Naujasis Gruzijos premjeras Bidzina Ivanišvilis santykių su Maskva normalizavimą, kaip ir euroatlantinę šalies integraciją, paskelbė savo užsienio politikos prioritetu ir pažadėjo gerinti ryšius su separatistų administracijomis, tačiau politologai tuo abejoja.
"Šiandien, panašu, Gruzijoje daugiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimų bet kokia kaina, o ne realiais žingsniais euroatlantinės bendruomenės link", - interviu naujienų agentūrai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Vytis Jurkonis.
Pasak jo, per pastaruosius metus tiek Lietuvoje, tiek Gruzijoje pasikeitusi valdžia esminės įtakos dvišaliams santykiams neturėtų. Lietuvos užsienio politikos linija Gruzijos atžvilgiu, anot politologo, išlieka gana nuosekli - esame už demokratišką ir klestinčią Gruziją euroatlantinėse struktūrose, arba kuo arčiau jų, tačiau, kaip pažymi V. Jurkonis, Gruzija turėtų apsispręsti dėl savo ateities perspektyvų ir imtis realių darbų, o ne rietis tarpusavyje.
- Rugpjūčio 8-ąją sukanka penkeri metai po Rusijos ir Gruzijos karo Pietų Kaukaze. Kaip apibūdintumėte dabartinę situaciją regione? Kokie yra Rusijos-Gruzijos santykiai? Kokius skaudžiausius klausimus ir problemas išskirtumėte Gruzijoje. Ar į valdžią atėjęs neretai prorusišku vadinamas B. Ivanišvilis švelnina santykius su kaimyne?
- Gruzijai dėl tarptautinės paramos ir dėmesio pavyko atsistoti ant kojų, nors karas tikrai nėra užmirštas. Pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklos net ir eiliniam turistui krinta į akis, o kiekvienam Gruzijos piliečiui tai akivaizdus įrodymas, kad karo padariniai skaudžiai jaučiami dar ir šiandien. Galų gale Abchazijoje ir Osetijoje stovi Rusijos Federacijos pajėgos, todėl teigti, jog karas baigtas, negalima - jis tiesiog yra įšaldytas. Tokie patys yra ir Rusijos-Gruzijos santykiai. Jų praktiškai nėra, o esmine skiriamąja linija būtent ir yra Rusijos ir Gruzijos karas bei jo padariniai.
- Sakote, jog Rusijos-Gruzijos karas nebaigtas, įšaldytas. Kokią tolesnę šio konflikto eigą prognozuojate? Kaip galima būtų jį išspręsti?
- Suprantama, kad Gruzijos pusėje yra tarptautinė teisė, o Rusijos - resursai, jėga ir galia. Tbilisis gana ilgą laiką naiviai tikėjo, jog Rusijos agresijos išviešinimas atvers pasauliui akis, todėl skyrė daug pastangų tarptautinei žiniasklaidai bei ryšiams su euroatlantinių valstybių sostinėmis. Bet, matyt, tiek energijos skirti šiems veiksmams nereikėjo - juk nė viena valstybė rimtai nežiūri į Rusijos teiginius, neva ji nėra konflikto pusė.
Egzistuoja tarptautiniai mechanizmai, derybų grupės ir visi puikiai supranta, jog lemiamas yra Rusijos balsas. Todėl pokyčiai labiausiai tikėtini, jei keisis Rusija, o pastarųjų metų dinamika rodo, jog prielaidų šiems procesams netrūksta.
- Ar šį pusmetį Europos Sąjungos (ES) Tarybai pirmininkaujanti Lietuva gali prisidėti prie šio konflikto sprendimo? Jeigu taip, tai kaip?
- Sunku tikėtis, jog tai, ko nepavyko padaryti per penkerius metus, įmanoma padaryti per pusę metų. Juo labiau kad ir Lietuva nėra Prancūzija, kuri iš pradžių ėmėsi tarpininkės vaidmens, bet, deja, ne itin sėkmingai.
Žinoma, galima teigti, jog nuo 2008-ųjų daug kas pasikeitė - pradėta ES Rytų partnerystės iniciatyva, be to, gana ramiai pasikeitė valdžia Gruzijos Parlamente. Galimybių buvo ir yra, tačiau didžiąja dalimi jas išnaudoti turi ne Briuselis ir net ne draugiškos Gruzijai valstybės, bet patys Gruzijos politikai.
- Analitikai teigia, kad Lietuvos ir Gruzijos santykiai labai pasikeitė nuo prezidento Valdaus Adamkaus valdymo laikų ir pradėjus prezidentauti Daliai Grybauskaitei. Kaip dabar apibūdintumėte Lietuvos ir Gruzijos santykius? Kuo jie paremti - pragmatizmu, draugyste ar..? Ar sutiktumėte, kad santykiuose jaučiamas šioks toks atšalimas?
