Kauną tebeslegia trečiojo Lietuvos padalijimo prakeiksmas

„Laikinojoje sostinėje” iki šiol populiarus politinis anekdotas, kad ilgiausias pasaulyje yra Aleksoto (Vytauto Didžiojo) tiltas, nes juo į kitą Nemuno pusę tenka keliauti beveik dvi savaites

Ir tarpukario, ir dabartinėje Lietuvoje ne kartą keitėsi apskričių, valsčių, rajonų ribos, atsirado naujų savivaldybių, administraciniai vienetai būdavo stambinami, smulkinami, pagal ES reglamentus vietos valdžią stengtasi priartinti (ne visada sėkmingai) prie žmonių. O kai kurių Lietuvos Katalikų Bažnyčios administracinių teritorinių vienetų - vyskupijų – ribos liko tokios pačios, kaip po trečiojo Lietuvos padalijimo tarp didžiausių XVIII a. Europos grobuonių 1795 -aisiais.

Dalis kairėje Nemuno upės pusėje nusidriekusios Kauno miesto teritorijos (Aleksoto dekanatas) priklauso už keliasdešimties kilometrų esančiai Vilkaviškio vyskupijai. Nemunas ties Kaunu šimtą metų skyrė pagal vakarietišką Grigaliaus kalendorių gyvenusią Prūsijos valdytą, Napoleono Bonaparto sukurtai Varšuvos kunigaikštystei, vėliau Rusijos susigrąžintai Lenkijos karalystei priklausiusią Užnemunę nuo likusios Lietuvos dalies, rusų carų pavadintos Šiaurės Vakarų kraštu ir laiką skaičiavusios pagal 13 dienų vėlavusį bizantiškąjį Julijaus kalendorių.

Šiandien upė padalijo Kauno arkivyskupijai ir Vilkaviškio vyskupijai priklausančius kauniečius.

„Ūkininko patarėjas” pasiteiravo Bažnyčios hierarchų, kunigų, geografų ir politikų, kodėl iki šiol išliko toks senas, įvairių pavergėjų primestas bažnytinės provincijos modelis - juk Aleksoto, Aukštosios Panemunės, Fredos katalikams ir dvasininkams būtų nepalyginamai patogiau sielovadiniais klausimais kreiptis į Kauno arkivyskupijos kuriją, negu važiuoti net į Marijampolę, kur įsikūrusi Vilkaviškio vyskupijos kurija.

Nuspręsta daugiau nieko nekeisti

„Lietuvos bažnytinė provincija pagal palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio planą sukurta 1926 m. Apaštalų Sostas patvirtino naujų vyskupijų ribas. Už Nemuno esanti teritorija atiteko Vilkaviškio vyskupijai. Tikriausiai niekam net minties nekilo, kad Kauno arkivyskupija turi būti didelė ir tankiai gyvenama, o Vilkaviškio vyskupiją galima palikti visiškai mažą. Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę popiežius Jonas Paulius II įsteigė dvi - Vilniaus ir Kauno - bažnytines provincijas, bet paliko senas vyskupijų ribas. 1996 m. sudaryta Vyskupų konferencijos komisija pasiūlė įkurti Šiaulių vyskupiją iš Kauno, Telšių ir Panevėžio vyskupijoms priklausančių parapijų, o daugiau nieko nekeisti. Dabar, kai iš Marijampolės atvažiuoti į Kauną trunka maždaug tiek pat, kiek iš Kauno Senamiesčio pasiekti Pažaislį, tikrai nėra būtinybės pradėti bažnytinę administracinę reformą”, - „Ūkininko patarėjui” teigė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius (atstumas nuo Kauno iki Marijampolės – 51 km, iki Vilkaviškio - 62 km, nuo Kauno arkikatedros bazilikos iki Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno -15 km – red. past.).

Geografinis nesusipratimas

Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vadovas, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Donatas Burneika „Ūkininko patarėjui” prisipažino nesąs didelis Lietuvos Katalikų Bažnyčios „parapijų tinklo” specialistas, tačiau tvirtai pabrėžė, kad padalyti miestą tarp dviejų vyskupijų – nelogiška. „O juk vyskupijų teritorijų plotą patikslinti būtų gerokai paprasčiau, negu išplėsti ar sumažinti savivaldybes. Norint keisti valstybės administracinio teritorinio suskirstymo sistemą, būtina, kad Lietuvos gyventojai sutiktų ir partijos dėl to susitartų. Centralizuota hierarchinė Bažnyčia gali pati viena nuspręsti, kas geriausia tikinčiųjų bendruomenėms. Man, mokslininkui, labiausiai besidominčiam ekonomine, regionine ir miestų geografija, atrodo, kad tokia vieninga urbanistinė sistema kaip Kaunas turi būti valdoma iš to paties centro. O gal ne tik hierarchai, bet ir patys Aleksoto dekanato parapijų tikintieji patenkinti dabartine tvarka ir per daug nekvaršina sau galvos?” – svarstė Lietuvos geografų draugijos valdybos narys, žurnalo „Annales Geographicae” („Geografijos metraštis”) redaktorius D. Burneika.

Liaudies balsas

Žemaitis ūkininkas Juozas Gelžinis iš Skuodo r. „Ūkininko patarėjui” teigė, kad užnemuniškiai (taigi ir Aleksoto dekanato tikintieji) turėtų pastatyti paminklą prancūzų karvedžiui Napoleonui, kuris, priskyręs šį kraštą „vakarietiškai” Varšuvos kunigaikštystei, suteikė vietiniams žemdirbiams daug teisių ir laisvių. Pagal Prancūzijos civilinį kodeksą išauklėtų privilegijuotų Užnemunės (Suvalkijos, Sūduvos) valstiečių provaikaičiai dabar yra turtingiausi Lietuvos ūkininkai.

