Diplomato teigimu, šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai geri, užsienio reikalų ministrai palaiko tiesioginį ryšį, tačiau paprastiems gyventojams reikėtų labiau domėtis kaimynais.
Pasak J. Czubinskio, kartais lietuvių ir lenkų galvose daugiau vietos užima XV-XVI amžiaus istorija, negu šiandiena. Tuo metu ambasadorius sako norintis atstovauti šiuolaikinei Lenkijai.
J. Czubinskis šią savaitę prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė skiriamuosius raštus. Jis pakeitė aštuonerius metus Vilniuje rezidavusį Januszą Skolimowskį.
52 metų diplomatas yra baigęs Varšuvos universiteto Teisės fakultetą, nuo 1985 metų jis dirba Užsienio reikalų ministerijoje. 1990-1993 metais jis yra ėjęs Lenkijos generalinio konsulo Minske pareigas, 1993-1995 metais buvo ambasadoriumi šioje šalyje, 1995-1998 metais buvo užsienio reikalų ministro padėjėjas, 2002-2008 metais - generalinis konsulas Karaliaučiaus srityje.
- Kai apibūdintumėte Lietuvos ir Lenkijos santykius?
- Aš labai gerai vertinu mūsų santykius. Neturiu abejonių, kad jie yra tokie. Štai objektyvūs statistiniai duomenys rodo, kad Lenkija yra rimtas Lietuvos partneris. Skaičiai rodo, jog yra sritys, kuriose matyti augimas, ir sritys, kuriose ryšiai silpnėja, tačiau tai susiję su ekonomine krize, kuri mus visus palietė.
Tiesa, sveikinu Lietuvą, kad ji su krize susitvarko tikrai gerai.
- Tačiau skaičiai daugiausia kalba apie ekonominius ryšius, o ką manote apie politinius santykius?
- Aš kaip žmogus ir diplomatas visuomet esu optimistas ir atviras viskam. Todėl turiu vieną atsakymą - mūsų santykiai iš tiesų yra geri.
Pažiūrėkime į pastaruosius pusę metų - Lietuva ir Lenkija buvo surengusios bent penkis didelius politinius renginius, vizitus. Pažiūrėjus, kaip vyko tie renginiai, vizitai - ko galima daugiau norėti?
Kada abiejų šalių atsakingi asmenys bendrauja tiesiogiai, nieko artimiau jau nebegali būti. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kaip pats garsiai teigia, palaiko on-line ryšį su ministru Linu Linkevičiumi. Jie vienas kitam siunčia trumpąsias žinutes, kalba telefonu, konsultuojasi visais abiems šalims aktualiais klausimais, vidaus ir tarptautinės politikos klausimais.
- Varšuvoje viešėdamas Lietuvos užsienio reikalų ministras atsiprašė Lenkijos dėl dvišalyje sutartyje numatyto, bet neįvykdyto įsipareigojimo vietos lenkams leisti rašyti pavardes nelietuviškai. Šį klausimą aštriai kelia ir Lietuvos lenkai. Jūsų vertinimu, kokią įtaką šis klausimas daro dvišaliams santykiams?
- Ačiū už šį klausimą. Jis labai natūralus. Noriu dar kartą patvirtinti, kad nėra temų, kuriomis nebūtų galima diskutuoti.
Dabar Lietuvoje tokia situacija, kad lenkiškas šaknis turinčių Lietuvos piliečių politiniai atstovai - Lietuvos lenkų rinkimų akcija - gavo rinkėjų pasitikėjimą ir jų atstovai dirba Seime, Vyriausybėje. Jie turi visas legalias, oficialias, teisines galimybes spręsti juos dominančius klausimus.
Tai geriausia, kas galėjo jiems nutikti.
- Tačiau kažin ar šis klausimas tėra vietinio lygio, lenkiškų pavardžių rašybos klausimą Lenkijos atstovai kelia tarpvalstybiniu lygiu.
- Reikia girdėti abiejų pusių atstovus. Prezidentų, vyriausybių, ministrų lygiu tiek Lenkija, tiek Lietuva turi teisę kalbėti visomis temomis.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos piliečiai, kurių širdyse - Lenkija, turi savo atstovus Lietuvos Respublikos valdžioje.
- Atvykdamas į Lietuvą kokius uždavinius sau iškėlėte?
- Galiu jums atsakyti taip, kaip atsakytų bet kuris ambasadorius bet kurioje kitoje šalyje. Uždaviniai labai paprasti - stiprinti ir plėtoti dvišalius santykius, vystyti tarptautinius ryšius ir atstovauti savo šalies interesams. Tai mano tarnybiniai tikslai.
