Iš Panevėžio kilusi moteris žinoma ir kaip kultūrininkė, kapelos „Šeimynėlė“ vadovė. Tačiau aistra ir gebėjimas šeimininkauti išryškėjo anksčiausiai: su mama pradėjo šeimininkauti per giminės šventes, į kolūkius išvežtiems bendrakursiams ruošdavo pietus.
„Atveždavo kolūkio pirmininkas kiaulį ir daryk su juo ką nori“, - juokiasi studentiškus laikus tuometiniame Kauno politechnikos institute prisimindama A. Marčiulionienė, sugebėdavusi iš suekonomintos mėsytės savaitgaliais draugus pradžiuginti šašlyku ir net savadarbiu alumi.
Pasak šeimininkės, prieš dvidešimt metų vestuvėse du-trys karšti buvo lyg ir privaloma, nes ką žmonės pasakys.
- O šermenyse?
Trečioj paroj dar reikia gedulingus ruošt. Todėl šermenim po du tris gyvulius pjaudavo. Veršiuką ir kiaulį tai beveik visada. Pagalvokit, gi to kiaulio ir veršiuko mėsą reikia sutvarkyti, kad niekas neprapultų, po kelis karštus, šaltų išeitų.
Dabar jau praėjo šita mada, atsirado laidojimo namai, niekas namuose beveik nebešarvoja.
- Gedulinga vakarienė irgi paprastesnė?
- Svarbu, kad žmogus pavalgytų, būtų geri pietūs. Bet vieną karštą praktiškai visi daro. Dabar labai žmonės mišraines valgo. Jei namuose padarai mėsos vyniotinių - irgi labai. Bet jei papjaustai pirktinių, žiūrėk lėkštėse ir lieka, nes vienodi skoniai.
Kai tik prasidėjo pirktiniai vyniotiniai, labai visi jų norėjo, sakydavo, kad prabangu, skanu. Aišku, tos mėsytės gražiai atrodydavo, o naminė, kol pjauni - graži, raudona, o pastovėjo ir pasikeitė. Bet dabar labiau naminį maistą valgo, o tos raudonos mėsos ir lieka lėkštėj.
- Už kokią sumą žmogui galima padaryti normalius gedulingus pietus?
- Labai skaičiavusi nesu, bet manau už 10-20 litų, be alkoholio, aišku. Už 12 litų tikrai galima padaryti, kad žmogus būtų gerai pavalgęs.
- Kuo skiriasi prabangūs ir paprasti pietūs?
- Na, pavyzdžiui, jei ruoši salotas, gali papjaustyti kopūstėlio, agurkėlio. Truputį mėsytės, bulvės ir jau pietūs, jei reikia ruošti visai paprastai. Bet mišrainę gali daryti ir su krevetėmis, sūriu, visokiais riešutais. Tada brangiau išeina.
Atrodo, nupirkai mėsos, papjaustei agurko, pomidoro ir nereikia daug darbo. Bet ir iš tų pačių pomidorų kažką darai - farširuoji, vienokią, kitokią mišrainę darai, kad ne tik skanu, bet ir gražu būtų. Atima labai daug laiko.
Karštas patiekalas pigiau kainuos, jei ruoši kokius zrazus ar dešreles, bet ir prie jų darai bulvių košę, padažą, kaip priklauso - kad žmogus būtų pavalgęs.
- O prabangiau?
- Vištienos krūtinėlę, gali ją įdaryti. Bet daugiausia tai savo firminę sprandinę darau. Ją užsimarinuoji, gali didelį gabalą iškepti. Būna minkšta, sultinga, visiems labai patinka: natūralus kepsnys. Atsipjovei gabalą, suvalgei, tai žinai, kad mėsos gabalą suvalgei.
- Žmonės vertina natūralumą?
- Taip. Ir kai su vestuvininkais kalbu, ko jie norėtų, dažniausiai sako, kad nori sočiai, ūkiškai, kaimiškai pavalgyti. Kad daugmaž viskas būtų natūralu, be nežinia ko, neprimakaluota: jeigu mėsa - tai mėsa, jei bulvė - tai bulvė.
- Bulvių košė tikriausiai pozicijų neužleidžia?
