Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete virš židinio kabo nežinomo XVII a. dailininko nutapytas didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdas visu ūgiu. O karaliaus Mindaugo paveikslo Prezidentūroje niekada nebuvo.
Lietuvos prezidentės kanceliarijos posėdžių salėje pakabinta dailininko Jono Mackevičiaus drobė „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“. Šis paveikslas – tai įrodymas, kad Lietuva jau ir anksčiau savotiškai pirmininkavo Europos Sąjungai, kuri prieš 600 metų vadinosi Šventąja Romos imperija.
Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius Žydrūnas Mačiukas, nuodugniai tyrinėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Šventosios Romos imperijos santykius XV amžiuje, „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad Lucko suvažiavimas gal ir nebuvo tokio lygio, kaip vėlų rudenį Vilniuje numatomas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, bet Lietuvos sostinėje apsilankysiantiems ES šalių galingiesiems vertėtų priminti, jog 1429 m. sausio 6-29 dienomis didysis kunigaikštis Vytautas jau buvo sukvietęs Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalių valdovus aptarti opiausių Europos reikalų.
Pakaktų užuominos
Seimo ir Vyriausybės interneto svetainių administratoriai nurodo, kad dabartinis Lietuvos pirmininkavimas ekonominei ir politinei Europos valstybių bendrijai – pirmasis, istorinis. Nors tai netiesa, bet, Ž. Mačiuko nuomone, persistengtume, jei būtinai temptume ES šalių vadovus į Prezidentūros posėdžių salę ir rodytume ten kabantį paveikslą „Lucko suvažiavimas“. Užtektų paprasčiausiai trumpai priminti įvykius, kurie paskatino dailininką J. Mackevičių imtis teptuko.
Netilpo į regioninio suvažiavimo rėmus
„Lucko kongresas buvo regioninis Rytų ir Vidurio Europos lyderių suvažiavimas. Tiesa, jame dalyvavo popiežiaus Martyno V legatas (pasiuntinys) Andrius Dominikonas. Kai kurie autoriai rašo, kad į Lucką atvyko Danijos, Norvegijos ir Švedijos karalius Erikas. Kiti istorikai įrodinėja, kad tai prasimanymas. Vis dėlto viena labai reikšminga, gal net svarbiausia to meto Europos figūra, Šventosios Romos imperijos (Vokietijos, Čekijos, Nyderlandų, Šiaurės Italijos, Austrijos, kelių Prancūzijos regionų- red. past.), taip pat Vengrijos karalystės valdovas Zigmantas Liuksemburgietis, nors ir pavėlavęs, Lucko pilyje tikrai posėdžiavo”, - pasakojo Ž. Mačiukas, kurio analitinį straipsnį „1429 m. Lucko kongreso tarptautinis politinis kontekstas“ 2009 m. išspausdino Ukrainos Volynės srities Lesios Ukrainkos nacionalinio universiteto mokslinis leidinys.
Darbą derino su pramogomis
Pasak istoriko, svarbesni geopolitiniai pokalbiai Lucke užsimezgė tik tada, kai pasirodė Zigmantas Liuksemburgietis.
„Rimto darbo 1429-aisiais ne tiek daug ir buvo. Lenkijos karalius Jogaila Algirdaitis iki dalykinių derybų pradžios dar spėjo smagiai pamedžioti aplinkiniuose miškuose. Pusę metų truksiantį, šimtus rimtų geopolitinių, ekonominių, socialinių klausimų aprėpsiantį Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai ir vos kelias dienas vykusį monarchų suvažiavimą pietinėje LDK sostinėje galime lyginti nebent simboliškai“, - tikino Lietuvos edukologijos universiteto lektorius.
Luckas pasirinktas dėl patogumo
Vytautas Didysis turėjo penkias rezidencines pilis (Kaune, Gardine, Vilniuje, Trakuose ir Lucke). Monarchų suvažiavimui jis vis dėlto pasirinko dabartinės Vakarų Ukrainos miestą Lucką.
