20 proc. kino gamybos išlaidas sumažinti siūlanti Lietuva vienodomis sąlygomis konkuruos su Europos šalimis. Nuo 2014 m. gaudysime intriguojančias naujienas apie mūsų šalyje vykdomą filmavimą, sveikinsime namuose dirbsiančius Lietuvos specialistus, kuriems dažnai tekdavo sukaupta patirtimi dalytis su kaimynais.

Tikėtina, kad viskas prasidės nuo kokybiškų profesionalų teikiamų paslaugų importiniams filmams, o vėliau apčiuopiamą naudą pajus ir nacionalinis kinas.

Labai įdomu, kokiems lietuvių filmams žalią šviesą uždegs Pelno mokesčio įstatymo pakoreguotos formulės? Ar naujos finansavimo galimybės ir lengvesni būdai prisivilioti rezervų sukaupusių investuotojų paskatins mūsų prodiuserius išpildyti ilgus metus puoselėjamą svajonę, kad Lietuva pagaliau nustebintų ambicingu ir įspūdingu istoriniu epu apie tautos didvyrius?

Pasklaidžius turtingos istorijos metraščius, kyla amžinųjų vertybių klausimas, ar mūsų kino pramonėje kada nors užgims istorinis, vaidybinis, kostiuminis vaizdo efektų ir galingų mūšių reginys apie garsiausią tautos kunigaikštį Vytautą Didįjį? Geriau vėliau negu niekada.

Nepalanki epocha

Pabūkime realistais. Šiandien tikimybė, kad bus sukurtas didelio biudžeto tautinis istorinis epas, menka. Tiksliau, beveik nulinė. Vien Lietuvos pinigų gamybai neužteks, nes reikės gausybės vaizdo efektų, o užsienio šalių investuotojai nepatikės, kad mes pajėgūs efektyviai panaudoti pinigus ir sugeneruoti padorią grąžą, nes niekada net nebandėme pačiupinėti sudėtingo, brangaus ir kukliau žiūrimo žanro. 

Jei idėją mėgintumėte parduoti per artimiausius mėnesius, derybose tikrai išgirstume argumentą, kad istoriniai filmai jau išbarstė madingą paklausą ir nusliūkino į šešėlį. Bent jau kol kas istoriniai epai apie realias asmenybes, karališkas intrigas ir reikšmingų mūšių strategijas nespinduliuoja laukiamu aktualumu, nes šiuolaikiniai žiūrovai labiau domisi paprasčiau sukramtomomis temomis. Nė vienas protingas prodiuseris ar investuotojas nepasirašys rizikingai avantiūrai be garantijos parduoti atsipirkti būtiną pluoštą bilietų.

Gibsono atvejis

Kino gamyboje lyderiaujančios Holivudo kino studijos laikinai sustabdė ketinimus išlaidauti gigantiškoms istorijos pamokoms, nes JAV dabar iš proto kraustosi dėl komiksų superherojų, vulgarių komedijų, liguistai smurtinių siaubo trilerių ir laiko patikrintų tęsinių / perdirbinių / modernių versijų. Penkiais „Oskarais“ apdovanotos 1995 m. „Narsiosios širdies“ pergalingi skaičiai (biudžetas – 75 mln. JAV dolerių, pajamos – 210 mln. JAV dolerių) istorinius viduramžių epus iškėlė ant galingesnės bangos. Melas Gibsonas pademonstravo, kad gali įtaigiai, įspūdingai ir kinematografiškai interpretuoti istoriją. 

Melas Gibsonas

Tačiau kitai gyvenimo svajonei būtinų 30 mln. JAV dolerių jis maldavo aštuonerius metus, kol religingą repertuarų bendruomenę pakvietė melstis už Jėzų Kristų žiauriame epe „Kristaus kančia“ (sensacingos 370 mln. JAV dolerių siekiančios pajamos). Dvigubas dublis ekonomiškai režisuojantį aktorių nubloškė į Majų karalystę Meksikoje, bet 40 mln. JAV dolerių kainavęs ir teigiamai įvertintas 2006 m. istorinis epas „Apokalipto“ sudomino pernelyg mažai žiūrovų. Kalnus nuversti žadėjęs filmas susižėrė vos 70 mln. JAV dolerių pajamas. Nesėkmė taip paveikė M. Gibsoną, kad jis daugiau nieko nerežisavo.

