Jis įkurtas net prie trijų ežerų. Tačiau nei patogi geografinė vieta, nei miestelio grožis žmonių nesustabdo – gyventojai kraunasi mantą ir išvažiuoja.
Kaip informavo seniūnijos darbuotoja, vien pernai iš miestelio, kuriame dabar gyvena 676 žmonės, išvykstą gyventi į užsienį deklaravo 23 gyventojai.
Į Žaslius atvažiuoju darbo dieną. Miestelis lyg išmiręs – nei dirbančių, nei poilsiaujančių. Tik pagrindine Vytauto gatve tarp mažų namukų, nepetraukiamu srautu zuja ne tik lengvieji automobiliai, bet ir didžiulės krovininės mašinos. Pačia miestelio širdimi, pro senoviniais akmenimis grįstą buvusią Turgaus aikštę, driekiasi kelias į Jonavą.
Žydų krautuvininkų palikimas
Dabar miestelyje yra keturios parduotuvės (kažkada jų buvo net 50), kas kelintas namas – užkaltais langais, čia niekas negyvena. Kai kurie parduodami, kai kurie sukumpę, įdubusiais stogais smenga vis giliau į Žaslių žemę. Žinoma, yra ir taip sutvarkytų namų, kad žiūrint į juos, širdis džiaugiasi.
Dauguma miestelio pastatų aiškiai liudija apie žydiškąjį miestelio klestėjimo periodą. Visi namai pastatyti ir įrengti taip, kad tiktų parduotuvei - į namą būtų galima patekti pro duris tiesiai iš gatvės, nėra būdingo įėjimo iš kiemo. Žydai čia apsigyveno XVI amžiaus viduryje.
Iki Antrojo pasaulinio karo miestelyje šeimininkavo žydai krautuvininkai. Jie buvo pristeigę mažyčių parduotuvėlių, pardavinėjusių skirtingas prekes. Dauguma žydų krautuvininkų buvę geranoriški – duodavę gyventojams reikalingų prekių skolon.
Nelygi kova su airijomis, anglijomis ir norvegijomis
Šiukšlinoje autobusų stotelėje užkalbinu ant suoliuko sėdintį iš kapinių į namus grįžtantį Žaslių gyventoją Juozą Baušą.
Juozas gimęs 1930 metais – matė, kaip prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš miestelio dingo žydai, o dabar mato, kaip dingsta lietuviai. Jis pats labai nesiskundžia – 800 litų pensijos pakanka, nes „jau nieko nebereikia, centrinio šildymo miestelyje nėra, o malkos kainuoja palyginus nedaug”.
Bet du jo anūkai apsigyveno Norvegijoje. Iki krizės dar vertėsi neblogai, bet, kadangi darbai susiję su statybų verslu, per krizę išgyventi tapo neįmanoma. Vienas dar mėgino “spardytis” – užsėjo pusę haktaro morkomis, samdė darbininkus, bet ir morkų verslas žlugo. Liko skolos.
Norvegija, lyg kokia geroji pamotė, priglaudžia visus, kurie prašosi po jos sparnu. Priglaudė ir darbščius Juozo anūkus, kurie pramokę kalbos, ten gavo gerus darbus, vienas dirba “su pieštuku rankose” ir uždirba per valandą 50 litų. Tik emigracija, kitos išeities išgyventi jo anūkams nebuvo, tvirtai įsitikinęs J. Bauša.
Paplūdimyje sutikta mokytoja irgi patvirtina, kad gyventojų mažėja – mokykla vien pastaruoju metu neteko 20 – 30 vaikų, o tai visa klasė mokinių. Iš likusių mokinių – apie pusė gauna nemokamą maitinimą, yra iš asocialių šeimų, priklausomų nuo alkoholio, nesugebančių tvarkytis gyvenimo, susirasti darbo, turinčių didelių psichologinių problemų.
Pasitaiko ir stebuklų – neseniai viena žasliškių šeima, penkerius metus gyvenusi Anglijoje, grįžo. Užsidirbę pinigų, tvarkosi namus Žasliuose. Bet jie – absoliuti išimtis.
