ES, Europos Tarybos ir įvairių tarptautinių tolerancijos organizacijų nuomone, masines lietuvių šeimų tremtis į Rusijos šiaurę, vaikų atplėšimą nuo tėvų dar tremtinių vagonuose, suimtų Lietuvos laisvės kovotojų kankinimą ir jų palaikų niekinimą nepaisant Ženevos konvencijų dėl humaniško elgesio su karo belaisviais per stipru vadinti genocidu.

„Šią sąvoką turėtume nagrinėti ne matematiškai, o vertybiškai. Deja, mūsų mokslininkai, politikai, kultūrininkai dažniausiai vengia tremties, pokario partizaninio karo temų, kad ramiau gyventų“, - teigia iš Anykščių kilęs jaunas istorikas, aktyvus visuomenininkas Mindaugas Nefas.

Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas, Vilniaus Radvilų gimnazijos istorijos mokytojas, Šaulių sąjungos narys Mindaugas Nefas atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, kaip mūsų visuomenė privalėtų saugoti šlovingus ir tragiškus savo istorijos puslapius, kad jų neišplėštų euroatlantiniai sąjungininkai ir Rytų partneriai.

- Ar Lietuva turi kapituliuoti? Paklususi tiesmukam Rusijos ir rafinuotam Vakarų spaudimui, sovietų okupaciją vadinti „mažesniu blogiu“?

- Su Vakarais nesusikalbame dėl sąvokų. Sovietų ir nacionalsocialistų žvėriškumus Lietuvoje mes įpratome vadinti baisiausiu nusikaltimu žmoniškumui – genocidu. Šiuo terminu apibūdinamas masinis žmonių naikinimas pagal tam tikrus požymius. Vienas iš jų – tautybė. Daug negalvodama tokiu pažodiniu apibrėžimu nutarė remtis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybė, aiškindama neva rusų bolševikai neplanavo nužudyti visų lietuvių, skirtingai nei vokiečių nacionalsocialistai, nusitaikę į žydus (Maskvos emisaras okupuotoje Lietuvoje Michailas Suslovas tik pajuokavo, kad Lietuva liks be lietuvių, nors jį pažinoję žmonės tvirtino, esą niūrusis Kremliaus „pilkasis kardinolas“ visai neturėjo humoro jausmo - red.past.).

Tačiau kiekviena tauta labai asmeniškai išgyvena savo skausmą ir pergales. Perdėtas istorijos formalizavimas tokiais atvejais visiškai netinka. Drąsiai galime remtis sąžiningų, kruopščių savo mokslininkų išvadomis, kad sovietinė okupacija buvo lietuvių tautos genocidas. Tiksliau, talentingiausių, darbščiausių, versliausių, patriotiškiausių lietuvių naikinimas. Juk buvo ir tokių „tautiečių“ (pagal pasą), kurie stojo tarnauti okupantams ir padėjo Maskvai sugriauti Lietuvos valstybingumą. Todėl reikia aiškiai pasakyti, kas buvo tikras lietuvis sovietų okupacijos metais. Mano nuomone, tai tas žmogus, kuris išsaugojo ištikimybę 1918 m. Vasario 16-osios idėjai. Pagal Kremliaus planus tokių Lietuvoje neturėjo likti nė pėdsako. Todėl tikri lietuviai kartu su artimaisiais ir giminaičiais buvo žudomi, tremiami, jų palaikai mėtomi prekyviečių aikštėse kitiems pagąsdinti. Tokia okupantų strategija visiškai atitinka Jungtinių Tautų konvencijoje nurodytą genocido apibrėžimą - nusikalstamą totalitarinių valstybių, vienpartinių vyriausybių ir proletarinių partijų siekį sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors tautai, rasei, politinei, visuomeninei organizacijai ar tikinčiųjų bendruomenei.

- Reikėtų laikytis genocido sąvokos dvasios, o ne raidės?