Dabar – vien tik nuostoliai

Užteko kelių skambių nesėkmių, kad finansuotojų entuziazmas mikliai ištirptų. Sero Ridley Scotto „Robinas Hudas“ išjojo į gamybą susikrovęs net 200 mln. JAV dolerių biudžetą, bet leido uždirbti tik kino teatrams, nes 361 mln. JAV dolerių pajamos simbolizavo neigiamą balansą ir finansinius nuostolius. Prodiuseriams teko graužtis ir argumentuoti, kad dar prieš 20 metų istoriniai nuotykių epai buvo populiaresni, pavyzdžiui, vos 48 mln. JAV dolerių kainavęs „Robinas Hudas – vagių princas“ su Kevinu Costneriu nukovė 390 mln. JAV dolerių pajamas. Skirtingose legendose Šervudo miškų riteris minimas kaip realiai egzistavęs vedlys ir lakioje vaizduotėje išgalvotas personažas, tačiau būtent jo rezultatai laikomi atskaitos tašku, skaičiuojant finansavimo riziką į identišką auditoriją nutaikytam istoriniam epui apie kunigaikštį Vytautą Didįjį. 

Kadras iš filmo Robinas Hudas

Lietuvos kino teatruose rodytų Antoine’o Fuqua „Karaliaus Artūro“ (biudžetas – 120 mln. JAV dolerių, pajamos – 204 mln. JAV dolerių) ir Ridley Scotto „Dangaus karalystės“ (atitinkamai 130 mln. ir 211 mln. JAV dolerių) neišpildyti lūkesčiai turėtų paaiškinti nuostabą, kodėl šiandien amerikietiškame repertuare tokie reti istoriniai epai apie geležinius viduramžių mūšius. Šiuolaikiniai žiūrovai nesidomi istorija tiek, kad investuotojams apsimokėtų rizikuoti.

Pasaulio užkariautojo pamokos

Idėją ekranizuoti Vytauto Didžiojo kilnius žygdarbius galėtume lyginti su Oliverio Stone’o finansiškai nesėkmingu bandymu pavaizduoti pasaulio užkariautojo Aleksandro Makedoniečio spalvingą biografiją: audringą gyvenimą, psichologinę būseną ir įstabius mūšius. JAV kino teatruose ambicingasis istorinis epas „Aleksandras Makedonietis“ sukrapštė vos 34 mln. JAV dolerių (tai absoliutus fiasko) ir bent iš dalies savo reputaciją išgelbėjo užsienio šalyse (pajamos – 133 mln. JAV dolerių).

Aleksandras Makedonietis

Paradoksalu, kad Lietuvoje „Aleksandrui Makedoniečiui“ pavyko pasiekti puikų rezultatą – 627 tūkst. litų, bet mūsų skaičiai tikrai nepaguodė 155 mln. JAV dolerių vėjais paleidusių prodiuserių. Likimo smūgį priėmęs O. Stone’as pasijuto nesuprastas ir nepasidavė. Pralaimėjimą jis aiškino ginčytinai sutrumpinta epo versija ir kantriai mėgino pagrįsti asmeninę tiesą – režisierius dar tris kartus kardinaliai permontavo filmą. 46 min. ilgesnis ketvirtas prakeiktojo filmo variantas (jo trukmė – 3 val. 26 min.) plačiau pristatomas tik šią vasarą (!!!) Šanchajaus ir Karlovi Varų kino festivaliuose. 

