„Mano tėvelis dirbo Joniškio geležinkelio stotyje krovėju, tuo metu nebuvo technikos, o jis buvo galingas vyras: svėrė daugiau kaip 100 kg ir buvo 2 metrų ūgio. Mano tėvai gyveno tarnybinio tipo geležinkeliečių bute ir 1945 m. vasarį, naktį, mano tėvelį suėmė, o mano mamą, kurį tuo metu laukėsi manęs, išvijo į gatvę“, - šeimos istoriją prisimena Donata Janušauskienė.

Vėliau iš tėvelio ji yra girdėjusi, kad iš viso iš geležinkelio be teismo paėmė 16-os stiprių vyrų brigadą, iš kurios į Lietuvą gyvais grįžo tik 2 vyrai, vienas jų - E. Vaineikis.

„Jie kasė (karo metu subombarduotą - DELFI) kanalą tarp Baltijos ir Baltosios jūros - viskas ten pastatyta tik ant žmonių kaulų. Tėvelis yra pasakojęs, kad kai atsikeldavo į darbą, matydavo, jog žmonės nakties neišgyvendavo. Sakydavo, pabundi ir turi nustumti iš vienos pusės vieną lavoną, iš kitos – kitą ir eini į darbus, nes reikėjo eiti. O jei laukuose rasdavo žiurkę, tai būdavo balius, nes žiurkės ateidavo maisto ieškoti, kurias pagaudavo – suvalgydavo“, - baisią istoriją prisimena ji.

Moteris pasakoja, jog jos tėveliui namo pavyko grįžti po 11 mėnesių darbo lageryje: E. Vaineikis į lagerius buvo paimtas 1945-ųjų vasarį, o namo grįžo gruodį.

„Kai jis grįžo pasiligojęs ėjo su dviem ramentais, nes kojos buvo sutinusios, ir svėrė 57 kg dėl nuolatinio bado. Paskui po truputį mama padėjo jam atsigauti ir jis išgyveno iki 1979-ųjų. Tėvelis daug apie darbus nepasakojo, o kai jis mirė, apie tai nenorėjo kalbėti ir mamytė. Žinau tik, kad jo brigada buvo atvežta į Telšių apskrities filtracinį lagerį, o iš ten juos vagonais vežė į Belomorą“, - sako D. Janušauskienė.

Ji apgailestauja, kad apie Belomoro kanalo remonto darbus yra išlikę labai mažai informacijos, o ten buvusių ir likusių gyvais be tėčio neteko sutikti.

„Mano tėvelis grįždamas į Lietuvą klausė, kodėl juos paėmė, o seržantas jam atrėžė, kad negi anas nesuprantantis, kad reikėjo darbo jėgos“, - sako D. Janušauskienė ir priduria, kad dėl to jos tėveliui ir nebuvo sudaryta byla – tam nebuvo realaus pagrindo, be kaltinimo „tėvynės išdavimu“.

E. Vaineikis pagal iškeltą kaltinimą teistas nebuvo ir į darbus išvežtas be teismo nuosprendžio.

Nėra teismo, nėra ir teismų duomenų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) turi duomenų apie lietuvius, gabentus į darbo lagerius be teismo, tačiau apie Belomoro kanalo remonto darbus jos stinga, nes žmonės į priverstinius darbus buvo vežami be jokio teisinio pagrindo - neišliko ir teismų dokumentų.

„Stiprius Lietuvos vyrus į priverstinius darbus vežė be jokio teismo, vos ne gatvėje sugaudytus. Už poros – trejeto metų juos paleido, bet didelė dalis jų iki to laiko jau buvo mirę baisiomis sąlygomis. Jie dirbo ir prie Belomoro kanalo remonto, tai reiškia, kad baisumai buvo tokie patys kaip ir jį statant, nes visus darbus tuo metu teko atlikti rankomis – jokios mechanizacijos“, - paaiškino LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Ji patikslino, kad dažniausiai kanalo remontams buvo vežami vyrai iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos.

Paklausta, kodėl apie Belomoro kanalo remontą yra išlikę mažai archyvinių duomenų, T. B. Burauskaitė paaiškina, kad sprendimas vežti žmonės į lagerius buvo nepagrįstas teismo dokumentais.

„Direktyvinių dokumentų yra beveik neišlikę, priešingai nei tremties dokumentų, kuriuose yra nurodyta, kiek žmonių reikia išvežti. O išlikę duomenys yra skurdūs todėl, kad išvežti žmonės nebuvo teisti. Į Gulagą žmonės buvo vežami jau po teismo, yra bylos, o šiuo atveju buvo sudaryti tik nelabai tikslūs konvojiniai sąrašai“, - apgailestauja ji.

Karelijos lageriuose buvusių kalinių vardiniame sąraše yra daugiau nei 500 lietuvių pavardžių, tyrėjų duomenimis, dauguma šiuose lageriuose buvusių lietuvių remontavo Belomoro kanalą.

Į visus ne Gulago, o filtracinius lagerius iš Lietuvos 1945 m. buvo išvežta 6,5 tūkst. žmonių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, dažniausiai jie buvo vežami priverstiniams darbams be teismo, gyvųjų išliko nedaug, nes žmonės mirė pakeliui į lagerius arba juose.

Iki šių laikų naudojamas Belomoro laivybinis kanalas buvo statytas 1931–1933 m., jo ilgis siekia apie 230 km. Skaičiuojama, kad statant kanalą žuvo ne mažiau kaip 100 tūkst. žmonių.

Antrojo pasaulinio karo metais kanalas buvo subombarduotas, jo remontas vyko pokariu ir buvo baigtas iki 1946 m. vasaros.