-Tai jau taip. Man čia buvo toks juokingas atvejis - žmonės iš Klaipėdos užsakė gedulingus pietus. Po jų kaip visada viską pasiūlau susidėti ir vežtis, kad namuose suvalgytų. Tai jie nieko neėmė, tik bulvių košę paprašė sudėt. Juokiausi: negi žmonės bulvių košės neišsiverda, kad reikia iš Didžiasalio vežti į Klaipėdą.
- Tai gal jūs tą košę ypatingai verdate? Šaltu pienu sugrustų bulvių tikriausiai neužpilate?
- Jokiu būdu! Tik verdančiu pienu. Jeigu užpilsit šaltu, nebus tokia puri ir balta. Truputį sviestuko įdedu ir viskas - nieko ypatingo. Ir geriausia bulves rankelėm gerai sugrūsti, kad gumuliukų nebūtų, o ne kokiais blenderiais, kurie padaro ne košę, o klijų kažkokį.
- O silkę ruošiat iš filė?
- Ne. Aš pripažįstu tik silkę su galva. Be galvos - sūresnė. Silkė su galva skanesnė, natūralesnė, be priedų. Nieko ten labai daug darbo nėra išvalyt - darai ir padarai. Bet visai kitas skonis.
Aišku, būna, kad kitą kartą skubi, arba žmonės atveža nupirktus produktus, tai darai iš to, ką turi.
- Koks pats didžiausias pagyrimas šeimininkei?
- Paprasčiausias „ačiū, buvo skanu“. Daugiau nieko nereikia. O kitą kartą išeina ir nei „ačiū“, nei „sudie“. Nežinai, gal kas neskanu ar negerai buvo. Kodėl nieko nesakė? Tada neramu, kad kažko nepataikei. Aišku, čia nuo žmonių priklauso, paskui pasiekia atgarsiai, kad viskas gerai.
Smagu, kai įvertina tavo darbą. Bet pažiūrėkit, kaip vestuvėse liaupsina muzikantus - jie naktį atgrojo, pabaliavojo, išėjo ir vis tiek ant pjedestalo.
- Šeimininkės pamirštamos?
- Nepamirštamos, bet dažniausiai antroje vietoj.
- Kaip pradėjot šeimininkauti?
- Mūsų giminėje daug vardadienių švęsdavo, tėvukas darydavo miežinį alų - šnapso anksčiau mūsų krašte niekas negerdavo. Mama darydavo vaišes suaugusiems, o aš visko po trupučiuką - vaikams. Tetos, dėdienės pamatė, kad mergaitė gali kažką pagaminti, tai duodavo atsakingų darbų: silkę išvalyti, kauliukus išrankioti.
Mums, vaikams, būdavo atrakcija, kai dėdė į šlapią laikraštį suvyniodavo silkę ir kišdavo į žarijas kepti. Tos keptos silkės valgymas - nuo vaikystės didžiausias atsiminimas.
Dar atsimenu, kad mama vis kepdavo „Skenduolį“: į kibirą vandens įleisdavo mielinės tešlos ir laukdavo, kol prisidarys burbuliukų ir iškils. Kai tešla pakyla, nebeskęsta, galima kepti.
Iš pradžių vis eidavau šeimininkauti su mama. Mūsų daug žmonių giminėje, o vestuves keldavo didžiausias, vos ne po tris dienas, tai kviesdavo mamą. Darydavo alų, rūkydavo mėsas. Tada labai mada buvo didelį kepsnį daryti, tai, atsimenu, pirkdavo veršiukus ir čielus kumpius kepdavo. Duodavo į stalą su bulvėm - pailgom, riestom, kaip dešrelės. Specialiai tokias augino.
Kai studentai buvom, važiuodavom kur nors į kolūkį obuolių skint ar runkelių, taigi aš - virtuvėj. Atsimenu, kai buvom Žagarės rajone, pirmininkas kas antrą dieną atveždavo po paršelį ir visai grupei darydavau valgyti.
Buvo primityvi virtuvėlė, plyta ir ką nori iš tų paršų daryk. Jei suekonomindavau, šventėm šašlyką kepdavom. Galvojau, ką čia kolūkio pabaigai daryt - su pirmininko pavaduotoju nuvažiavom į parduotuvę, nusipirkau salyklo ekstrakto ir pridariau giros - tokios, kaip alus.
- Ar neatsibodo per gyvenimą - ir namuose valgį ruošti, ir per šventes, kai pakviečia?
- Net ir ne. Nors kartais kaip po dvi-tris dienas pagaspadinauji, galvoji, kad tik greičiau pasibaigtų. Bet praeina diena kita ir vėl kažką norisi daryti.
