Be to, kaltu dėl šeimos trėmimo pripažintas 86 metų Trakų gyventojas L. Leščičinas turės pusantrų metų būti namuose. Taip penktadienį nusprendė Vilniaus apygardos teismas.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja Leonarda Gurevičienė paskelbė, kad pasitvirtino prokurorų surinkti duomenys – L. Leščičinas išties dalyvavo ištremiant šeimą į Rusijos glūdumą.
„Buvo labai žiaurūs laikai, mane kamuoja žiaurūs prisiminimai, aš labai smerkiu save – smerkiu, kad toks nigodiajbuvau“, – teisme yra sakęs L. Leščičinas.
Vilniaus apygardos prokuratūra nuo 1949 iki 1990 m. Komunistų partijai priklausiusį L. Leščičiną kaltino okupuotos valstybės gyventojų trėmimu.
Bylos duomenimis, L. Leščičinas, veikdamas su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.
Nustatyta, kad 1950-ųjų spalio 2-ąją Ukmergės milicijos vyresniuoju tardytoju dirbęs L. Leščičinas, vykdydamas savo viršininkų nurodymus, atvyko į ūkininko Stasio Piščiko (gim. 1901 m.) namus ir nurodė, jog jo šeima bus ištremta į Tomsko sritį.
Tai yra užfiksuota valstybės archyve išlikusiuose dokumentuose – L. Leščičinas pasirašė raportą, kuriame nurodė aplinkybes apie Piščikų šeimos ištrėmimą.
Dokumentuose yra nurodyta, kad į Vakarų Sibirą ištremta šeima esą priklausė buožėms – būtent vykdant Lietuvos SSR nutarimą dėl buožių trėmimo Piščikai buvo išvežti iš gimtinės.
Piščikų šeima buvo atvežta į Jonavos geležinkelio stotį, įsodinta į ešeloną ir išvežta į Tomsko sritį.
Kartu su ūkininku Lietuvą paliko jo žmona Stefanija (gim. 1913 m.) ir mažamečiai vaikai – aštuonmetė Genovaitė, trylikametis Alfonsas, septynmetis Petras, vienuolikmetis Kazimieras ir vos metukų sulaukusios dvynukės Danutė ir Marytė.
Tomsko srityje jie gyveno iki 1958-ųjų birželio 25-osios – tremtyje žuvo S. Piščikas (jis kartu su dvylika medkirčių nuskendo iš darbo plaukdamas valtimi), nuo peršalimo mirė viena dvynukė.
Šioje byloje prokurorai nukentėjusiaisiais yra pripažinę keturis gyvus išlikusius šeimos narius, šiuo metu jie gyvena Klaipėdoje ir Šilutės rajone.
Stebėjosi, kad buvo raštingiausias kaimo bernas
Okupuotos valstybės gyventojų trėmimu kaltinamas L. Leščičinas teisme pareiškė, kad nepripažįsta jam pateiktų kaltinimų ir aiškino, jog nėra susijęs su civilių trėmimu į Sibirą.
Vyras teigė, kad būdamas keturiolikos metų su tėvais iš Lenkijos atvažiavo į Lietuvą, vėliau 10 mėnesių studijavo Kauno milicijos mokykloje ir buvo paskirtas kovos su nuosavybės grobstymu operatyviniu įgaliotiniu.
L. Leščičinas neslėpė, kad 1951-1951 m. dirbo Ukmergės milicijoje, kuri tuo metu priklausė saugumui – raginamas bendradarbių jis taip pat užpildė prašymą dirbti saugume.
Kaltinamasis neslėpė, kad buvo vienas iš nedaugelio, mokėjusių kalbėti ir rašyti lenkų, lietuvių bei rusų kalbomis, todėl dažnai viršininkai jo prašydavo užpildyti įvairius dokumentus.
„Šios šeimos trėmime nedalyvavau ir nežinau, kas dalyvavo, – tik jeigu reikėdavo, užpildydavau dokumentus, – sakė kaltinamasis. – Buvau labiausiai raštingas žmogus, o tuomet daug Lietuvos gyventojų jau buvo išvežta ir raštingų žmonių nebuvo, o juk kažkam reikėjo pildyti popierius. Nesuprantu, kaip tokiais terminais, kurie nurodyti mano rašytuose popieriuose, galėjau išsireikšti, juk esu kaimo bernas“.
