LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
VYTENIS POVILAS ANDRIUKAITIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKUI
VYDUI GEDVILUI
Atsakymai į Lietuvos Respublikos Seimo narių klausimus (arba į taip vadinamą interpeliaciją)
Susipažinęs su Seimo narių grupės man pareikšta interpeliacija, norėčiau Jums pareikšti kelis esminius bendro teisinio pobūdžio pastebėjimus dėl interpeliacijos konstitucinės paskirties ir teisinio turinio.
Interpeliacijos autoriai teisingai nurodo, jog jie, rašydami šią interpeliaciją, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – LR Konstitucija) 61 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalies reikalavimų. LR Konstitucijos 61 straipsnio 1-oji dalis nurodo, kad „Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka“. 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta Seimo narių teisė pateikti interpeliaciją: „Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui“. Kitaip tariant, LR Konstitucija nustato dvi skirtingas teisines kategorijas: paklausimą ir interpeliaciją.
Paklausimą reglamentuoja Seimo statutas. Seimo statuto 213 str. 2 d. nurodo, kad „paklausimu laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau, jų nuomone, jis nebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai“. To paties straipsnio 1 dalis skelbia, kad „su paklausimu Seimo narys ar jų grupė raštu kreipiasi į Vyriausybės narį ar kitą valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas ar kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, išskyrus teismus, reikalaudami pateikti informaciją apie jo veiklą bei priimtus sprendimus“. Seimo statutas numato paklausimo pateikimo ir nagrinėjimo procedūrą.
Interpeliacijos, įtvirtintos LR Konstitucijos 61 str. 2 dalyje, procedūrą reglamentuoja Seimo statuto trisdešimt trečias skirsnis. Statuto 219 str. 1 dalyje atkartota Konstitucinė norma: „Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų sprendimų motyvus“.
Nors Seimo statutas, akcentuodamas „pareigūnų priimtų sprendimų motyvus“, nepateikia sąvokos „sprendimas“ išaiškinimo, tačiau tai yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 7 ir 11 dalyse. Žinant, jog Ministras Pirmininkas ar ministras yra valstybės politikas, tuo pačiu ir pareigūnas, atliekantis viešojo administravimo funkcijas, tampa aišku, kad Ministro Pirmininko ar ministro sprendimas yra administracinis aktas, t.y. išleistas nustatytos formos teisės aktas ar kitas priimtas nustatytos formos dokumentas, kuriame yra išreikšta jo, kaip viešojo administravimo subjekto valia. Todėl interpeliacija turi būti reiškiama ministrui dėl jo priimto sprendimo (įsakymo, pavedimo, instrukcijos ir t.t.) ir šio sprendimo motyvų. Tai reiškia, kad ne mažesnės kaip 1/5 Seimo narių grupės reikalavimai interpeliacijos būdu gali būti reiškiami ministrui tik po ministro priimto sprendimo. Kitaip tariant, Seimo statutas, išsamiai aptaręs interpeliacijos teisines prielaidas, užkerta kelią teikti interpeliaciją dėl Ministro Pirmininko ar ministrų kalbų, pasisakymų ar nuomonių. Priešingu atveju būtų pažeisti Lietuvoje galiojantys teisės aktai, garantuojantys saviraiškos laisvę: „kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“; įsipareigojimai, įtvirtinti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnyje: „kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų“.
Susipažinus su interpeliacijos tekstu, tenka konstatuoti, kad pateikiami 23 klausimai, kurių nė viename nėra nurodytas joks konkretus mano, kaip viešojo administravimo funkcijas atliekančio pareigūno, sprendimas. Dėl šios priežasties neturiu galimybės pateikti atsakymų dėl mano priimtų sprendimų motyvų. Tiesa, interpeliacijos 1 klausime minimas kažkoks sprendimas, kuriuo aš neva 11% sumažinau sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą. Norėčiau, kad interpeliacijos autoriai tiksliai nurodytų bent vieną mano sprendimą, dėl kurio buvo sumažintas konkrečios ar konkrečių sveikatos priežiūros įstaigų finansavimas. Tokių sprendimų nei Vyriausybė, nei aš, kaip ministras, nesu priėmęs. Interpeliacijos autorių pateiktuose 12, 13, 15 ir 17 klausimuose gal ir galima įžvelgti sąsajas su mano sprendimais suformuoti patariamąją kolegiją, Pacientų forumą, teikti teisės aktų projektus, tvirtinti Sveikatos apsaugos ministerijos veiklos priemonių planą, tačiau ir vėl nėra nurodytas nė vienas konkretus administracinis aktas, nepateikta teisinė analizė, ar toks aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar yra pažeisti viešojo administravimo subjektui keliami reikalavimai. Esu įsitikinęs, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas vienodai galioja tiek man, kaip ministrui ir viešojo administravimo pareigūnui, tiek ir interpeliacijos autoriams.
Todėl norėdamas palengvinti šios interpeliacijos autorių darbą, priede pateikiu savo nuožiūra pasirinktų mano ir Vyriausybės priimtų teisės aktų kopijas, jei interpeliacijos autoriai norėtų jais paremti savo poziciją. Seimo statute, 212 ir 213 straipsniuose, yra pateikiama rašytinio klausimo ir paklausimo samprata. Nei rašytinis klausimas, nei paklausimas jokia Konstitucijoje įtvirtinta sankcija nesibaigia. Akivaizdu, kad taip vadinamos interpeliacijos tekste nenurodant jokių konkrečių mano priimtų sprendimų pateikti tik Seimo statuto 212 straipsnyje reglamentuoti rašytiniai klausimai ir vargu, ar jie vadintini netgi paklausimu. Seimo statuto 213 straipsnyje yra paaiškinta, kad paklausimu laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau jų nuomone, jis nebuvo tinkamai išnagrinėtas ar buvo išspręstas neigiamai. Deja, jokiais klausimais anksčiau ši Seimo narių grupė į mane nesikreipė. Tad traktuoti minimame tariamos interpeliacijos tekste keliamus klausimus kaip paklausimus ir taikyti jiems netgi paklausimo nagrinėjimo procedūrą taip pat nėra teisinio pagrindo. Seimo narių grupės pasirašytą tekstą galiu vertinti tik kaip rašytinius klausimus, keliamus aiškiai politiniais tikslais, nieko bendro neturinčiais su interpeliacijai keliamu reikalavimu nagrinėti pareigūno priimtą konkretų sprendimą ir sužinoti ar išsiaiškinti jo priėmimo motyvus bei spręsti ar taikyti tam pareigūnui konstitucinę nepasitikėjimo juo procedūrą.
Dėl šios priežasties siųsdamas Jums atsakymus į man patiektą Seimo narių lyg ir interpeliaciją, prašau Jūsų, gerb. Seimo Pirmininke, išnagrinėti, ar pateiktieji klausimai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus interpeliacijai. Taip pat prašau išnagrinėti, ar šiems mano atsakymams į pateiktus klausimus galima taikyti būtent Seimo statute numatytą interpeliacijos procedūrą. Šis teisinis išaiškinimas yra būtinas: priešingu atveju kyla grėsmė pažeisti tiek Seimo statutą, tiek ir LR Konstituciją, kas nėra suderinama su Seimo nario priesaika bei pareigomis ir gali būti pagrindu pradėti apkaltos procedūrą.
Kadangi Seimo narių grupė pateikė 23 rašytinius klausimus ir pageidauja į juos gauti atsakymą raštu, į juos atsakysiu Seimo statute nustatyta tvarka ir raštu, ir žodžiu.