Užjūryje sukritikuoto „Aleksandro Makedoniečio“ pergalė Lietuvos kino repertuare sufleruoja, kad kino epui apie kunigaikštį Vytautą Didįjį ir Žalgirio mūšį susidomėjimo netrūktų. Bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos peripetijos nesutilps į komerciškai patrauklesnę 2 val. trukmę ir režisierius privalės kovoti dėl ilgesnės versijos (galbūt net 3–4 val.) būtinybės, kad nepakliūtume į O. Stone'o ir R. Scotto spąstus (48 min. ilgesnė „Dangaus karalystės“ epinė versija buvo daug geriau įvertinta). Dar viena bėda – blindiškų laimėjimų (pajamos – 3,77 mln. litų) nepakaks, kad pateisintume ir užsitikrintume milžinišką gamybos biudžetą. Vytauto Didžiojo karingiausios veiklos laikotarpiui atkurti reikės mažiausiai 10–12 mln. litų. Lietuva akivaizdžiai per maža tokio dydžio biudžetui, tačiau europietiškais standartais jis neišgąsdintų įtakingiausių prodiuserių. Taigi sklandžiam filmo įgyvendinimui neišvengiamai tektų ieškoti strateginių partnerių.

Pirmas pagalbininkas

Pirmiausia apsimokėtų kalbinti Lenkijos prodiuserius – akcentuoti Žalgirio mūšio istorinę reikšmę ir Jogailos vaidmenį siūlyti populiariam lenkų aktoriui, bet būtinai gamybos kontrolę išlaikyti savo rankose. Kitaip galime išgirsti nepadorių išvadų, kad Žalgirio mūšį laimėjo Lenkija. Šalyje kaimynėje komercinį repertuarą kasmet bandoma užkariauti istoriniais epais, bet ne visiems pavyksta išlaikyti vienodą lygį, todėl laisvalaikį kino teatre noriai leidžiančių vietos žiūrovų (2012 m. bilietams jie nepagailėjo 170 mln. eurų!) palaikymas natūraliai mažėja ir migruoja į kitus žanrus. 

Garsiausiems lenkų režisieriams rūpi svarbiausi šalies istoriniai įvykiai, o nežinomus ar neišaiškintus faktus jie dramatizuoja išgalvotais ir sensacingais nukrypimais, kurie ragina griebtis už galvų laikotarpį išstudijavusius istorikus. Elitinio režisieriaus Jerzy Hoffmano 2011 m. istorinis epas „Varšuvos mūšis“ atšventė tarptautinę premjerą Busano kino festivalyje ir namuose surinko 6 mln. eurų, bet papiktino kolegas Rusijoje melagingu Josifo Stalino, Vladimiro Lenino ir Lenkijos sostinę puolusių bolševikų vaizdavimu.

Žlungančios kaimynų ambicijos

Pernai Varšuvos kino festivalio dienomis sostinė mirgėjo gigantiškais plakatais, anonsuojančiais istorinį epą „Vienos mūšis“ (Bitwa pod Wiednem), kuriame Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Joną Sobieskį vaidino kultinis lenkų režisierius Jerzis Skolimowskis. Jeigu lenkų prodiuseriai sukaupia fantastišką 12 mln. eurų biudžetą filmui apie 1683 m. batalijas ir įtikina jo gamyboje dalyvauti italus, kodėl jie negalėtų suteikti finansinės pagalbos Lietuvai? 

Svajotume dar optimistiškiau, jei Italijoje pasamdytas režisierius ir scenaristas Renzo Martinelli pasiektų ambicingus tikslus, neiššvaistytų suteiktų galimybių, neiškraipytų istorinių faktų ir nenusiridentų iki gėdingos pramogos su vaikiškais vaizdo efektais. Jungtinės Lenkijos ir Austrijos kariuomenės triuškinančią pergalę prieš 300 tūkst. Osmanų imperijos turkų būrį prie Vienos idealizavęs filmas sugriuvo faktiškai per dvi savaites, nusibaudė klaikiomis recenzijomis ir sugebėjo surinkti 1,53 mln. eurų siekiančias pajamas, kurių užteko tik 30 vietai lankomiausių Lenkijos filmų sąraše. Lietuvoje panašias pajamas laikytume sėkme, bet lenkiškais standartais tai skausmingas nuostolis. Po beviltiško fiasko lenkų prodiuseriai atsargiau vertins pasiūlymus uždirbti iš istorijos lobynų.