- Koks jūsų firminis patiekalas?
- Nežinau, ar firminis, bet čia dabar visiems labai patinka natūralus sprandinės kepsnys su grybų padažu. Greitas, sotus, lietuviškas, kaloringas patiekalas. Grybų padažą darau įvairiai - ir iš šviežių ir iš džiovintų grybų, pievagrybių.
- O veršelio kumpį – tokį, kaip kepdavo mama – pagamintumėt?
- Kepdavau - kol būdavo tų veršelių. Ir čia, Didžiasalyje, dar jų nusipirkdavome: 100 litų ir veršiukas. Sau po du veršiukus per metus užsišaldydavome, kad mėsos būtų. Dabar labai pabrango. Kai kas dar augina mėsinius, bet juos brangiai superka. Karvių irgi mažėja, todėl niekas tų veršiukų aplinkui nebepardavinėja, kaip anksčiau.
- Kodėl žmonės nebeaugina?
- Bet pieną dar iš žmonių perkate?
- Taip, nes iš to paties pasidarau ir grietinės, ir varškės, ir pieno lieka. Iš žmogaus pirkti labiau apsimoka ne vien dėl kainos. Pirktinės grietinės įdedi į padažą - nieko iš jos, kažkokie taukai. Matyt, pridėta priedų.
- Prieskonius taip pat savus naudojat?
- Iš pirktinių tik pipirus. Rudenį prisidžiovinu salierų, petražolių, svogūnų, morkų ir pasidarau tokį mišinį. Sriuboms ir troškiniams naudoju su druska. Dar česnakas patinka.
- Jus sunku pasikviesti kaip šeimininkę?
- Kad gal ne. Čia visi savi, visi pažįstami, jei paprašo, kur tu nepadėsi. Dažniausiai būna, kad prieš du-tris mėnesius paprašo. Pažadu, nes toli, o kai ateina laikas – nebeišeina atsisakyti.
- Kokios buvo vestuvės anksčiau, kokios dabar?
- Dabar nebebūna šimto žmonių, kviečia 30-50, artimesnius draugus gimines, su kuriais norėtų pabendrauti, o ne kartą per metus susitinka. Prieš dvidešimt metų dar būdavo visą giminę sukviečia.
- Kokia suma vieno žmogaus maistui – kukliausia, kokia – didelė?
- Apie gėrimus negaliu nieko pasakyti, nes patys žmonės perkasi. Vieni daugiau, kiti mažiau geria, bet alkoholiniai gėrimai, aišku, sudaro pagrindinę kainą. Šeimininkams svarbu, kad visiem visko užtektų, ant stalo būtų, kas ko norės, o žmonės pasirenka.
Kiek vestuvėms išeina žmogaus maistui net neskaičiavau, nes būna labai įvairiai: ir farširuotos žuvys, ir čieli kepti paršeliai, unguriai, žuvys, vėžiai – ko tik nori. Ir alaus stalas, ir saldus stalas būna. O prie alaus stalo visko prigalvoji: neši farširuotas kiaulės kojas, rūkytas ir nerūkytas ausis, žuvis. Būna rūkyti paršeliai, nors farširuoti tai man nelabai – vienose vestuvėse buvo, tai niekas nevalgė, tik tiek, kad gražiai atrodo.
- O kas buvo ir yra vestuvių topas?
- Kaip buvo, taip yra privalomi šakočiai, jaunosios, svočios tortai. Jie pats gražiausi ir mandriausi – nežinia, net kiek už juos sumoka. O dėl maisto, priklauso, kas kaip nori. Kas vištienos, kas kitokios mėsos. Prie kaimo dar ir dabar vestuvėms kiaulę pjauna ir iš jos darai, ką išmanai: ir vyniotinius, ir karštus.
- Vestuvininkai produktus palieka jums supirkt?
- Ne, dažniausiai superka patys. Ką atveža, iš to darau. Vienoms vestuvėms maišais vežė žuvį, tai sakiau, kad vien iš jos baliaus nedarysi – reikia ir kažko kito.
Su žuvimi daug darbo ir reikia greitai gaminti, nes greit genda, o vestuvės dažniausiai būna vasarą, kokioje viloje ne visada šaldytuvai gerai veikia.
- Kiek dienų trunka paruošti maistą pusšimčiui vestuvininkų?