L. Leščičinas teigė, kad nebuvo įtrauktas į gyventojų trėmimus iš Lietuvos, tačiau esą tik galėdavo užpildyti kai kuriuos dokumentus.
„Galvojau, kad esu švarus žmogus, bet kur gi aš švarus, juk šitaip prisidėjęs“, – kaltinamasis sakė, kad baudžiamojoje byloje pamatęs savo ranka rašytus raportus suvokė, jog dalyvavo civilių žmonių trėmime į Sibirą.
Paklaustas, kodėl rašė raportą dėl Piščikų šeimos ištrėmimo, L. Leščičinas sakė: „Tikriausiai taip reikėjo, teksto turinį man pasakydavo“.
„Mačiau surinktus mano popierius, – toliau tęsė L. Leščičinas. – Buvo labai žiaurūs laikai, mane kamuoja žiaurūs prisiminimai, aš labai smerkiu save – smerkiu, kad toks nigodiajbuvau. Tuo metu net nebuvo kalbos apie Lietuvos okupaciją, tik kai Lietuva 1990 m. organizavo atsiskyrimą nuo Tarybų Sąjungos, man atsiskleidė, kad šalis buvo okupuota. Tiesiog gyvenau tuo momentu, bet abejoju, kad jūs tuo patikėsite“.
Šeimų trėmimui pasitelkdavo įmanomas pajėgas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atstovė Dalia Balkytė teisme sakė, kad 1951 m. trėmimo metu į ištremiamos šeimos namus atvykdavo būrys kariškių ir milicijos darbuotojų, o operatyvinis vyresnysis įgaliotinis užpildydavo apklausos lapą, kurį pasirašydavo.
„Tremiant Piščikų šeimą, apklausos lapas pasirašytas kaltinamojo, vadinasi, jis dalyvavo tremiant šeimą, jis tuo metu buvo šeimos namuose“, – sakė D. Balkytė.
Pasak jos, archyvuose yra išlikęs raportas, kurį L. Leščičinas pasirašė ir įteikė majorui Tolypinui. „Raporte parašyta, kaip buvo įvykdytas įsakymas – šeima buvo paimta iš namų ir nuvežta į ešeloną Jonavoje“, – kalbėjo LGGRTC atstovė.
Jos teigimu, tremiant buožes 1951 m. buvo pasitelkiamos visos įmanomos pajėgos, į ištremiamos šeimos namus milicija įsiverždavo anksti ryte, apie 4-5 val.
„Operatyvinės grupės vyresnysis nespręsdavo, ką išvežti, o ką palikti – jie gaudavo nurodymus ir privalėdavo juos įvykdyti“, – teigė D. Balkytė.
Sibire nerado tėvo ir sesers kapo
Iš šešių Piščikų vaikų, ištremtų į Tomską, šiandien gyvi likę vos keturi. Jie tegalėjo prisiminti, kad iš savo sodybos arkliais buvo nuvežti į Žemaitkiemio kaimą, o paskui susodinti į sunkvežimius ir pristatyti į Jonavos geležinkelio stotį.
„Mes nujautėme, kad būsime išvežti, nes mūsų šeimą jau tris metus persekiojo“, – vyriausiasis Piščikų sūnus Alfonsas prisiminė, kad Sibire gyveno lentpjūvės barakuose.
Trėmimo metu 11 metų turėjęs Kazimieras sakė, kad prieš išvykstant milicininkai vaikams leido prisirinkti obuolių. „Mama mums pasakė, kad mus kažkur išveš, mus išleido pasiimti obuolių, tada mes galėjome pabėgti, bet tokia mintis net nekilo“, – sakė jis.
Kazimieras į Lietuvą grįžo vėliau nei kiti jo šeimos nariai – jis 1959 m. buvo išsiųstas dar į šiauresnę Sibiro vietovę tarnauti armijoje.
„Šios tremties metu 1951-ųjų lapkričio 5 d. nuskendo mūsų tėvas, kai jis su 12 darbininkų valtimi kėlėsi per upę, o jaunėlė sesuo Marytė mirė 1952 m. žiemą, ji labai karščiavo“, – sakė jis.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Piščikai norėjo į Lietuvą atgabenti savo tėvo ir šalia jo palaidotos sesers palaikus, tačiau nepavyko – nesurado jų kapo.