Rusai daro verslą iš legendų

Kalbėdami apie Vytauto Didžiojo atgimimo kine idėją nepamirškime kalnus pinigų turinčios Rusijos. Įtakingi prodiuseriai deda milžiniškas pastangas, kad sukurtų rusiškus kino hitus ir skatintų žiūrovus rinktis savus filmus. Užsienyje daug investuojantis Aleksandras Rodnianskis viešai teigia, kad Valstybinis kino fondas privalo paremti bent tris keturis didelius, pramoginius, žiūroviškus reginius. Tai gyvybiškai svarbu, norint išsikovotų pozicijų neužleisti Holivudui ir konkuruoti bilietų pardavimu. Š šiuos žodžius derėtų įsiklausyti Lietuvos kino demagogams, siekiantiems, kad valstybė finansuotų tik bejėgišką autorinį kiną. 

Sergejus Bezrukovas
Foto: Organizatorių archyvas

Per pastaruosius trejus metus rusai atrado veiksmingą sėkmės formulę – ekranizuoti žymių, mistifikuotų, legendinių ir visuotinai garbinamų asmenybių biografijas. Atvirame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“ Sočio publikos simpatijų prizą iškovojusi sportinė drama „Legenda Nr. 17“ apie virtuozišką ledo ritulininką Valerijų Charlamovą ir legendinį trenerį Anatolijų Tarasovą jau mėgaujasi sėkmingiausio visų laikų rusų filmo titulu. Per du mėnesius parduota bilietų už 29,2 mln. JAV dolerių (fantastiško rezultato užtenka tik ketvirtai vietai šalies kino rinkos sąraše) ir gautas kvietimas dalyvauti Šanchajaus kino festivalio konkursinėje programoje.

Vysockis, Gagarinas, Jašinas

Iki Sovietų Sąjungos rinktinės patriotinės pergalės prieš be kaukių žaidžiančius Kanados monstrus pusantrų metų lyderiavo muzikinė biografinė drama „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ apie penkias lemtingas dienas 1979 metais. Per gastroles Uzbekistane morfijaus padauginęs dainininkas, aktorius, poetas Vladimiras Vysockis patyrė komos būseną, bet stebuklingai išsigelbėjo iš klinikinės mirties. Legendinės asmenybės veidas buvo rekonstruotas sudėtingu filmavimu (vienam kadrui – savaitė), vaizdo efektais ir grimo kauke kruopščiai užslaptintam aktoriui Sergejui Bezrukovui. Kritikų negailestingai supeiktas kūrinys užsitikrino 28 mln. JAV dolerių pajamas ir įplieskė tendenciją kurti daugiau filmų apie nostalgiškai prisimenamas istorines asmenybes.

Birželio pradžioje Rusijos kino teatrai sulaukė dar vienos specialios premjeros – prieštaringai vertinamos istorinės dramos „Gagarinas. Pirmasis žmogus kosmose“, kurios trukmė (108 min.) tiksliai sutampa su rusų kosmonauto Jurijaus Gagarino atvirame kosmose praleistu laiku. Prodiuseriai garsiai svarsto, kad kitu taikiniu kino atgimimui taps legendinis futbolo vartininkas Levas Jašinas, bet šiam sumanymui aktyviai priešinasi vis dar gyva šviesaus atminimo sportininko žmona.

Žinomos asmenybės grįžta pelningai

Filmas "Linkolnas"
Foto: "Forum Cinemas" nuotr.

Steveno Spielbergo režisuotas istorinis biografinis epas „Linkolnas“ apie keturis mėnesius iš herojiško JAV prezidento Abrahamo Lincolno gyvenimo per pilietinį karą kainavo 65 mln. JAV dolerių, o pasaulyje surinko 275 mln. JAV dolerių. Tačiau elitinis režisierius nuogąstavo, kad investuotojai lengviau atveria sąskaitas, kai išgirsta pasiūlymą štampuoti šeštą seriją apie nuotykių ieškotoją Indianą Džounsą ar vėl į eterį išleisti Juros periodo parko dinozaurus. 

2006 m. Lenkijoje net du filmai apie popiežių Joną Paulių II pateko į lankomiausiųjų penketuką ir kartu garantavo 11,2 mln. eurų pajamas. Prancūzija išgyveno dviem skirtingomis ir madingomis dramomis apie Coco Chanel, o aktorė Meryl Streep pelnė „Oskarą“ už Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher vaidmenį biografinėje dramoje „Geležinė Ledi“, kurioje neišvengta scenarijų parašiusios režisierės fantazijų. 