1. Pirmojo klausimo motyvacijoje, nepateikiant jokių teisiškai ar ekonomiškai pagrįstų dokumentų, teigiama, kad mano sprendimai neva 11% sumažino sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą. Šis teiginys neparemtas jokiais įrodymais: netgi nepateikiama įstaigos ar įstaigų, kurių finansavimas, kaip klaidingai teigiama, sumažėjo, finansinių rodiklių analizė. Pateikiu Jums argumentus ir įrodymus, kad tariamos interpeliacijos autoriai (tikiuosi, be blogos valios) Jus suklaidino.
Kodėl savo veiksniais mažinate sveikatos sistemos finansavimą, taip sukeliant pavojų visos sveikatos sistemos finansiniam tvarumui?
Ar prisiimate atsakomybę dėl tokių visai sveikatos sistemai žalingų sprendimų priėmimo?
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą (toliau – PSDF biudžetą) bei jo struktūrą tvirtina ne Sveikatos apsaugos ministras, o Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas įstatymą (Priedas nr. 1). Ministras neturi teisinių galių Įstatymu patvirtintų skaičių nei padidinti, nei sumažinti.
Tenka konstatuoti, kad tariamos interpeliacijos teksto rašytojai klausimo pagrindime, bandydami apibrėžti sveikatos priežiūros įstaigų (o ne PSDF biudžeto!) finansavimo pokytį 2012-2013 metais, padarė ir prasminę, ir aritmetinę klaidą. 2012 metų Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto rodiklių įstatyme buvo patvirtintos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms lygios 2773 mln. Lt. Analogiškas rodiklis, patvirtintas 2013 metams siekia 2863 milijonus litų, t.y. paslaugų finansavimas padidintas 90 milijonų litų arba 3,2 procentais. Tenka apgailestauti, kad interpeliacijos rašytojai nesusimąstė, kaip suderinti teisės dokumentuose fiksuotą 3,2 procento padidėjimą su jų hipotetiniu skaičiavimu, kad įstaigų finansavimas sumažintas 11 procentų. Kita vertus, mes, Seimo nariai, turime pasveikinti vienas kitą, kad net sunkmečio sąlygomis randame galimybių, nors ir kukliai, padidinti pagalbą ligoniui.
Siekdamas suvokti galimas tariamos interpeliacijos rašytojų padarytos klaidos priežastis, mėginau rasti atsakymą į klausimą kas buvo lyginama grindžiant įstaigų finansavimo sumažėjimą 11 procentų. Tikėtina, kad buvo lygintos 2013 metų planinės PSDF biudžeto išlaidos su 2012 metų faktinėmis PSDF biudžeto išlaidomis. Nepaisant to, kad palyginimas nėra prasmingas, skaičiuokime: pagal PSDF biudžeto apyskaitą 2012 metais faktinės išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms sudarė 3065 milijonus Lt; šį skaičių palyginus su 2013 metų planinėmis PSDF biudžeto išlaidomis gauname 6,5 procento skirtumą. Kadangi tariamos interpeliacijos autoriai nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, belieka spėlioti, kas yra tie minimi 11 procentų: aritmetinė klaida? Patirties stoka? Ir visgi jei yra kalbama apie šių metų PSDF biudžeto valdymo rodiklius ir galimybę išlaikyti balo vertę, lygią 0,89 cento visus 2013 metus, tam panaudojant PSDF rezervo fondą, tai yra atskira tema. Noriu patikinti, kad balo vertė, lygi 0,89 cento, bus išlaikyta ir II-ame 2013 metų pusmetyje.
Jeigu tariamos interpeliacijos autoriai parašys tekstą pagal visus interpeliacijai keliamus reikalavimus, patikslins, kokio mano sprendimo motyvus jie nori sužinoti, ir bus pradėta interpeliacijos procedūra, tada atsakymą dėl tikrųjų sveikatos apsaugos finansavimo mažėjimo 2009-2012 metais priežasčių pateiksiu posėdžio metu žodžiu.
2. Seimo narių grupė 2 klausime teigia, kad aš sumažinau sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo įkainius – tikėtina, kad kalbama apie bazinių kainų balo vertę.
Kodėl taip neatsakingai planuojamos sveikatos draudimo lėšos?
Kodėl sveikatos priežiūros įstaigos apie tokius Sveikatos apsaugos ministerijos planus nebuvo deramai informuotos?
2013 metų sveikatos draudimo lėšas planavo XV-oji, A. Kubiliaus, Vyriausybė ir 2008-2012 metų Seimas, bet ne XVI-oji, A. Butkevičiaus, Vyriausybė ir ne 2012-2016 metų Seimas. Atsakingiems, besirūpintiems pacientų problemomis politikams gera žinia buvo ta, kad A. Butkevičiaus Vyriausybės dėka koreguotas, 2012-2016 metų Seimo patvirtintas ir Gerbiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės pasirašytas PSDF biudžetas buvo 4122 milijonų Lt., o ne 4089 milijonų Lt. kaip planavo XV-oji Vyriausybė. Padidėjęs biudžetas reiškė ir gydymo paslaugų finansavimo padidėjimą nuo 2773 milijonų Lt iki 2863 milijonų Lt. Padidėjimas yra 90 milijonų litų. Jei nebūtų pasiektas šis padidėjimas, balas būtų ne 89 centai, kaip patvirtinta sutartyse su gydymo įstaigomis, bet 86 centai. Pasiektas finansavimo padidinimas yra atsakingos sveikatos politikos dalis: tai užtikrino įstaigų finansavimo stabilumą. Tikėtina, kad vadinamosios interpeliacijos klausimas yra „pasiskolintas“ iš ankstesnės opozicijos (socialdemokratų, tvarkiečių ir darbiečių) pasisakymų, kritikavusių XV-os Vyriausybės planus 2013 metais sumažinti sveikatos finansavimą.
Skaičiai kalba patys už save: sveikatos priežiūros įstaigų finansavimas 2013 metų pirmą pusmetį yra kukliai, bet didesnis nei buvo 2012 metų pirmą pusmetį. Nesiimu spręsti, sąmoningas ar nuoširdžiai klaidingas statistikos neišmanymas dalį opozicijos jau šių metų pavasarį paskatino kurstyti medikų streikus.
Mes – už diskusiją. Atvirą diskusiją. Šios diskusijos dėlei pripažinkime, kad visi žinome pavardes ankstesnės Vyriausybės ministrų, kurie 2012 metais A. Kubiliaus Vyriausybėje balsavo už minimalistinį sveikatos biudžeto projektą 2013 metams. Vyriausybės nutarimą, kuriuo XV-oji Vyriausybė teikė Seimui 86 centų finansavimą atitinkantį biudžetą, pasirašė ne dabartinis ministras V. P. Andriukaitis, o gerb. R. Juknevičienė.
Klausimo pagrindime yra manipuliuojama informacija apie gydymo paslaugų kainas. Aišku, kad esant tam pačiam paslaugų kiekiui ir mažėjant (kaip planavo pasirašiusieji minimalistinį sveikatos biudžeto projektą 2013 metams) finansavimui, paslaugos kaina turi mažėti. Minimi „magiški“ skaičiai 0,92, 0,84, 0,89 maskuoja klausimo esmę. Jei norėta kainų nemažinti, reikėtų mažinti paslaugas gyventojams. Tokį mažinimą nuo rinkėjų reiktų slėpti. Tikėtina, kad baimė susilaukti gyventojų ir medikų kritikos ar net pasmerkimo, lėmė 2010-2012 metų sprendimų neskaidrumą.
XVI-oji Vyriausybė 2012 metų gruodį pasakė, kad medikų pajamų stabilumas yra programinis jos tikslas, kad įstaigų finansavimo nemažins. Finansavimo mažinimo planų, apie kuriuos teiraujasi šio klausimyno autoriai, nėra. Apie nesamus planus įstaigų negalime ir informuoti. 2013 metų pirmo pusmečio rezultatai rodo, kad pažadas išlaikyti finansavimą yra tęsimas. Kviečiu gerb. Seimo narius jau kitų, 2014 metų, pradžioje surengti klausymus ir kartu aptarti įvykdytus ne tik 2013 metų I-o pusmečio, bet ir metų įsipareigojimai.