Istorikas Mindaugas Nefas

- Nesu matematikas ar fizikas. Jie vadovaujasi teiginiais, kuriais privaloma tikėti be įrodymų. Aš – humanitaras. Manau, patys turėtume nuspręsti, kokius reiškinius galima priskirti genocidui. Kam aklai tikėti visais Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių aiškinimais, kurie iki šiol atsklinda iš Vakarų? Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija privertė mūsų abiturientus per istorijos brandos egzaminą gilintis į prolenkiško britų istoriko Normano Davieso prasimanymus, kad Lietuva 1939 m. okupavo Lenkijos dalį – Vilniaus kraštą. Genocido sąvokos atsisakymą tikrai galima palyginti su Lietuvos politikų siekiu gražiai atrodyti pirmininkaujant ES Tarybai. Vilniaus gatvių duobės užlyginamos, aptrupėjusios šaligatvių plytelės keičiamos ne todėl, kad paprastam lietuviui būtų jauku gyventi savo sostinėje. Tikrasis tokio valdžios darbštumo tikslas – neduok Dieve, jei Europos galingieji išsuks iš numatyto maršruto ir suklups vaikščiodami kreivais Vilniaus skersgatviais. Tokį mūsų valdininkų (ir dalies istorikų, politologų) elgesį pavadinčiau baudžiauninkų požiūriu. Visada atsiranda būgštaujančių, primenančių: „Tarptautinė bendruomenė dėl holokausto ir genocido Rytų Europoje laikosi vieningos nuomonės. Negalime išsiskirti...“ Bet garbingiausia būtų Lietuvos istorikams drauge pasakyti, kad genocidu laikome visa tai, kas atsitiko mūsų tautai nuo pirmosios sovietų okupacijos iki jos pabaigos: lietuviai buvo naikinami ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ar ne ilgalaikė sovietų dvasinio genocido pasekmė, kad šiandien lietuviai nepasitiki savo jėgomis, niekaip neatsikrato nepilnavertiškumo jausmo, be saiko geria alkoholį ir žudosi?

- Garsiausi pasaulio tautų išsivadavimo sąjūdžių tyrinėtojai, net buvę sovietų vidaus kariuomenės karininkai, kovoję su lietuvių partizanais ir vėliau perbėgę į Vakarus, negaili pagyrimų pokario Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui: tai buvusi gerai organizuota, turėjusi daug talentingų vadų ir ryškių asmenybių pogrindžio kariuomenė. O kaip po 60 metų jai atsidėkoja mūsų visuomenė, žodžio, plunksnos meistrai? Ar partizanų vadas, eilinis kovotojas kada nors per 23 nepriklausomybės metus buvo visuomenės skaitomiausios knygos, mėgiamiausio spektaklio, žiūrimiausio TV serialo, kino teatrų lankomumo rekordus sumušusio vaidybinio filmo pagrindinis veikėjas? Kodėl Lietuvos gyventojai lengviau patiki Maskvos nuolat skelbiamomis tariamai „istorinėmis“ išvadomis, kad vieninteliai tikri partizanai pakaitomis sovietų ir nacionalsocialistų okupuotoje praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio Lietuvoje buvo raudonieji diversantai internacionalistai?

- Antipartizaninė propaganda, kuri buvo užtvindžiusi viešąją erdvę sovietų laikais, tęsiasi iki šiol. Ją gamina ne tik Rusijos specialiosios tarnybos. Iš mūsų piliečių mokesčių išlaikomo Lietuvos istorijos instituto darbuotojas Mindaugas Pocius, remdamasis tik KGB archyvais, išleidžia knygą, sudaro „partizanų nužudytų nekaltų aukų“ sąrašą ir vainikuoja savo „kapitalinį veikalą“ išvadomis, kad laisvės kovotojai nebuvo šventieji. Tokia prielaida - tarsi sielos balzamas tam tikram visuomenės sluoksniui, kurio kolektyvinėje sąmonėje pokaris iki šiol antspauduotas sovietinėmis klišėmis ir štampais. Dėl to seno okupacinio ideologinio raugo menininkai, rašytojai, kino režisieriai vengia ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo temos arba ją taip poetizuoja, kad užsieniečiams lieka nebeaišku, kas Lietuvą išdavė, o kas dėl jos paaukojo gyvybę.