Politikai nepatarinėja dvasininkams?

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė Virginija Baltraitienė, netrukus pakeisianti dabartinį komiteto pirmininką Valentiną Bukauską, priminė „Ūkininko patarėjui”, kad pagal Konstituciją Lietuvoje nėra valstybinės religijos (arba, kaip buitiškai, senu sovietiniu įpročiu sako net pirmieji šalies asmenys, „Bažnyčia atskirta nuo valstybės” –red. past.), todėl politikai negali patarinėti Vyskupų konferencijai. 

„Tai ne valstybės ar pasaulietinių pareigūnų reikalas. Bet savo asmeninę nuomonę galiu pasakyti. Vyskupijos skiriasi nuo valstybės administracinių teritorinių vienetų. Bažnyčiai labiau rūpi ne pastoracinių teritorijų dydis, bet daugmaž apylygis tikinčiųjų skaičius jose, kad visos vyskupijos galėtų išsilaikyti. Ministrai arba apskričių viršininkai (anksčiau, kol ši pareigybė dar nebuvo panaikinta) tikrai nevažiuodavo ir nevažiuos pas žmones sužinoti, gal jiems kilo vertingų minčių dėl tobulesnių valstybės valdymo būdų. O vyskupai, kiek man žinoma, suranda laiko aplankyti net ir atokiausius dekanatus, mažiausias parapijas. Nemanau, kad hierarchai yra tokie nepasiekiami, o ilgos kelionės tą menamą tikinčiųjų atskirtį nuo ganytojų dar labiau padidina. Kėdainių dekanatas (šiame mieste V. Baltraitienė išrinkta į Seimą – red. past.) priklauso Kauno arkivyskupijai. Dažnai bendrauju su Kėdainių dekanu kunigu Gintaru Pūru, vietos parapijų klebonais, todėl gerai žinau, kad jie retai į „laikinąją sostinę” išsiruošia, o Kauno arkivyskupą ar jo padėjėją Kėdainiuose nuolat pastebiu”, - tikino V. Baltraitienė.

Bijo vyskupijos „kaimiškumo“

Įtakinga Seimo valdančiosios Darbo partijos frakcijos narė nemato didelės tragedijos, kad antrasis Lietuvos miestas iki šiol padalytas kaip Berlynas šaltojo karo laikais. „Tada taip pat būtų galima piktintis, kodėl per Seimo rinkimus balsavimo apygardos padalytos: Kauno-Kėdainių, Kaišiadorių-Elektrėnų, Trakų-Elektrėnų ir daug kitų”, - netikėtai palygino V. Baltraitienė.

„Dabartinės vyskupijų ribos atspindi „smetoninių“ laikų tarptautines ir vidaus politines realijas. Negalima sakyti, kad per 23-ejus Nepriklausomybės metus nesiekta permainų. Tačiau kiekvienos vyskupijos valdytojas nori, kad būtų atsižvelgiama į jam rūpimus dalykus. Vilkaviškio vyskupija tikrai nesutiktų atiduoti jai priklausančios Kauno dalies, nes tada liktų labai „kaimiška“,- „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Labūnavos (Kėdainių r.) Dievo Apvaizdos ir Vandžiogalos (Kauno r.) Švč. Trejybės parapijų klebonas, teologijos licenciatas Oskaras Petras Volskis.

Geopolitinis „liežuvis“

Anot katalikiško Marijos radijo įkūrėjo ir buvusio programų direktoriaus O. P. Volskio, Bažnyčios administracinio suskirstymo pertvarka sukeltų ir daugiau priešpriešų. „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapija teritoriškai labiau tiktų „jauniausiai“ Šiaulių vyskupijai, bet Kaunas nenorėjo Šiluvos atiduoti, nes tai didi šventovė, visoje Europoje garsūs Šilinės atlaidai, į kuriuos suplaukia daugybė maldininkų iš plačiojo pasaulio. Pasigirsdavo nuomonių, kad reikia panaikinti Kaišiadorių vyskupiją, savotišką tarpukario Vilniaus vyskupijos liekaną, atsiradusią tada, kai Pietryčių Lietuvą valdė Lenkija. Tuomet tai buvo jausmingas atsakas į nedraugišką Varšuvos elgesį, dabar - geografinis nesusipratimas, savotiškas „liežuvis“, vos ne nuo Utenos rajono nutįsęs iki pat Varėnos“, - aiškino kunigas O. P. Volskis.

Popiežiui nepatiko gigantomanija

Pasak O. P. Volskio, popiežius Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad vyskupijos turėtų būti nedidelės, stiprinančios bendruomeniškumą. „Kaimyninėje Lenkijoje taip ir daroma – stambūs dvasiniai „konglomeratai“ ten išardyti. Ir Kauno, Vilniaus arkivyskupijoms užtektų gal tik šių didmiesčių teritorijų. Būta siūlymų sukurti Klaipėdos vyskupiją, nes tai augantis miestas, viduryje Lietuvos steigti Utenos vyskupiją. Kiekvienos katalikiškos šalies vyskupai gali susitarti su Vatikanu dėl savo bažnytinių provincijų struktūros, bet Lietuvos vyskupų konferencija linkusi palikti istoriškai susiklosčiusią padėtį“, - apibendrino dvasininkas ir publicistas O. P. Volskis.

2012 m. lapkričio 15 d. civilinės Kauno valdžios įsakymu susprogdinto „avarinio“ Panemunės tilto styrančios sijos dar labiau atskyrė dalį miesto katalikų nuo Kauno arkivyskupijos kurijos.