Priede nr. 2 pateikiama informacija, atspindinti PSDF biudžeto dinamiką ir XV-os Vyriausybės sprendimus 2008-2012 metais, turėjusius tiesioginės įtakos dabartinei sveikatos priežiūros įstaigų padėčiai.
Nepaisant skirtingų ankstesnių praktikų, 2013 metais įstaigos apie PSDF biudžeto būklę buvo ir yra nuolat informuojamos. Tai įrodo virtinė susitikimų su visų įstaigų vadovais – susitikimų protokolus rasite www.sam.lt.
Akivaizdu ir tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija Vyriausybės posėdžiuose kelis kartus inicijavo svarstymus dėl lėšų iš PSDF biudžeto rezervo paėmimo (Priedas nr. 3). Tenka paminėti ir tai, kad 2013 metais lėšų paėmimui iš PSDF rezervo yra taikomos kitos, fiskalinę drausmę įvedančios taisyklės, kurias Lietuva priėmė 2012 metais, kai dabartinė opozicija buvo tuometinė valdančioji dauguma. Kodėl jie, sukūrę tas griežtas taisykles, šiandien apie tai tyli? Ar sąžininga mesti kaltinimus kitam, kai patys yra kalti?
Dalies įstaigų padėtį pagerino 2013 metais baigti įgyvendinti iš ES lėšų finansuoti projektai krizių intervencijos, dienos stacionarų, dienos chirurgijos, slaugos ir paliatyvios slaugos skyrių įkūrimui. Kad projektai pasiektų užsibrėžtus tikslus, iš PSDF biudžeto 2013 metais reikalinga papildomai skirti apie 22 mln. Lt.
Svarstant PSDF biudžeto rezervo lėšų skyrimo klausimą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kuo šio fondo biudžeto ir jo rezervo formavimas skiriasi nuo valstybės ir savivaldybių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų formavimo. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512) nuostatas, PSDF biudžetas turi būti subalansuotas. Tai reiškia, kad tvirtinamos PSDF biudžeto išlaidos turi būti lygios šio biudžeto pajamoms, net jei apdraustųjų sveikatos priežiūros poreikiams tenkinti reikėtų kur kas didesnių PSDF biudžeto išlaidų. Kitaip tariant, tvirtinamame PSDF biudžete negalima numatyti PSDF biudžeto išlaidų dalies, viršijančios planuojamas gauti pajamas. Siekiant nepabloginti paslaugų prieinamumo pacientams ir su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis atsiskaityti pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, trūkstama lėšų dalis turi būti gaunama iš vienintelio galimo šaltinio, t. y. PSDF biudžeto rezervo lėšų. Tačiau dėl fiskalinio deficito ribojimo taisyklių ir griežto valstybės skolinių įsipareigojimų reguliavimo, Lietuva negali laisvai disponuoti lėšomis, kurios įskaitomos į valstybės skolos padidėjimą. Tokių suvaržymų 2009-2012 metais Lietuvoje nebuvo. Ar Seimo nariai, XV-os Vyriausybės nariai E. Masiulis ir G. Steponavičius to nežino, ar sąmoningai nutyli?
3. E. Masiulis, G. Steponavičius ir kiti staiga jiems patiems netikėtai pamatė, jog valstybinėse sveikatos apsaugos įstaigose susidarė įtempta finansinė situacija, žmonės raginami eiti nemokamų atostogų. O kas 2009-2012 metais medikams neproporcingai sumažino atlyginimus, kas pablogino atostogų sąlygas, kas atėmė dirbantiems medikams pensininkams pensijas – ar ne tie patys autoriai?
Kodėl nebuvo imtasi neatidėliotinų ir būtinų veiksmų, kad būtų išvengta tokių kraštutinių priemonių (nuo 2013 m. raginimai eiti nemokamų atostogų, realaus darbo laiko apskaitos faktinis neatitikimas, galimi streikai ir t.t.) sveikatos įstaigose taikymo?
Ar pripažįstate, kad tai daro tiesioginės neigiamos įtakos sveikatos paslaugų kokybei, nuo to savo sveikatos sąskaita nukenčia pacientai?
Suprantamas tariamos interpeliacijos autorių susirūpinimas dėl valstybinių ligoninių finansinės padėties. Ypatingą pagarbą kelią susirūpinimas dalies liberalų, dar visai neseniai uždarinėjusių rajonines ligonines ir prieš kelis mėnesius aiškinusių, kad valstybinių ligoninių likvidavimas, ypač likvidavimas rajonuose, yra gėris. Šis liberalų susirūpinimas yra tiek stiprus, kad jo nepavyko išreikšti nei argumentais, nei įrodymais. Pamėginkime suprasti, ką bando išsakyti „atsivertusieji“ į valstybinių ligoninių rėmėjus minėti Seimo nariai.
Sunki sveikatos įstaigų, kaip, beje, ir daugumos Lietuvos gyventojų finansinė padėtis (tariamos interpeliacijos autorių įvardinta „situacijos“ terminu), susidarė po krizės ir po 2009 metų pradžioje atliktų naktinių mokesčių reformų. 2009 metais beveik 15 procentų smuko šalies gamyba, atitinkamai padidėjo nedarbas, smuko mokesčių surinkimas. Teigiant, kad finansiniai sunkumai prasidėjo 2013 metais, bandoma paneigti faktą, kad būtent dabartinio klausimyno autoriai yra atsakingi už negandas, sukeltas 2008 metų gruodį bei 2009 metais.
Lietuvos žmonės, „išbalsavę“ naktinių mokesčių reformų „herojus“ per 2012 metų Seimo rinkimus, tikruosius krizės autorius atsimena. Kiek mažiau visuomenės dėmesio susilaukė 2009-2012 metais vykę procesai sveikatos apsaugos sektoriuje. Bandant spręsti 2009 metais šalį sukrėtusios krizės pasekmes jau 2009 metais buvo sumažinti medikų atlyginimai, įvesta nemokamų atostogų praktika, pažeidžiant LR Konstituciją daliai darbuotojų sutrumpintos atostogos. Ši ydinga praktika, kurią mano ir kitų kolegų pastangomis 2013 metų gegužės 9 dieną LR Konstitucinis teismas (atostogų trumpinimo dalyje) jau įvardino kaip neteisėtą, tęsėsi ir 2010-2012 metais.
2012 metais sveikatos priežiūros įstaigų faktinis finansavimas, ignoruojant kainų augimą, lyginant su 2011 metais, sumažintas 70 milijonų litų. Šis sumažinimas lėmė tai, kad dauguma gydymo įstaigų 2012 metus baigė su nuostoliais. Valstybinių gydymo įstaigų 2012 metų finansiniai rezultatai (nuostolis siekia 35,9 milijonus litų) yra pateikiami Priede nr. 4 .
Siekdama pagerinti gydymo įstaigų finansinę situaciją bei išgyvendinti 2009-2012 metais susiformavusią neteisėto elgesio su darbuotojais praktiką, mano vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija 2012 m. gruodį – 2013 m. birželį atliko šiuos veiksmus:
• 2012 metų gruodį iš PSDF rezervo skirta virš 20 milijonų Lt tam, kad būtų išlaikyta PSDF balo vertė.
• 2013 metų sausį ligoninėms, kuriose liberalams vadovaujant sveikatos sistemai buvo uždaryti chirurginiai skyriai 2013 metams papildomai skirti 2 milijonai Lt.