- Pačiam ruošimui užtenka dviejų. Tik tiek, kad jei pjauna kiaulę, dar kelios dienos prisideda, nes reikia, kad atvėstų, sutvarkyti mėsą. Paskui ją užsimarinuoji ir kai reikia - kepi.
- O kas į stalą neša?
- Visaip. Būna pati viena ir darai, ir neši, todėl kartais ir nebesuspėji. Geriau, kai kažkas padeda.
- Kiek per vasarą vestuvių pasitaiko?
- Dabar jau mažai – vienos ar dvejos. Pernai turbūt jau nė vienų nebuvo.
- Bet gedulingų pietų turbūt reikia ir reikia?
- Būna dienų, kad ir dveji pietūs per dieną pasitaiko: tik nukraustai vieną stalą, dengi kitą. Tik tiek, kad gedulingiems pietums mažiau visko reikia. Pavalgė žmonės ir išėjo, o vestuvės – visa naktį: lėkšteles, įrankius keiti, per naktį baliavoję vestuvininkai išeina, o tu lieki, kad antrą dieną būtų stalai paruošti. Galima sakyti, darbas be miego.
- Bet ir užmokestis kitas?
- Turėtų, bet būna visaip. Už vestuves, aišku, daugiau moka. Bet kiek tiksliai – priklauso nuo žmonių. Aš neturiu taksos, iš anksto kainos nesuderam, imu, kiek kas duoda, kiek kam išeina, kaip įvertina.
- Ar yra buvę atvejų, kad už darbą nesumokėtų?
- Porą kartų. Saldainių dėžutę duoda ar vėl ką. Tačiau čia kalbu apie svetimesnius, nes savi kaip tik labiau įvertina.
- O kokių kuriozų yra pasitaikę?
Būna kartais gedulingi pietūs, o kažko labai užeina juokas. O juoktis tai negali, nes durys tik paklode užtiestos – viskas girdisi.
Vieną žiemą su kaimyne tokioje troboje gedulingus pietus ruošėm. Nuvažiuojam - negyvenama troba, didžiausi šalčiai, vanduo šuliny, o ant jo - kalnas ledo. Vyrai papjovė nemažą veršį ir nelabai supranta, ką su tuo gyvuliu daryt. Sako, nėra nugarinės.
Nuėjau, pati išsipjoviau tas nugarines, sutvarkėm mėsą. Užsikūrėm pečių, o troba įšalusi, nuo stogo pradėjo lašėti susikondensavę garai. Jau kaip tada pavargau, tai vyras sakė: „Ar tu valgyt neturi, ar nepragyveni, kad reikia taip vargt“. Tada mūsų net namo miegot neparvežė – įlindom į kažkokius šaltus, drėgnus patalus, miegojom kaip vandeny. Atsikėlėm – vėl pečius kurt. Elektra pradėjo trūkinėt. Jau tada pavargom juodai.
Gerai, kad dabar mažiau žmonės šermenis namuose daro – jau atėjo į protą. Kam reikia tris dienas su tais valgymais vargt? Na, atėjo kaimynas atsisveikinti, taigi iš namų – kam jį valgydint?
Ir dėl gėlių jau ateina į protą, nes kai nešdavo daugybę, žmonės nebežinodavo, kaip paskui iš kapinių vežimais išvežt glėbius gėlių ir vainikų...
Jei žmogus numirė, tai pelnas gėlininkams, verslininkams. Ar ne taip? Pažiūrėkit, jei labiau žinomas žmogus, tai per laidotuves kalnai gėlių. Geriau jau porą žiedų atnešti ir artimiesiems pinigėlį, nes dabar viskas kainuoja, kur pasižiūri, visur pinigų reikia.
Vestuves tai pagal galimybes suplanuoji, o mirusį žmogų vis tiek reikia palaidot. Kainos visiems tos pačios – niekas nežiūri, ar turi, ar neturi. Kiek valstybė duoda, užtenka tik karstui ir duobkasiams, kurie dabar, atrodo, jau po šimtą ima.
- Ar būna, kad kukliausiai gyvenantys per šermenis žmonių nevalgydintų?
- Nebūna. Artimieji iš paskutiniųjų stengiasi, daugiau ar mažiau žmonių, bet visi maitina.
- Važinėdama po namus matote, kaip žmonės gyvena. Kaip?
- Įvairiai. Kartais baisiai, kartais ir nieko. Visokių būna.