Svetimiems nugarų nelenks
Už trijų kilometrų nuo Žaslių miestelio yra Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietė. Joje – tos pačios bėdos kaip ir miestelyje. Emigravus daugumai jaunimo, senieji kaimynai vieni kitus prižiūri, slaugo. Žaslių geležinkelio stoties seniūnaitė Liuda Petrauskienė pasakoja, kad jos draugės dukra išvažiavo dirbti į Airiją, nes neišsimoka paskolos už butą Elektrėnuose. Pradžioje dirbo fabrike, kur gaminami vištienos konservai, buvo labai sunku, šalo rankos, vėliau gavo geresnį darbą. Kiek girdėjo pasakojant, dauguma iš šių vietų išvažiavusių vyrų dirba statybose Norvegijoje ir Vokietijoje.
Liuda patenkinta, kad jos dukra ir sūnus gyvena netoliese. Sūnus pasistatė namą ir apie emigraciją niekada negalvojo. Jo pozicija tokia – neverta važiuoti liežuvio laužyti ir svetimiems tarnauti.
Liuda tokios pat nuomonės: „Aš prieš emigraciją. Reikia gyventi Lietuvoje. Koks ten gerumas? Pažiūrėkit, kiek išvažiavusių grįžta namo karstuose! Didelių pinigų mums nereikia, o pragyvenimui galima užsidirbti ir Lietuvoje, tik nereikia tingėti“.
Ją stebina ir piktina tai, kiek daug darbingo amžiaus žmonių nedirba ir gyvena tik iš pašalpų. „Išmokos pakenkė žmonėms. Štai – namas griūva ant galvos, o šeimininkas nieko nedaro. Miškai pilni grybų, uogų, o žmogus vagia. Net viešuosius darbus, kuriuos paskiria dirbti darbo birža, tingi dirbti. Tokiems darbininkams pati turiu rodyti, kaip ir ką daryti, verčiu juos rinkti šiukšles“.
Ar inteligentai išgelbės Žaslius?
Bibliotekininkė Onutė Karvelienė papasakoja, kad emigracijos šmėkla klaidžioja ir po biblioteką – ką tik buvo užsukusi šeima, kuri atsispausdino elektroninius bilietus skrydžiui į Londoną. Tačiau, jos akimis, miestelis tikrai dar ne miręs. Veikia kultūros centras, būna diskotekos, yra jaunimo, vyksta dveji atlaidai. Žasliškiai vis dar skaito knygas. Populiariausios – istorinės, detektyvai, kai kurios moterys – ištikimos meilės romanų skaitytojos. Vasarą į biblioteką dažniau užsuka čia atvažiavę atostogautojai, kuriems nepakanka vien maudynių ežeruose.
Miestelyje yra net trys ežerai – Žaslių, Liminas ir Statkūniškės. Ir šiltą vasaros dieną, kai saulė žeme ridinėjasi nuo ryto iki vakaro, jų pakrantės beveik tuščios. Vienas kitas žmogelis pasirodo tik vakarėjant.
Žaslių ežero pakrantėje – visa Lietuvos visuomenės paletė: saulėje įdegę vaikai su dviračiais, jauna šeima su vaikais - stambus vyras, jo šešiolikmetės figūros žmona ir du jų vaikai. Kai vienas berniukų nusviedžia kamuolį į Žaslos upelę, įtekančią į Žaslių ežerą, vyrui tenka brįsti į dumblėtą upelę jo paimti. O tada per visą pakrantę skamba rusiški: “bl…. , na…., pi….”. Šeima, nereaguoja, matosi, kad įpratusi prie tokio tėvo žodyno, o žmona, kai šis besiplūsdamas išbrenda iš upelės, netgi meiliai sako sūnui: “Eik, tėtukas išmokys tave plaukioti”. Mes irgi vaizduojame, kad nieko negirdime.
Dar vieni pakrantėje sutikti žmonės - miestelio mokytoja su vaikais. Dešimtmetis mokytojos sūnus Aleksas kiekvieną kartą išnirdamas iš ežero rankose laiko tai plytgalį, tai geležinį stripą. Jis švarina kitų prišiukšlintą ežerą.
Atrodo, Lietuvos šviesuomenė išgelbės šalies grožį ir garbę, jei tik, žinoma, pajėgs šią naštą patempti ant savo gležnų inteligentiškų pečių.