• 2013 metų pradžioje sustabdyti naujai įsisteigusių privačių įstaigų bandymai gauti neplanuotus 39 milijonus Lt papildomoms paslaugoms. Jei šis liberalų kuruojamas projektas būtų pavykęs, valstybinių gydymo įstaigų nuostoliai būtų išaugę dvigubai.
• 2013 metų pradžioje Vyriausybės lygiu sutarta, kad 2013 metais bus užtikrintas stabilus gydymo įstaigų finansavimas.
• 2013 metų pavasarį su gydymo įstaigomis sudarytos sutartys, įteisinusios stabilų finansavimą pirmąjį pusmetį bei apibrėžusios Valstybės įsipareigojimus siekti sveikatos finansų stabilumo po 2013 metų liepos 1 dienos. Kai kurių opozicijos atstovų bandymai (tariamos interpeliacijos tekste atspindėti teiginiu, jog „atskirų ligoninių darbuotojai svarsto galimybę“) rengti medikų streikus žlugo.
• 2013 metų gegužės 7 dieną Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos trišalė taryba įvertino 2009-2012 metais susiformavusią nemokamų atostogų praktiką kaip neteisėtą ir paragino visus sveikatos priežiūros įstaigų vadovus ją nedelsiant nutraukti. Profesinių sąjungų teigimu šis Trišalės tarybos sprendimas jau pagerino padėtį daugumoje ligoninių. Priedas nr. 5.
Taigi, kaip matote, veiksmų, kuriais mažiname ne be tariamos interpeliacijos autorių įsikišimo sukurtos „situacijos“ padarytą žalą, jau imtasi. Tikiuosi, kad buvusias „pertvarkas“ sustabdėme laiku.
4. Šio klausimo motyvacinė dalis primena ištrauktus iš konteksto citatų rinkinius iš įvairių spaudos leidinių – jų komentuoti tiesiog neverta. Pateikiamos ir įvairios skaičių interpretacijos, kurias palieku pačių autorių valiai. Cituojami ir kai kurie dokumentai, kurių dalies nuostatos prieštarauja 2013 metų gegužės 16 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimui. Tačiau klausimai dėl privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo tikrai įdomūs, nors pateikiami labai tendencingai.
Ar Jūsų teiginiai reiškia, kad sveikatos apsaugos sistemą toliau kursite sistemingai priešindamas viešąjį ir privatų sektorių bei siekdamas privataus sektoriaus eliminavimo, pacientų teisės rinktis gydymo paslaugas panaikinimo?
Ar Jūsų deklaruotos nuostatos yra suderinamos su aukščiau nurodytais strateginiais Lietuvos sveikatos politikos dokumentais? Ar manote, kad Lietuvos sveikatos apsaugos ministras gali nepaisyti šių dokumentų nuostatų?
Pirmiausia dėkoju už mano veiklos įvertinimą: taip, tikrai, po liberalų įsikišimo sveikatos sistemą Lietuvoje reikia reanimuoti.
Ir visgi iš liberalias pažiūras deklaruojančių asmenų išgirdęs norą riboti mano asmeninės nuomonės ir pažiūrų reiškimą, klausiu: ar galima Seimo narį persekioti už kalbas? Ar, tapęs ministru, Lietuvos Respublikos pilietis neturi teisės laisvai reikšti savo nuomonę? Ar turi būti už savo nuomonę baudžiamas? Ar Lietuvoje draudžiama, o gal ribojama žodžio laisvė?
Dar vienas klausimas: ar gali 2012 metų pabaigoje darbą pradėjęs ministras būti „interpeliuojamas“ dėl to, kad 2006 metais kažkieno suplanuoti darbai iki 2008 metų pabaigos nebuvo atlikti? Ar tai reiškia, kad pasikeitus dvejoms Vyriausybėms ir pasibaigus jau trečiam sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapui, vis dar turiu vadovautis 2008 metais pasibaigusio antrojo etapo nuostatomis bei kitais Jūsų minimais nebegaliojančiais teisės aktais?
O kalbant apie viešojo ir privataus sektoriaus veiklą, sakiau ir dar kartą galiu pacituoti 2013 metų sausio mėnesio pasisakymo Seimo tribūnoje ištraukas:
1. „Valstybinės ir privačios sveikatos priežiūros įstaigos turi veikti vienodomis sąlygomis“. 2. „Šiandien valstybinis sektorius įvykdo visas sveikatos sistemos, Sveikatos programos, Vyriau-sybės programos keliamas sąlygas. Tuo tarpu privatus subjektas tokių sąlygų nevykdo. Štai kodėl, siekiant suvienodinti konkurencijos taisykles, ypač apeliuoju į liberalus, aš siūlau, kad įstatymas apibrėžtų ir sąlygas, ir tvarką, kurioms esant būtų galima nustatyti vienodas žaidi-mo taisykles tiek privačiam, tiek valstybiniam sektoriui“.
3. „Žinodama tokią padėtį, į mane kreipėsi Savivaldybių asociacija, 2013 metų sausio 2 d. raš-tas: „Savivaldybių nuomone, būtina spręsti privačių pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų steigimo, reguliavimo klausimus, kurių steigimas šiuo metu nėra paremtas racionaliu jų išdėstymu savivaldybės teritorijoje jau įsteigtų sveikatos priežiūros įstaigų bei gyventojų tankumo atžvilgiu.“ O dabar ypač svarbus paaiškinimas: „Savivaldybių įsteigtos viešosios sveikatos priežiūros įstaigos negali lygiaverčiai konkuruoti su pelno siekiančiomis privačiomis įstaigomis, kurios nevaržomai gali nustatyti papildomus apmokėjimus už suteiktas paslaugas, kurios „išvilioja“ iš viešųjų įstaigų specialistus, tuo tarpu nėra suinteresuotos teikti paslaugas „brangiems arba sunkiems“ pacientams ir siekia tik „sveikų“ pacientų prisirašymo prie savo įstaigų, kas lemia palankesnį Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų panaudoji-mą tos privačios įstaigos veiklai.“
4. „Konstitucija teigia: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo valsty-binėse gydymo įstaigose tvarką.“ Esant tokiai pavojingai situacijai, mes neteksime lėšų užtik-rinti nemokamai medicinos pagalbai valstybinėse gydymo įstaigose“.
5. „Nuosavybės forma man nėra aktuali. Privatų sektorių reglamentuoja LR Konstitucija, Konkurencijos, Ūkio, Akcinių bendrovių, Uždarųjų akcinių bendrovių kiti įstatymai, kurie yra privalomi tiek ministrui, tiek ir Seimo nariui. Būtent teisės aktų privalomumas suponuoja subjektų pareigą veikti pagal nustatytas taisykles“.
6. „Ligonių kasa sudaro sutartį su visomis įstaigomis, kurios pateikia paraiškas. Tiek su valstybinėmis, tiek su privačiomis, tačiau iki šios dienos galiojo labai neteisingos taisyklės. Valstybinėms gydymo įstaigoms sąlygos nustatomos, privačioms – ne. Dar daugiau: privačioms ne-nustatomos sąlygos net teritoriniu atžvilgiu, jos gali kurtis bet kur ir bet kaip, be to, jos neatsiskaito ir nėra atskaitingos už Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų panaudojimo efektyvumą ir kitus dalykus“.
7. „Jeigu įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo valstybinėse gydymo įstaigose tvarką, kur įžvelgiamas konkurencijos ribojimas? Tai – valstybinis reguliavimas. Tokios elementarios tiesos galioja visiems, net liberalams“.
