Socialdemokratai iš viso gali rinktis keletą veikimo būdų, tačiau beveik niekas neabejoja, kad tradicinių Lietuvos politinių partijų lyderiai, tarp jų ir socialdemokratai, slapta svajoja apie kuo mažesnę Darbo partijos bei kitų populistinių partijų įtaką politinei sistemai.
Kaip DELFI sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Lauras Bielinis, socialdemokratai gali nedaryti nieko, gali skaldyti „darbiečius“ ir užsiimti narių perviliojimu arba išmesti Darbo partiją iš koalicijos, nors trečiasis elgsenos modelis mažiausiai tikėtinas.
Miegančios katės taktika
Pasak L. Bielinio, socialdemokratams patogiausia yra pasirinkti laukimo taktiką. Tai naudinga todėl, kad tiesiogiai nekenkiant koalicijos partneriui išlaikomas konstruktyvus bendravimas, o tiesioginį veikimą prieš Darbo partiją galima palikti opoziciniams konservatoriams ir prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Anot politologo, socialdemokratams naudingiau netiesiogiai daryti viską, kad Darbo partija nuolat atsidurtų neigiamame kontekste.
„Manyčiau, kad socdemų taktika – ne daryti kokį tiesioginį veiksmą, pavyzdžiui, imti ir skaldyti Darbo partiją, o sukurti nepalankią situaciją ir laukti. Jų taktika – neskubėti ir ramiai laukti, kol partija suirs savaime, aišku, pakurstant kontekstą, kuris „darbiečiams“ nenaudingas“, - teigė L. Bielinis.
Jo teigimu, socialdemokratams teisminis Darbo partijos bylos nagrinėjimas yra labai naudingas: viena vertus, „darbiečiai“ yra užsiėmę teisiniais dalykais, antra vertus, socialdemokratai prieš „darbiečius“ šiame kontekste atrodo tikri koalicijos lyderiai: švarūs, valstybiški – tarsi stabilumo garantas.
Socialdemokratų pozicijas sustiprina ir faktas, kad bent teoriškai socdemai gali sudaryti vaivorykštės koaliciją su konservatoriais arba veikti mažumos vyriausybės principu, tuo tarpu Darbo partija turi tik du pasirinkimus: arba dirbti koalicijoje, arba išeiti iš jos, tačiau antrasis variantas „darbiečiams“ nenaudingas.
„Koalicijos formavimo manevras yra daug laisvesnis pas socialdemokratus, „darbiečiai“ gali bandyti tartis su kokia nors nedidele frakcija, bet jų koalicija nebūtų įmanoma. Tuo tarpu socdemai kai kada deklaruoja tokias pozicijas, kurios priimtinos net konservatoriams, kurie patys kartais siūlosi pakeisti „darbiečius“, - svarstė L. Bielinis.
Skaldyk ir valdyk
Kita taktika, kurios gali imtis socialdemokratai prieš pažeidžiamą, bet problemų kamuojamą koalicijos partnerę – skaldyk ir valdyk. Socialdemokratų garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas yra pareiškęs, kad kai kurie Darbo partijos nariai dar prieš Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ėmė bruzdėti: vieni esą norėtų sudaryti atskirą frakciją Seime, kiti mielai pereitų pas socialdemokratus.
Iš pirmo žvilgsnio socialdemokratams Darbo partijos skilimas būtų naudingas, juo labiau, kad praktikoje esama pavyzdžių – praėjusioje Seimo kadencijoje skilo Tautos prisikėlimo partija: viena jos dalis perėjo į opozicija, kita pasiliko koalicijoje, bet atsirado ir Seimo narių, kurie perėjo į kitas valdančiąsias frakcijas.
Tačiau L. Bielinis teigia, kad toks kelias socialdemokratams gali nebūti palankus: viena vertus, skilimo proceso nesukontroliuosi, antra vertus, konfliktas gali tapti itin viešas ir reikalauti radikalių sprendimų, pavyzdžiui, koalicijos performavimo.