„Dėl patogumo. Aišku, Vytautui pačiam teko sukarti ilgą kelią iš Vilniaus per visą LDK. Tačiau Jogailai iš Krokuvos Luckas palyginti arti buvo. Zigmantui Liuksemburgiečiui, atrodo, iš Niurnbergo irgi reikėjo trumpiau keliauti, negu Vytautui iš etninės Pietryčių Lietuvos. Tik nepagalvokite apie kažkokį perdėtą Lietuvos valdovo nusižeminimą. Tiesiog jis pasirūpino svečių saugumu, išgelbėjo nuo rizikingos kelionės neramiomis teritorijomis, sutaupė jiems laiko. Be to, Luckas buvo ne tik strategiškai svarbi pilis ar prekybos kelių sankirta, bet ir vienos iš LDK vyskupysčių dvasinis-administracinis centras. Tais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo trys vyskupijos - Žemaičių, Vilniaus ir Lucko“, - pasakojo Ž. Mačiukas.
Geriausia civilizacijų pokalbio vieta
Tuomečio monarchų suvažiavimo dalyvių svarstyti klausimai panašūs į šiemet lapkričio pabaigoje Vilniuje rengiamo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo darbotvarkę: ir 1429 m. kalbėta apie paprastesnes, lengvesnes tarptautinės prekybos taisykles, rūpintasi Baltijos jūra plaukiančių laivų saugumu, stengtasi sudaryti krikščioniškosios Europos gynybinę koaliciją nuo musulmonų (tuomet - turkų imperijos) keliamo pavojaus. Tada, kaip ir dabar, Lietuva buvo laikoma tarpininke, galinčia suartinti, sutaikyti katalikišką Vakarų Europą su Rytų stačiatikiais ir palenkti į Vakarus tas slavų tautas, kurios nenorėjo paklusti galvą keliančiai Maskvos kunigaikštystei.
„Taip, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė laikyta religinio, tautinio pakantumo pavyzdžiu ir geriausia vieta, kaip dabar pavadintume, civilizacijų dialogui, ramiam pokalbiui“, - sutiko Ž. Mačiukas. Prie Lucko kongreso posėdžių-pokylių stalo sėdėjo Kryžiuočių ordino magistrai ir komtūrai, Maskvos, Tverės, Riazanės didieji kunigaikščiai, mongolų-totorių Aukso ordos chanai.
Neįprastas reiškinys
Ukrainiečių istorikai teigia, kad Lucko suvažiavimo dalyviai per daug vaidijosi ir nesistengė susitarti, todėl šis kongresas didesnės reikšmės tuometei Europai neturėjo.
„Praeitį dažnai vertiname pagal dabartinę savo patirtį. Negalima pamiršti svarbiausio viduramžių bruožo: tuo metu valstybės nesutarimus dažniau spręsdavo karais, o ne derybomis. Kas turėjo daugiau kareivių, tas ir buvo teisus. Patrankų kanonada nutildydavo diplomatiją. Žinoma, ir tais laikais būdavo skelbiamos paliaubos, sudaromos sutartys tarp valstybių, bet tik tada, kai tautas galutinai išsekindavo kruvini mūšiai“, - taikaus Lucko suvažiavimo neįprastumą jėgos argumentais besivadovavusioje senojoje Europoje pabrėžė istorikas Ž. Mačiukas.
Anglai ir tada buvo atsiskyrę
Nuo Lucko suvažiavimo nuošaliai, kaip ir šiais laikais nuo daugelio Europos Sąjungos reikalų, laikėsi anglai, neatvyko ispanai, nedalyvavo Prancūzija (išskyrus Burgundiją, kuri priklausė Šventajai Romos imperijai).
„Ispanai, anglai, prancūzai kentė savo galvos skausmus: Šimtametis karas, ispanai iš Pirėnų pusiasalio dar galutinai nebuvo išviję musulmonų arabų maurų. Be to, vieningos Ispanijos tuomet nė nebuvo – reikėtų kalbėti apie Kastilijos, Aragono karalystes. Susiskaldžiusio, įtaraus, linkusio iškart griebtis ginklų XV a. Senojo žemyno nė iš tolo negalima lyginti su dabartine besistengiančia vis glaudžiau vienytis (ir tai tik nuo XX a. antrosios pusės) Europa“, - tikino istorikas Ž. Mačiukas.