8. „Aš siekiu vienodos konkurencijos, kad būtų vienodos sąlygos ir privačiam, ir valstybiniam sektoriams. O jūs sakote: žinote, vienodas bus tada, kai privatus sektorius gaus dvigubai daugiau galimybių prieiti prie Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, o valstybinį suvaržysime taip, kad ten apskritai bus sunku teikti pagalbą, ir žmonės nežinos, kodėl jiems reikia primokėti už vaistus ir kitą dalyką, nes Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigai labai lengvai eis apsukriems berniukams į kišenes. Jūs šito norite? Tai yra tas liberalizmas?“
5. Penktą klausimą pareiškėjai iš esmės sieja tik su LR Konstitucijos 23 straipsnio kontekste svarbia privačia medicina ir mano, kad šis straipsnis iš pagrindų reguliuoja sveikatos apsaugos sistemą. Bet kur dingo Konstitucijos 53 straipsnis?
Kodėl Jūs nesilaikote LR Konstitucijos 23 straipsnio, konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų LR Konstitucijos nuostatų, kurios suponuoja tai, kad nė viena LR Konstitucijos nuostata negali būti interpretuojama kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui (Konstitucinio Teismo nutarimai: 2005 m. gegužės 13 d.; 2006 m. kovo 14 d.; 2013 m. vasario 15 d.; 2013 m. gegužės 16 d.)?
Tiesą sakant, į šį klausimą tenka atsakyti labai aiškiai – savininko teisės ir interesai negali būti priešpriešinami viešajam interesui. Jie turi harmoningai derėti su viešuoju interesu ir tarnauti viešiesiems konstituciniams gėriams.
Noriu atkreipti dėmesį, kad LR Konstitucija yra vientisas teisės aktas, todėl jos straipsniai, reglamentuojantys tiek asmens teisę į gyvybę (19 str.), orumą (21 str.), privataus gyvenimo neliečiamumą (22 str.), nuosavybę (23 str.), tiek teisę į medicinos pagalbą ir paslaugas žmogui susirgus (53 str.) gali būti aiškinami ir įgyvendinami tik neatsiejamai vienas nuo kito. Deja, interpeliacijos autoriai visada nutyli LR Konstitucijos 53 straipsnio išaiškinimą, pateiktą LR Konstitucinio Teismo 2013 metų gegužės 16 dienos nutarime. Toliau cituoju savo 2013 metų sausio mėnesio pasisakymo Seimo tribūnoje žodžius ir juos lyginu su LR Konstitucinio Teismo 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimu.
2013 metų sausio mėnesio pasisakymo ištrauka: „Taip pat manau, kad Seimas galėtų prisidėti prie kreipimosi, kad Konstitucinis Teismas greičiau išnagrinėtų bylas ir mes išsiaiškintume, ką reiškia „įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose tvarką“ prasmė. Dėl nemokamo principo Teismas pasisakė du kartus. Pasisakė, kai nagrinėjo nemokamą vidurinį išsilavinimą, ir pasisakė, kai nagrinėjo nemokamą mokslą gerai besimokantiems piliečiams aukštosiose mokyklose. Šitas „nemokamas“ principas abiem atvejais yra tas pats. Manau, kad ir nemokamo gydymo atveju darytina išvada, kad jis bus tas pats, nes Konstitucija yra vientisas aktas ir kelių doktrinų būti negali. Taip pat jūs žinote, kad Teismas pasisakė dėl valstybinių aukštųjų mokyklų ir privačių santykio ir pasakė labai aiškiai – valstybė gali skirti lėšas privačioms aukštosioms mokykloms tik tuo atveju, jeigu tokie specialistai nerengiami valstybinėse aukštosiose mokyklose. Manau, kad ir mes, turėdami principą, kad valstybinėse gydymo įstaigose yra nemokama medicinos pagalba, turime nustatyti taisykles, kad jeigu valstybė neteikia tokių paslaugų, tada galima sudaryti sutartį su privačiu sektoriumi, kad ligoniui būtina pagalba būtų teikiama. Labai kviečiu šitokiai diskusijai ir Konstituciniame Teisme“.
LR Konstitucinio Teismo 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimo ištrauka: „Nemokamos medicinos pagalbos piliečiams būtent valstybinėse gydymo įstaigose garantija lemia valstybės pareigą užtikrinti nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimą:
• nuolatinį reikiamo šią pagalbą (nemokamą medicinos pagalbą) teikiančių valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimą, bet negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad nemokama, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojama, pagalba turėtų būti teikiama tik jose. Siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba:
1. dėl tam tikrų aplinkybių
2. negali būti laiku
3. ir kokybiškai
suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose; jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų“.
2013 metų sausio mėnesio pasisakymo ištrauka: „Mano atsakymas – Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigai prioritetine tvarka turėtų garantuoti nemokamą gydymą valstybinėse gydymo įstaigose ir ligoninėse. Ir aš tikiu, mielas Antanai, kad tamsta mąstai panašiai. Dabar, kai galvojame apie įvairias kitas variacijas, viską po truputį ramiai sudėliosime“.
LR Konstitucinio Teismo 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimo ištrauka: „lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y.:
• tinkamas pasiskirstymas,
• taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas“.
Taip pat noriu Jūsų dėmesį atkreipti į Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” 2013 metų kovo 16-26 dienomis atliktą apklausą, kuri nurodė, kad 63% respondentų palankiai vertina (24% respondentų visiškai sutinka, o 39% greičiau sutinka), kad mokesčių mokėtojų pinigai pirmiausiai būtų skiriami valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms (Priedas nr. 6).
6. Šešto klausimo motyvacinė dalis labai svarbi. Klausimų autoriai atskleidžia savo tikslą – Konstitucinio Teismo ištraukas pateikti iškreiptai, jiems palankiu kontekstu, sąmoningai praleidžiant jiems nepriimtinas teksto vietas. „Quod erat demonstrandum“ –„Tai, ką reikėjo įrodyti“ – patogi, tačiau vargu ar sąžininga pozicija. Nepaisant to, pirmiausia atsakysiu į klausimą, o vėliau pateiksiu ir pilnas LR Konstitucinio Teismo nutarimo citatas.
Kodėl Jūs ir toliau neigiate gyventojų teisę rinktis prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose įstaigose? Kodėl savo veikla ir toliau neatsižvelgiate į tai, kad valstybė turi užtikrinti sąžiningą konkurenciją sveikatos sektoriuje, vengiant bet kokių diskriminacinių principų?
Panagrinėkime pacientų teisę pasirinkti. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Nr. XI-499, 2009-11-19, Žin., 2009, Nr. 145-6425 (2009-12-08). Toliau – PTŽSAĮ) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad „Šis įstatymas nustato paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus“. PTŽSAĮ 1 str. 2 dalyje įtvirtinta, kad „Šiame įstatyme vadovaujamasi nuostata, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai yra grindžiami šiais principais:
1. savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos;
2. paciento teisių užtikrinimo pagal valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas;
3. draudimo varžyti paciento teises dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ar kitokiais pagrindais, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, nepažeidžiant bendrųjų žmogaus teisių principų“.
PTŽSAĮ 4 straipsnyje apibrėžta teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Pacientas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą“. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad „Pacientas turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą. Sveikatos priežiūros specialisto pasirinkimo tvarką nustato sveikatos priežiūros įstaigos vadovas“. PTŽSAĮ 4 str. 3 dalis įtvirtina, kad „Įgyvendinant teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojama“. Tuo tarpu minėto straipsnio 4 dalis nustato: „Pacientas turi teisę į kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto nuomonę. Įgyvendinant šią teisę, paciento teisė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą Sveikatos apsaugos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti ribojama“.