Juk, labiau pagalvojus, apie legendinį Sūduvos partizanų vadą, pagrindinį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ryšininką su Vakarais Juozą Lukšą-Daumantą Holivude būtų sukurta dešimtys epinių kino filmų, visi plūstų į kino teatrus pasižiūrėti sukrečiančios Daumanto meilės ir kovų istorijos. Tačiau Lietuvos kino pramonė mieliau heroizuoja arkliavagius ir „pasaulio lygintojus“.

Iš savo patirties žinau – jei novatoriškiau ir drąsiau pradėsi kalbėti apie partizanų kovas, liksi nesuprastas. M. Pociaus knygą nemažai istorikų sukritikuoti išdrįso tik gurkšnodami kavą su gerais pažįstamais. Net žymūs Lietuvos istorijos korifėjai nenori apie tai kalbėti arba apsidairę sumurma: „Žinai, tada ir vieni, ir kiti šaudė...“ Bent argumentas! Per karą žūsta ir pavergėjai, ir sukilėliai, pasitaiko nepateisinamų žiaurumų. Bet negi lietuviai kalti, kad prasidėjo partizaninis karas su neišvengiamais jo palydovais – civilių žūtimis? Tai rusiška okupacija ir propaganda supriešino mūsų tautą. Iki šiol ši priešprieša neužgęsta. Vos interneto naujienų tinklalapiuose pasirodo žinutė apie partizaninį karą, tuoj pasipila pagiežingi komentarai, anonimai nesivaržydami spjaudo ant partizanų kapų ir paminklų.

- Ar sudarydami tokius sandėrius su sąžine, bevališkai sutikdami, kad svetimi perrašinėtų mūsų istoriją, nesunaikinsime paskutinių subrendusiai, savo istoriją gerbiančiai valstybei būdingų apraiškų, nepaskatinsime lietuvių dar sparčiau išsivaikščioti?

- Informacinio karo dėl Lietuvos XX a. istorijos nepralaimėjome. Vilties suteikia jaunimo festivaliai, stovyklos, labai išpopuliarėję pėsčiųjų žygiai partizanų takais, „Misija – Sibiras“ (kasmetinės entuziastų kelionės į lietuvių tremties vietas). Populiarioji jaunimo kultūra „pripažino“ laisvės kovotojus. Geriausias pavyzdys - grupė „Skylė“ su laisvės kovos sąjūdžio dainų albumu „Broliai“. Nemažai bendrauju su moksleiviais, studentais. Vaikinai ir merginos susidomėję klausosi nenuobodžių, gyvų pasakojimų apie partizaninio karo mūšius. Susimąsto net ir jaunuoliai, galbūt anksčiau iš savo senelių, buvusių stribų ar NKVD karininkų, girdėję visai kitokią nuomonę apie tuos, kurie „lindėjo miške“.

Nenorėčiau, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pasiūlęs apsvarstyti genocido sąvoką, būtų paskelbtas „tautos priešu“. Centras nuolat jautė žydų teisių gynėjų, žydšaudžių persekiotojų spaudimą, kodėl vilnietiškame Genocido aukų muziejuje tiek mažai dėmesio skiriama Lietuvos žydų 1941-1944 metų katastrofai. Didelės grėsmės nematau, jei bus pakeistas muziejaus pavadinimas (į Teroro ir pasipriešinimo – red. past.). Svarbiausia, kad nepatikėtume mums bandoma primesti matematine lietuvių tautos kančių sąvoka. Mūsų požiūris į savo netektis turėtų būti vertybinis.