yra tikslingi ir yra diriguojami iš aukščiausių Rusijos sluoksnių, neįmanoma. Lygiai taip pat su tokiomis problemomis susidurtų ir suomiai, ir visi kiti, kas turi sieną su Rusija“.

Tačiau buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus sako, šioje situacijoje pasigendąs tarpinstitucinės koordinacijos.

„Daug kitų faktų rodo, kad Lietuvoje jau ne vienerius metus panašiais klausimais mažai tariamasi. Tiesa, buvo surinkti ministrai, kiek supratau, gavo pylos. Bet manau, kad čia dabar ne ministrų problema yra, o valstybės vadovų pozicijos problema ir pozicijos aiškumo problema. O paskui jau galima tartis bendrame rate, kokių priemonių imtis. Atsakomųjų priemonių nebūtina vardinti, svarbu leisti suprasti, kad faktas yra nedraugiškas, kadangi nepaaiškintas. Ir kad mūsų valstybė turi teisę imtis visų priemonių“, – sako M. Laurinkus.

Politologas Nerijus Maliukevičius mano priešingai – koordinacijos tarp institucijų pakanka. Pasak politologo, Rusija siekia sukelti neadekvačią Lietuvos reakciją, ir situacijos nereikėtų vadinti ekonominiu karu.

„Tai savotiška ekonominė diversija ir provokacija, norinti mus išmušti iš tam tikrų vėžių, gal net priversti mus elgtis neadekvačiai. Aš manau, kad tas neadekvatus elgesys būtų irgi kažkokių ribojimų ieškojimas Rusijos rinkoms“, – teigia N. Maliukevičius.

A. Molis mano, kad Rusija ekonominiu karu siekia daryti įtaką ir Lietuvos vidaus gyvenimui, ir užsienio politikai būtent šiuo metu, kai mūsų šalis pirmininkauja ES Tarybai.

„Jei kalbame apie vidaus politiką, tai nieko nuostabaus, kad mūsų verslininkai tampa nepatenkinti. Greičiausiai jie visai teisingai atakuoja mūsų valdžią, kad neva niekas nėra daroma. Mūsų valdžios populiarumas tiek valstybės viduje, tiek išorėje smunka, susiduriama su tokiomis problemomis, su kuriomis nebuvo planuota susidurti pirmininkavimo laikotarpiu. Kalbant apie užsienio politiką, lygiai taip pat: mūsų prioritetai yra energetika, Rytų kaimynystė – tai yra tikslai, kurie tiesiogiai kertasi su Rusijos intencijomis šitame regione“, – teigia A. Molis.

N. Maliukevičius taip pat mano, kad Rytų partnerystės iniciatyva yra viena iš vilkikų blokados muitinėse priežasčių: „Kita priežastis yra ta, kad B. Obamos administracija aiškiai deklaravo tam tikrus Amerikos įsipareigojimus Europai ir tai buvo įgarsinta per Baltijos valstybių prezidentų vizitą Amerikoje“.

Ko gero, tik pasibaigus prekybiniam karui prieš Lietuvą, galėsime pasakyti, kokius tikslus Rusijai pavyko pasiekti. Didelę dalį į šalies biudžetą sunešantys šalies vežėjai baiminasi dar vieno – kad užsakovai, vengdami ateityje galimų nesusipratimų, gali pergrupuoti krovinių vežimą ir jų krovą per kitas šalis. Tad po šio karo taip pat paaiškės, ar Lietuva išliks krovinių tranzitine šalimi. Kol vežėjai nuogąstauja, politologai neabejoja, kad toks karas ne pirmas, bet ir toli gražu ne paskutinis. Todėl valstybė privalo būti pasirengusi tokiems atvejams.