Kur jiems tiek maisto tilpo?
Viduramžių metraštininkai mini, kad Lucko suvažiavimas Rytų ir Vidurio Europos tautoms labiausiai įstrigo dėl to, kad garbingi svečiai per tris savaites sukirto kalnus mėsos ir išgėrė šimtus statinių vyno, midaus.
„Neužmirškite, kad viduramžiais diplomatiniai ceremonialai būdavo labai iškilmingi. 1429 m. pradžioje į Lucką suplūdo apie 15 tūkst. svečių – daugiau nei pačių miesto gyventojų. Bychovco kronika rašo apie Lucko derybininkų suvalgytą žvėrieną, išlenktas midaus taures. Lietuvos Metraštis nurodo, kad kunigaikštis Vytautas kasdien vaišėms parūpindavo septynis šimtus statinių midaus, neskaitant muskatelio (saldaus desertinio vynuogių vyno su aitroku gėlių kvapu) ir kitokių svaigalų, septynis šimtus telyčių, avinų, paršų ir laukinių šernų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių bei įvairios kitos žvėrienos, mėsiškų ir naminių patiekalų“, - linksmai vardijo istorikas Ž. Mačiukas.
Netikęs čekų pavyzdys
Nuo 2009 m. sausio pradžios iki birželio pabaigos trukusį Čekijos pirmininkavimą ES Tarybai pasaulis įsidėmėjo tik dėl čekų menininko skandalisto Davido Černy‘io kūrinio „Entropa“. Ši instaliacija, kurią palaimino Prahos valdžia, pakabinta Briuselyje švenčiant Čekijos pirmininkavimo pradžią įžeidė daugelį ES šalių: dailininkas D. Černy‘is Rumuniją pavaizdavo kaip išgalvoto vampyro kunigaikščio Vlado Drakulos siaubo pilį, Italiją pavertė amžinų futbolo rungtynių stadionu, o Didžiąją Britaniją iš viso išbraukė iš žemėlapio. Labiausiai supyko Bulgarija, kurią dailininkas provokatorius palygino su turkiška „tupykla“.
Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Ž. Mačiukas atsargiai spėja, kad po Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai daugiau bus kalbama apie politinius mūsų valdžios laimėjimus, negu apie kultūrinę, pramoginę pirmininkavimo programą.
Lietuvos savarankiškumo priešininkai sužlugdė kongresą
2003 m. liepos 6 d., kai Lietuva šventė karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines, į Vilnių atvyko Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis, Estijos prezidentas Arnoldas Rüütelis, Liuksemburgo didysis hercogas Henrikas su žmona Marija Terese ir Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvija. Šiemet, Lietuvai minint karaliaus Mindaugo karūnavimo 760-ąsias ir nužudymo 750-ąsias metines, jokios užsienio įžymybės nepamatysime.
1251 m. popiežius Inocentas IV suteikė didžiajam kunigaikščiui Mindaugui katalikiško karaliaus titulą, nors prieš tai Mindaugas Irako diktatoriaus Saddamo Husseino stiliumi išskerdė sritinius lietuvių kunigaikščius, kurie nebuvo Lietuvos išdavikai ir nerezgė sąmokslų prieš Mindaugą. Vytautas Didysis, kuriam labiausiai iš visų Lietuvos valdovų tinka Kristaus žodžiai: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“, karališko vainiko taip ir nepasimatavo.
1429 m. Lucko suvažiavimas svarstė, kad Lietuva galėtų tapti visiškai savarankiška karalyste, valdoma Vytauto Didžiojo, ir atsidalyti nuo Lenkijos. Tačiau lenkų šlėktos, atvykę su savo karaliumi Jogaila, piktai trepsėjo kojomis. Protestuodama lenkų delegacija nelaukusi kongreso pabaigos išvyko namo.