„Manau, kad socialdemokratai labai atsargiai žiūri į tokius dalykus, jie puikiai supranta, kad jeigu pradės tokį procesą – bandys skaldyti partiją, vilioti paskirus žmones – tai gali iššaukti nekontroliuojamas reakcijas, kurios politiškai bus nenaudingos ir koalicijai, ir patiems socialdemokratams“, - sakė L. Bielinis.
Pasak politologo, vienintelis atvejis, kai socdemams gali būti naudinga priimti paskirus Darbo partijos narius, tai konkretus konkrečių žmonių prašymas priimti juos pas socialdemokratus.
„Jeigu kažkas ateitų iš „darbiečių“ savo iniciatyva, be socdemų vilionių, tai manau, jie tikrai priimtų“, - sakė L. Bielinis.
Išmesti Darbo partiją iš koalicijos
Trečioji įmanoma elgsenos taktika – koalicijos sutarties nutraukimas su Darbo partija – anot politologo, irgi nebūtų labai palankus socialdemokratams, nes tokiu atveju reiktų iš naujo performuoti koaliciją, nėra aišku, kaip tokiu atveju elgtųsi partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
„Manau, kad tai yra neįmanoma“, - teigia L. Bielinis.
Mokslininko nuomone, socialdemokratų naudai veikia ir visuomenės nuomonė, mat surengus išankstinius rinkimus socdemai tikrai pasirodytų sėkmingai, o Darbo partija – nebūtinai.
DELFI primena, kad valdančią koaliciją sudaro socialdemokratai (40 narių), Darbo partija (29), „Tvarka ir teisingumas“ (10) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija (8).
Susilpnėjimas su pasispardymais?
Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas Darbo partijai iš dalies piešia Naujosios sąjungos ateitį, bet su didelėmis išimtimis. Jo nuomone, jeigu „darbiečių“ įkūrėjas Viktoras Uspaskichas išties atsitrauks nuo partijos, jos populiarumas gali sumenkti, tačiau V. Dumbliauskas sako, kad „darbiečių“ silpnėjimas bus su pasispardymais.
„Gali būti tas pats kaip su Naująja sąjunga, kai viskas priklausė nuo Artūro Paulausko. Kai jis tapo nepopuliarus, ta partija tapo... net nereikia komentuoti. Bet dėl Darbo partijos šio modelio taip tiesiogiai nedrįsčiau taikyti, nes V. Uspaskichas yra ryškesnė asmenybė. Juk ir 2008 m. Darbo partija buvo puolusi į duobę, Seime turėjo gal tik 10 narių, bet 2012 m. įvyko tarsi jos renesansas. Tas sugebėjimas apsiginti šiek tiek kelia klaustukų – gali būti sudėtingiau nei su Naująja sąjunga“, - sakė V. Dumbliauskas.
Politologas pabrėžia, kad aukšti Darbo partijos nariai pasižymi galbūt priverstine, galbūt savanoriška ištikimybe V. Uspaskichui, todėl tai „darbiečiams“ suteikia papildomos stiprybės.
V. Dumbliauskas teigia, kad papildomas stimulas 2012 m. „darbiečių“ renesansui tapo teisminiai procesai: V. Uspaskichui verkiant reikėjo tapti Seimo nariu ir svarbiu koalicijos partneriu, kad galėtų daryti įtaką Lietuvos politinei sistemai, kad būtų toks svarbus, jog pašalinti jį ir pačią Darbo partiją paprasčiausiai neapsimokėtų.
Politologas taip pat pritaria kolegai L. Bieliniui, kad socdemams neapsimoka skaldyti Darbo partijos, nes tai problemą sprendžia tik iš dalies. Gali būti, kad atskilėlių nuo V. Uspaskicho linijos bus per mažai, gali būti, kad jų apetitas bus per didelis. Be to, tuščia vieta, anot V. Dumbliausko, neegzistuoja – jeigu nebūtų Darbo partijos, būtų kiti populistai.