Tačiau, kaip žmogus, žinoma, turiu savo tikslų. Ir jie galbūt net sunkesni nei oficialūs uždaviniai.
Noriu išmokti suprasti ir mylėti Lietuvą bei Lietuvos žmones taip, kaip man pavyko suprasti ir pamilti Baltarusiją ir Kaliningrado sritį, kur anksčiau dirbau. Tai labai sunki užduotis, tam reikia daug jėgų, daug laiko ir daug įsitikinimo, bet esu tikras, kad pavyks.
- Argi mes tokie skirtingi?
- Tyrimai rodo, kad mes per mažai žinome vienas apie kitą. Lietuviai ir lenkai ne itin domisi vieni kitais, egzistuoja stereotipai. Daugelis žino istoriją, kurios moko mokyklose.
Tačiau dabar yra 2013 metų liepos 19-oji, o kartais mūsų galvose daugiausia vietos užima XV-XVI amžiaus istorija. Atleiskite, tegu tuo užsiima istorikai. Mes turime gyventi šia diena - 2013 metų liepos 19-osios. Aš to labai norėčiau.
Norėčiau atstovauti šiuolaikinei Lenkijai, kuri vysto inovacijų ekonomiką, kuri traukia energingus jaunus kitų šalių piliečius, kurie patys atvyksta dirbti į Lenkiją, kurie gyvena tokiuose verslo ir mokslo centruose kaip Vroclavas, Poznanė, Gdanskas, Gdynė, Sopotas, Varšuva, kurie randa ten savo vietą ir sako, kad Lenkija jiems antra gimtoji šalis. Norėčiau, kad tokią Lenkiją matytų ir Lietuvoje gyvenantys žmonės.
Kita vertus, matau, kad ir Lietuva yra tokia pati, nors čia esu tik tris savaites. Nors, kaip sakiau, man dar reikia šiek tiek laiko pamatyti daugiau, suprasti. Tačiau matau, kad Vilnius - gražus Europos miestas. Prisimenu Vilnių, kaip jis atrodė 1990-aisiais. Tai buvo visai kitas miestas. Tai buvo liūdnas, tamsus miestas.
Dabartinis Vilnius man patinka. Pabrėžiu, kad šiuo atžvilgiu esu objektyvus - esu Varšuvos gyventojas, jokių ryšių, šaknų su Vilniumi, Lietuva neturiu.
- Lietuvą bei Lenkiją sieja ir bendri transporto, energetikos projektai, bet jie kažkodėl įgyvendinami labai lėtai. Ko galima tikėtis šioje srityje?
- Tas klausimas dažnai keliamas. Noriu paklausti - ar žinote, koks skirtumas tarp socialistinės ir šiuolaikinės ekonomikos?
Atsakymas paprastas - skirtumas toks, kad socializme projektavimo laikotarpis būdavo labai trumpas, niekas rimtai nieko netyrinėjo, neskaičiavo, nevertino. Tada iškart sunkiasvorės mašinos vykdavo į statybos aikštelę, kasdavo duobę, kažką statė, tada paaiškėdavo, kad baigėsi pinigai, reikia taisyti projektą, galiausiai kildavo klausimas, ką mes čia statome, kam to reikia. Galiausiai po 30 metų išdygdavo pasenęs, niekam nereikalingas dalykas.
Dabar viskas daroma kitaip. Pasirengimo, projektavimo, vertinimo laikotarpis trunka ilgai, bet statybos vyksta greitai.
Mes šiuo metu dar esame pirmajame periode. Visi projektai yra vykdomi - daromi aplinkos poveikio vertinimai, ieškoma finansavimo ir t.t. Ateis diena, kai visa informacija bus surinkta, ir nacionaliniuose, ir ES biudžetuose bus numatyti pinigai, tada darbai greitai bus atlikti.
Neturiu jokių abejonių, kad projektai bus įgyvendinti.
- Ar yra kokia nors galimybė, kad Lenkija grįžtų į Visagino atominės elektrinės projektą?
- Pažiūrėkite į situaciją, kuri yra susiklosčiusi Lietuvoje. Neturiu teisės jos vertinti ir neketinu to daryti. Kiek žinau, Lenkija į šį projektą žiūrėjo grynai iš verslo pusės.
Kita vertus, galiu pasakyti, kad nė vienos durys neuždarytos visam laikui.
Girdėjau, kad rudenį Lietuva galutinai pati apsispręs dėl naujos atominės statybos. Lenkija laukia šio sprendimo, jai svarbu žinoti, ką galvoja šio projekto šeimininkai.