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (Nr. VIII-946, 1998.12.01, Žin., 1998, Nr.112-3099. Toliau – LSSĮ) 49 str. nustato valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose tvarką. LSSĮ 49 str. 1 d. nurodo, jog „Teisę gauti valstybės laiduojamą (nemokamą) asmens sveikatos priežiūrą turi Lietuvos Respublikos, kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje (toliau - nuolatiniai gyventojai). Būtinoji medicinos pagalba LNSS įstaigose teikiama nemokamai visiems nuolatiniams gyventojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat neatsižvelgiant į paciento apsilankymų įstaigoje per kalendorinius metus skaičių ir jo gyvenamąją vietą. <...>“. LSSĮ 49 str. 2 dalis nustato, kad „Valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose esminės sąlygos, kurios yra:
1. paciento kreipimasis dėl nemokamų paslaugų gavimo į pirminės sveikatos priežiūros gydytojus, kurių specialybių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija;
2. paciento kreipimasis dėl nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas. Šiais atvejais pacientas privalo pateikti 1 punkte nurodytų gydytojų siuntimą“.
LSSĮ 49 str. 3 d. numatyta, jog „Pacientas turi teisę pasirinkti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nustatyta tvarka LNSS pirminės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, taip pat pagal šio straipsnio nustatytas sąlygas antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, kad suteiktų nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“. LSSĮ 49 str. 4 d. numato, kad „Šio straipsnio 2 dalyje išdėstytos sąlygos netaikomos pacientams, kurie kreipėsi į LNSS įstaigą dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo“. LSSĮ 84 straipsnyje įtvirtintos Lietuvos Respublikos gyventojų teisės sveikatinimo veikloje. Be visų kitų teisių, Lietuvos Respublikos gyventojai turi teisę nustatyta tvarka pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą, sveikatos priežiūros įstaigą, sveikatos priežiūros rūšį arba jų atsisakyti, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus.
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (Nr. IX-1219, 2002-12-03, Žin., 2002, Nr. 123-5512 (2002-12-24)) 38 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad draudžiamieji, taikant privalomąjį sveikatos draudimą, turi teisę „įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, su kuria teritorinė ligonių kasa yra sudariusi sutartį, ir gauti privalomojo sveikatos draudimo garantuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“.
LR Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 dienos nutarime pažymėjo, kad žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių garantijas, <...> Konstitucijos 22 str., 46 str., 48 str. 1 d., 53 str. 3 d. (LRKT 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimo konstatuojamosios dalies 1.2 punkto 2 pastraipa), tad aiškinant Konstitucijos 53 str. 1 d. nuostatas turi būti atsižvelgiama inter alia į jų sąsajas su Konstitucijos 18 str., kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, ir jos 19 bei 21 straipsnių nuostatomis, kuriomis užtikrinama ypatingų konstitucinių vertybių – žmogaus gyvybės ir orumo – apsauga (LRKT 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimo konstatuojamosios dalies 1.2 punkto 1 pastraipa). Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad užtikrinant pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą, todėl šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui <...> atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. <...> (LRKT 2013 metų gegužės 16 dienos nutarimo konstatuojamosios dalies 1.5 punkto 4 pastraipa).
Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat į minėtą LR Konstitucinio Teismo nutarimą, akivaizdu, kad Įstatymų leidėjas yra nustatęs tokį teisinį reguliavimą, kuriuo paciento teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) sveikatos priežiūros specialistą nebuvo ir nėra absoliuti.
Pareiškėjams aiškumo suteiktų mano citatų ir LR Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų kontekstas (žemiau paryškintu šriftu įrašytos tariamos interpeliacijos autorių tekste sąmoningai praleistos LR Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos).
• „Atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios, inter alia privalomojo sveikatos draudimo, lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.“ (Ištrauka iš minėto LR Konstitucinio Teismo nutarimo).
• „Taigi, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. Šių principų privalu paisyti reguliuojant ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis aspektus, kaip antai nustatant ekonomiškai pagrįstus sveikatos priežiūros paslaugų įkainius.“
Ir nors LR Konstitucinio Teismo vietos, kurios kalba apie valstybinį sveikatos sektoriaus reguliavimą, yra išimtinai naudingos žmogui, interpeliacijos tekstą kūrę oponentai šį sau „nesmagų“, tačiau visiems privalomą reguliavimą tiesiog praleidžia.
7. Aš suprantu kai kurių kolegų norą matyti vien tik juodą ar baltą – tai labai patogus, tačiau pilkas mąstymo būdas. Tariamos interpeliacijos autorių klausimas pagrįstas supratimu, kad bet kokia padėka, bet koks pastangų įvertinimas yra pakiša. Ir nors toks požiūris į žmonių tarpusavio santykius skamba keistai ir atsiduoda sovietine visa ko formalizavimo patirtimi, noriu paliesti iš tikrųjų rimtą problemą – korupciją sveikatos apsaugoje.
Ar Jūs laikote priimtinais ir pateisinate nelegalius atsiskaitymus už medicinos paslaugas?
Ar pripažįstate, kad savo prieštaringais pasisakymais prisidedate prie nelegalių mokėjimų gydymo įstaigose toleravimo ir skatinimo?
Kaip Jūs vertinate galimybę sveikatos apsaugos sistemoje įteisinti legalias priemokas už sveikatos paslaugas, ypač turint omenyje anksčiau minėtą KT nutarimą (2013-05-16)?
Apgailestauju, kad garbingi politikai nemato skirtumo tarp fakto konstatavimo, svarstymų ir sprendimų. Pateikdamas Jūsų cituojamą pavyzdį viso labo pateikiau faktą, parodantį, kad atsidėkojimo kultūra gaji ne tik posovietinės erdvės šalyse, bet ir ekonomiškai stipriose senos demokratijos valstybėse. Beje, šis pavyzdys jau gana senų laikų.
Kalbant apie legalias priemokas – prisiminkite iki 2006 metų liepos 14 d. galiojusią Civilinio kodekso 6 knygos 470 straipsnio 4 dalį, kur buvo sakoma „draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimųjų, giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.“ Nuostata neteko galios 2006 metų birželio 22 d. įstatymu Nr. X-730, kuris įsigaliojo nuo 2006 metų liepos 14 d. Taigi jau turime vieną nepasiteisinusį bandymą legalizuoti priemokas, kuris, viena vertus, nepakeitė žmonių požiūrio į sveikatos sistemą kaip į vieną korumpuočiausių, kita vertus, neprivertė medikų neimti jokių priemokų už paslaugas. Nepatenkinamą situaciją matome ir dabar: kava su saldainiais ar vokeliai vis dar keliauja į gydytojų stalčius, nors gydymo įstaigos ima oficialias priemokas.
Akivaizdu, kad būtina kuo skubiau rasti išeitį iš šios aklavietės. Tai supranta ir visa Vyriausybė, todėl XVI-os Vyriausybės programos XI skyriaus 283 punkte nurodyta, kad „Ryžtingai šalinsime korupcijos apraiškas sveikatos priežiūros sistemoje, vykdysime efektyvią korupcijos prevencijos stebėseną, peržiūrėsime esamas vaistų ir medicininės įrangos pirkimo procedūras ir nustatysime griežtesnį jų reglamentavimą. Panaikinsime neteisėtų priemokų už asmens sveikatos priežiūros paslaugas praktiką“. Sveikatos apsaugos ministerija aktyviai dirba korupcijos prielaidų ir sąlygų mažinimo bei šalinimo ir atsakomybės už korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus įgyvendinimo kryptimis. Su STT vadovybe jau aptarėme bendrus veiksmus ir suderinome kai kuriuos būtinus sprendimus, kuriuos ankstesnė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė dėl kažkokių priežasčių ignoravo.