Rudens sezono festivaliuose debiutuos vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio (jį išgarsino drama „Trečiojo Reicho griūtis“ apie Adolfą Hitlerį ir nacių bunkerio gyventojus) biografinė drama „Diana“ su tragiško likimo širdžių princesę Dianą įkūnijančia Naomi Watts. Jau vyksta intensyvi aktorių atranka biografinei dramai apie Hillary Clinton ir būsimo filmo strategijoje jau įmanoma įžvelgti JAV valstybės sekretorės planus kandidatuoti artimiausiuose JAV prezidento rinkimuose. Maestro Andrzejus Wajda kaip tik baigia montuoti biografinę dramą „Valensa“ apie Lenkijos prezidentą ir Nobelio taikos premijos laureatą Lechą Wałęsą (numatoma premjera – spalį).

Latviams irgi rūpi didvyriai

Kolegų iš Rusijos pramintu keliu ryžosi žingsniuoti pramoginį, istorinį, dinamišką ir efektų kupiną kiną kultivuojantis Latvijos režisierius Aigaras Grauba. 2012 m. lapkritį jis sušvilpė ypatingą premjerą, ir tikrais įvykiais paremtą krepšinio dramą „Svajonių komanda, 1935“ premjeriniame seanse žiūrėjo trys šalies prezidentai. Trenerio Valdemaro Baumanio (jis konsultavo scenarijaus autorius ir režisierių) vadovaujama Latvijos krepšinio rinktinė iškovojo pirmojo Europos krepšinio čempionato aukso medalius, o draugiškose rungtynėse nukovė Ženevoje nežaidusią Lietuvos rinktinę (mes laimėjome kitą Europos čempionatą). 

Latvijos kino teatruose filmas pardavė per 150 tūkst. bilietų, surengė specialią premjerą Kaune (Arvydui Saboniui tikrai patiko) ir simboliškai išbandė lietuviško repertuaro aikštelę (atsipirko vos keliais šimtais bilietų), dialogus įgarsino angliškai ir sėkmingai žaidžia JAV kino festivaliuose (Vašingtone, San Antonijuje, Arizonoje, Indianapolyje), sudomino kinus ir išvyko pasirodyti Šanchajaus kino festivalio nekonkursinėje programoje, sukvietė į specialų seansą Europos Parlamento narius ir organizavo peržiūrą FIBA nariams Ženevoje. 

Nenuostabu, kad mūsų kaimynai kuria filmus apie savo tautos didvyrius ir žmones, kurie žinomi daugeliui gyventojų. „Legenda Nr. 17“ Rusijoje vadinama šedevru, nors piktesni kritikai dievagojasi, kad V. Charlamovas vertas gerokai daugiau, o „Svajonių komanda, 1935“ pristatoma šiuolaikinio Latvijos kino flagmanu ir deramai reprezentuoja valstybės vardą užsienyje.

Apmaudu, kad latviai filmą apie krepšinį sukūrė pirmiau už mus. Galime lažintis, kad profesionaliai, informatyviai ir kokybiškai sukaltas biografinis kinas apie gyvą legendą Arvydą Sabonį sumuštų lankomumo rekordus, bet būtų patrauklus ir užsienio šalims, kuriose lietuvių krepšinio pažiba žaidė per savo ilgą karjerą. Kol krepšinio istorijos patriotizmą skatina ir ašarą nubraukti provokuoja dokumentinė „Kita svajonių komanda“, reikia tvirtai pasakyti, kad A. Sabonis nusipelno šlovės kino ekrane. Jo asmenybė į kino teatrus atvestų daug šalies gyventojų. 

Savotiškai keista, kad lenkai dar nesukūrė istorinio epo apie Žalgirio mūšį, bet jie jau baigia ekranizuoti svarbiausius istorinius mūšius ir pritrūkę idėjų naujai premjerai gali griebtis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto santykių su Lenkijos karaliumi Jogaila.

(b.d.)