- Tiesa, kad Lietuvos ir Gruzijos santykiai nuo 2008-ųjų gerokai pasikeitė. Daugelis teigtų, jog tą lėmė ne tiek pokyčiai Lietuvoje, kiek B. Ivanišvilio pergalė, bet tai būtų itin paviršutiniškas vertinimas.
Teisus ir toliaregiškas buvo žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, dar 2007-ųjų lapkritį rašęs apie sutryptus rožinės revoliucijos idealus. Tenka pripažinti, jog būdama viena iš potencialiai ryškiausių ir daugiausiai optimizmo teikiančių valstybių, Gruzija šiandien yra draskoma tiek vidaus konfliktų, tiek ir išorės priešų provokacijų. Ir, deja, net ir gana provakarietiškai mąstanti Michailo Saakašvilio aplinka nesugebėjo šių procesų suvaldyti.
Galima kaltinti tarptautinio solidarumo trūkumą, galima teigti, jog nusisuko draugai, bet net ir su turėtais ištekliais ir politiniu bei tarptautiniu kapitalu buvo galima nuveikti gerokai daugiau.
Neabejoju, jog kaip ir anksčiau, Gruzija Lietuvą gali vadinti tiek rėmėja, tiek ir patikima partnere. Lietuvos užsienio politikos linija Gruzijos atžvilgiu išlieka gana nuosekli - esame už demokratišką ir klestinčią Gruziją euroatlantinėse struktūrose arba kuo arčiau jų.
- Kaip tuomet apibūdintumėte prezidentės D. Grybauskaitės poziciją Gruzijos atžvilgiu? Kas ją lemia?
- Lietuvoje užsienio politiką formuoja ne viena institucija ir žmogus, todėl teigti, jog ji priklauso nuo vieno žmogaus, būtų neteisinga. Žinant Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės būdą, panašu, jog ją domina aiški ir apibrėžta darbotvarkė, konkretūs įsipareigojimai ir darbai. Taigi Gruzijos valdžiai siunčiama žinia, jog mažiau daugžodžiavimo, daugiau atliktų namų darbų.
- Gruzija turi naują premjerą B. Ivanišvilį, Lietuvoje reziduoja naujoji Gruzijos ambasadorė Chatuna Salukvadzė, pakeitusi mūsų visuomenei žinotą ir gana aktyviai veikusį ambasadorių Georgą Kerdikošvilį. Kokios įtakos ši personalijų kaita gali turėti dvišaliams santykiams?
- Asmeninės draugystės bei ryškios asmenybės, žinoma, pripildo valstybių dvišalių santykių paletę įvairesnėmis spalvomis, bet pats santykių turinys dėl to nesikeičia.
Per ne vienus bendradarbiavimo ir bendravimo metus natūraliai užsimezgė daug asmeninių pažinčių ir draugysčių, todėl natūralu, jog procesai, vykstantys Gruzijoje, yra jautrūs ir nepalieka abejingų. Juk akivaizdu, kad šiuo metu vyksta politinių sąskaitų suvedinėjimai, kurių metu teisinių standartų, tiek juo labiau vertybinių ar moralinių principų toli gražu nepaisoma.
- Kokias matote Gruzijos-Lietuvos santykių perspektyvas?
- Šiandien Lietuva, bendraudama su Gruzija, turi mažų mažiausiai kelias "raudonas linijas" - Rusijos okupuotų teritorijų (Abchazija ir Osetija) klausimas bei, žinoma, selektyvus teisingumas, kuriuo naudojamasi susidoroti su oponentais. Nė vienas iš šių klausimų negali išnykti iš bet kokios - dvišalės ar daugiašalės - darbotvarkės.
Maža to, tiek žmogiškųjų, tiek ir finansinių santykių plėtra, bendros pastangos Rytų partnerystės kontekste turi daug potencialo ir šia prasme tikrai daug ką galima daryti - bet tam reikalingi partneriai ir abiejų pusių aiškūs norai. O šiandien Gruzija neatrodo tikrai apsisprendusi dėl savo ateities perspektyvų.
- Gruzijos kelias į ES ir NATO - netolima realybė ar miražas? Kada tai galėtų būti? Kokius namų darbus dar reikia atlikti?
- B. Ivanišvilio deklaruojamas nesikeičiantis Gruzijos kursas į Europą ir NATO turėtų būti paremtas ne tik kalbomis ar pareiškimais, bet ir realiais darbais bei adekvačiu elgesiu. Šiandien, panašu, Gruzijoje daugiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimų bet kokia kaina, o ne realiais žingsniais euroatlantinės bendruomenės link. Nėra ne tik dialogo su opozicija, bet pro pirštus žiūrima į įstatymų viršenybę, o juk tai yra vienas esminių demokratinės valstybės principų. Tad kelias į ES ir NATO grįstas vien deklaracijomis tikrai nebus nieko daugiau kaip miražas.
- Ar realu, kad per lapkritį Vilniuje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą su Gruzija bus pasirašyta Asociacijos sutartis?
- Realu, bet tai priklauso tik nuo pačių Gruzijos valdžios atstovų.
- Dėkoju už pokalbį.