Atlikus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) korupcijos rizikos vertinimą, Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Specialiųjų tyrimų tarnyba baigia rengti LNSS Korupcijos prevencijos programą – pirmą tokio pobūdžio šakinę programą Lietuvoje. Programoje numatomos priemonės stambiajai ir smulkiajai korupcijai LNSS mažinti. Paprastai tariant, bus siekiama ne tik užkirsti kelią korupcijai viešuosiuose pirkimuose, bet ir nustatyti galimai neteisėtus medicinos darbuotojų praturtėjimo atvejus.
Šiuo metu taikomos ir planuojama priemonės:
• 2013 metais Sveikatos apsaugos ministerijoje įvestas „Pasitikėjimo telefonas“, kuriuo asmenys, susidūrę, pastebėję ar įtarę korupcinio pobūdžio veikas sveikatos priežiūros įstaigose turi galimybę anonimiškai informuoti Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyrių. Esant sutikimui ir nurodant pavardę, telefoną pareiškimai analizuojami, atliekama pareiškimų analizė ir taikomos poveikio priemonės.
• Sveikatos apsaugos ministro 2013 metų balandžio 9 dienos įsakymu Nr. V-344 sveikatos priežiūros įstaigos įpareigotos parengti ir pateikti Sveikatos apsaugos ministerijai „Įstaigos elgesio kodekso“ projektus.
• Įvykdyti sveikatos priežiūros įstaigų vadovų konkursai: nutraukti istoriškai susiklostę ryšiai tarp įstaigų vadovų ir vaistų bei medicininės aparatūros tiekėjų.
• Derinamas teisės akto projektas dėl informacijos pateikimo pacientui apie stacionarinio gydymo metu suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nurodant kiek tai kainavo ir kieno lėšomis tai buvo apmokėta.
• Rengiami nuostatai, kaip įstaigai bus suteikiamas „Švarių rankų įstaigos“ statusas. Bus nustatyti „Švarių rankų“ kriterijai, įstaigos bus kasmet vertinamos ar atitinka nustatytus kriterijus.
Kadangi bene sudėtingiausia sritis korupcijos prevencijos prasme yra viešieji pirkimai, numatytos priemonės, didinsiančios viešųjų pirkimų organizavimo ir atlikimo viešumą, skaidrumą ir kontrolę. Viena iš tokių priemonių – pirkimus organizuoti per CPO:
• iki birželio 25 dienos bus parengtas vaistų, kurie turi būti CPO elektroniniuose kataloguose, sąrašas;
• rengiamas nustatyto sąrašo medicinos prietaisų (brangi medicinos aparatūra – kainuojanti ne mažiau 500 tūkst. Lt) specifikacijos, kad CPO galėtų parengti elektroninius katalogus.
Planuojama, kad nuo 2014 metų sausio 1 dienos perkančiosios organizacijos privalės per CPO pirkti vaistus, medicinos prietaisus ir kitas priemones, jei jos bus CPO elektroniniuose kataloguose. Svarstoma galimybė turėti ir CPO padalinio funkcijas specifiniams produktams Sveikatos apsaugos ministerijos viešųjų pirkimų skyriuje.
8. Viena vertus, tariamos interpeliacijos autoriai klaidina Jus į mano lūpas įdėdami žodžius, kurių aš nesakiau, arba jie ištraukti iš konteksto. Kita vertus, interpeliacijos autoriai teisūs: biudžeto lėšomis įsigyta brangi medicinos įranga valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose išnaudojama neefektyviai.
Jūs ne kartą viešai teigėte, kad biudžeto lėšomis įsigyta brangi medicinos įranga valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose išnaudojama nepakankamai efektyviai, dėl to įvardijote galimybę apriboti tų pačių paslaugų teikimą privačiose medicinos klinikose.
Ar Jūsų teiginiai reiškia, kad valstybinių įstaigų problemas Jūs spręsite privačių gydymo įstaigų sąskaita, mažinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą pacientams?
Kokių priemonių Jūs ėmėtės, kad valstybinėse gydymo įstaigose būtų užtikrintas skaidrumas ir visi tyrimai būtų atliekami oficialiai, registruojami?
Kokius matote būdus mokesčių mokėtojų lėšomis įsigytai medicinos įrangai efektyviai panaudoti?
Siekiant racionaliau naudoti brangius medicinos prietaisus bei optimizuoti jų įsigijimo išlaidas, Sveikatos apsaugos ministro 2012 metų spalio 22 dienos įsakymu Nr. V-947 patvirtintas Brangių medicinos prietaisų įsigijimo iš įvairių finansavimo šaltinių koordinavimo šalies mastu tvarkos aprašas ir Prašymo dėl pritarimo įsigyti brangų medicinos prietaisą forma (Žin., 2012, Nr. 126-6346). Įstaigos, ketinančios įsigyti brangų medicinos prietaisą, privalo gauti Sveikatos apsaugos ministerijos sutikimą. Įstaigos prašymą svarsto ministro įsakymu sudaryta komisija. Įgyvendinant tvarką, 2013 metų gegužės 3 dieną savo, kaip Sveikatos apsaugos ministro, įsakymu Nr. V-457 patvirtinau brangių medicinos prietaisų įsigijimo tikslingumo vertinimo kriterijus (Žin., 2013, Nr. 49-2464), kurie sudarys galimybę efektyviau valdyti brangių medicinos prietaisų bei jiems įsigyti skiriamų lėšų panaudojimą, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą.
Siekiant efektyviai panaudoti įsigytą įrangą, mano, Sveikatos apsaugos ministro, 2013 metų balandžio 9 dienos įsakymu Nr. V-344 sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių savininkas yra Sveikatos apsaugos ministerija, teikiančioms stacionarias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pavesta parengti:
• Įstaigos brangios įrangos naudojimo efektyvinimo planą, įvertinus brangios įrangos ir aukštųjų technologijų pajėgų užimtumą, siekiant didinti turimos įrangos našumą;
• Bendradarbiavimo su kitomis apskrityje veikiančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, keičiantis informacija, pacientų srautais, siekiant didinti turimų išteklių efektyvumą, planą;
• Preliminarų investicijų planą, užtikrinantį nuoseklią ir efektyvią įstaigos veiklos plėtrą iki 2020 m. panaudojant ES paramos ir Valstybės investicijų programos lėšas;
• Laukimo eilių įstaigoje sumažinimo planą, numatant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programos prioritetinių priemonių XI skyriuje nurodytus rodiklius;
• Įstaigos elgesio kodekso projektą (įgyvendinant vieną iš Jungtinių Tautų Konvencijoje prieš korupciją numatytų priemonių);
• Alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimo mažinimo priemonių, kurias galima būtų įgyvendinti asmens sveikatos priežiūros įstaigose, planą;
• Priemonių planą, užtikrinantį išsamų ir objektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą, esamo registravimo tobulinimą.
9. Sveikatos apsauga – specifinė sritis. Europos Sąjungos teisėje galioja nuostata, kad sveikatos apsaugoje negali, o ir neturi dominuoti laisvos rinkos principai. Taip yra būtent todėl, kad visos pažangios šalys, įvertinusios sveikatos apsaugos svarbą visuomenei, laisvos rinkos tendencijas, demografinius ir sveikatos iššūkius pripažino: sveikatos apsaugos sistema be valstybinio reguliavimo nėra tvari.
Jūs teigėte, kad sutartys su privačiomis gydymo įstaigomis (dėl naujų paslaugų) arba su naujomis privačiomis gydymo įstaigomis 2013 m. bus sudaromos tik tokiu atveju, jei šių paslaugų negalės teikti viešosios įstaigos.
Tai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams bei minėtam LR Konstitucinio Teismo (2013 m. gegužės 16 d.) nutarimui. Pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nevykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (administracinė byla Nr. 1822-29/2012, 2012-11-19) bei LR Konkurencijos tarybos 2012 m. spalio 16 d. nutarimo, 2013 metais su privačiomis įstaigomis nebuvo sudaromos sutartys dėl naujų paslaugų teikimo, taip pat nebuvo sudaromos sutartys su naujomis privačiomis medicinos įstaigomis.
Ar pripažįstate, kad nurodytais veiksniais pažeidėte LR teisės aktų nuostatas, dėl to pablogėjo sveikatos paslaugų prieinamumas ir buvo pažeisti teisėti pacientų interesai?
Taip, iš tiesų esant ribotiems PSDF biudžeto ištekliams, jokiu būdu negalima sutikti su praktika, kai naujai besisteigiantys juridiniai asmenys, norintys teikti specializuotą medicinos pagalbą, papildomai teikia paraiškas 39 mln. Lt sumai, kurios PSDF biudžete paprasčiausiai nėra. Tokios betvarkės būti negali! O ir 2013 metų gegužės 16 dienos LR Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad paskirstant PSDF biudžeto lėšas turi būti užtikrintas „nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas“. Taigi, LR Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigojo taip skirstyti PSDF lėšas, kad valstybinių įstaigų tinklo veikimas būtų nuolatinis, o pats tinklas – pakankamas. Todėl keliu klausimą: kas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus: ar tas, kuris reikalauja jų laikytis, ar tie, kurie reikalauja vykdyti sprendimus, priešingus teisei? O ir pacientų interesas yra turėti nuolatinį ir veikiantį valstybinių viešųjų įstaigų tinklą.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad 2010 metais papildytas Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymas 9 straipsnio 8 ir 9 dalimis, nustatančiomis, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš PSDF biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą Sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministerijoje veikia Leidimų teikti iš PSDF apmokamas naujos profilio stacionarines paslaugas išdavimo/atsisakymo išduoti komisija. Leidimų išdavimo tvarkos nuostatos buvo vertinamos Konkurencijos taryboje. Konkurencijos tarybos nutarimas dėl naujų paslaugų buvo apskųstas teismui, kuris pažymėjo, kad netgi LR Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikrame ūkio sektoriuje nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu. Taigi ministro įsakymu patvirtinta tvarka turi būti perkelta į įstatymo lygmenį. Sveikatos apsaugos ministerija jau numatė atitinkamų teisės aktų pakeitimus, šiuo metu jau parengtas Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas.
Taigi sveikatos apsaugos sistema buvo ir yra reguliuojama. Būsimus reguliavimo principus bei modelius nustatysime atsakingai, pasvėrę visus už ir prieš argumentus ir išklausę visas puses.
10. Ir vėlgi esame liudininkai selektyvaus ES teisės išmanymo, pasiremiant teisės aktų citatomis ten, kur naudinga tariamos interpeliacijos autoriams.
10. Jūs viešai kalbėjote apie iniciatyvą įstatymiškai įtvirtinti draudimą medikams dirbti ir privačiose, ir valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad turi būti užtikrinta darbuotojų judėjimo teisė, o darbuotojai turi turėti teisę į darbą, galimybę jį laisvai pasirinkti. LR Konstitucijos 48 straipsnyje taip pat nurodyta, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą", o „priverčiamas darbas yra draudžiamas". Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų apklausa parodė, kad daugiau nei 90 proc. būsimų medikų draudimą dirbti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje vertina neigiamai ir tai paskatintų baigusiųjų medicinos studijas specialistų migraciją į kitas Europos Sąjungos (toliau -ES) valstybes.
Ar Jūs įvertinote minėtų apribojimų, draudimų sveikatos apsaugos sistemoje prieštaravimą ES teisei bei LR Konstitucijai ir įstatymams, reglamentuojantiems darbo teisę?
Ar prisiimate atsakomybę už savo veiksmus, kurie galimai paskatins jaunų, perspektyvių kvalifikuotų medikų emigraciją iš Lietuvos? Ar tai nelems dar didesnio medikų stygiaus Lietuvoje?
Noriu atkreipti dėmesį, kad apie jokį draudimą dirbti negali būti nė kalbos! Šias kalbas skleidžia tik tariamos interpeliacijos autoriai.
Svarstymai apie reikalavimą medikams dirbti vienoje gydymo įstaigoje susiję su trimis aspektais: galimu viešųjų ir privačių interesų konfliktu, korupcijos prevencija ir medikų bei pacientų saugumu.
Akivaizdu, kad medikui dirbant ir privačioje, ir valstybinėje gydymo įstaigoje, iškyla interesų konflikto grėsmė. Mano tikslas rasti tokius teisinius sprendimus, kurie panaikintų šį konfliktą. Paprastai tariant, noriu užkirsti kelią valstybinėje ir privačioje gydymo įstaigose dirbančiam gydytojui į valstybinę polikliniką atėjusį pacientą siųsti atlikti brangius tyrimus kitoje savo darbovietėje – privačioje įstaigoje.
Kalbant apie medikų ir pacientų saugumą – sutikite, keliose darbovietėse dirbantis pervargęs medikas nebus pakankamai atidus pacientui ir gali nepastebėti grėsmę gyvybei keliančios ligos simptomų. Čia jau mūsų visų – Seimo, Vyriausybės bendras uždavinys: užtikrinti medikams tinkamas darbo sąlygas ir orų atlyginimą Lietuvoje, valstybinėje gydymo įstaigoje.
11. Reikia pripažinti, kad čia išsiskiria mano ir interpeliacijos autorių požiūris į visuomenę: pastarieji mano, kad visuomenės nariai gali naudotis visuomenės gėrybėmis „už ačiū“, nieko neduodami atgal – prašyti individo, kad šis atsidėkotų už viešųjų gėrybių panaudojimą, pasirodo, ideologiškai pavojinga. Aš laikausi priešingos nuomonės, kurią ir pagrįsiu atsakyme į vienuoliktą klausimą.
Jūs esate viešai pareiškęs apie planus priverstinai įdarbinti jaunus gydytojus Lietuvos regionuose. Pagal Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto atliktą apklausą, 82,6 proc. apklaustųjų studentų privalomą įdarbinimą po rezidentūros Sveikatos apsaugos ministerijos nurodytoje valstybinėje įstaigoje įvertino neigiamai.
Kodėl Jūs manote, kad medikų įdarbinimo ir stygiaus regionuose problemą reikia spręsti prievartiniu būdu? Ar matote kokius nors kitus būdus šiai problemai spręsti?
Jūsų minimas „priverstinis“ jaunų gydytojų įdarbinimas – dar vienas pavyzdys, kaip šio teksto autoriai sugeba manipuliuoti viešai išsakytais svarstymais ir išgalvotomis frazėmis, pasitelkiami tik jiems palankūs skaičiai.
Sveikatos apsaugos ministerija taip pat atliko Lietuvos gyventojų apklausą ir domėjosi ką jie mano apie valstybinį gydytojų darbo vietų reguliavimą, t.y. kad už valstybės lėšas mokslus baigę gydytojai turėtų būti paskirti dirbti į tuos Lietuvos regionus, kur trūksta tokių specialistų (Priedas nr. 7 ).
Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” 2013 metų kovo 16-26 dienomis atlikta apklausa parodė, kad beveik septyni iš dešimties (68%) suaugusių šalies gyventojų pritaria valstybiniam gydytojų darbo vietų reguliavimui, t.y. kad už valstybės lėšas mokslus baigę gydytojai turėtų būti paskirti dirbti į tuos Lietuvos regionus, kur trūksta tokių specialistų (28% visiškai tam pritarė ir dar 40% greičiau pritarė), o penktadalis (19%) tam nepritaria (6% visiškai nepritarė ir 13% greičiau nepritarė). 13% respondentų neturėjo ji.