Tačiau ar bėglio dalia atitinka mažamečio interesus? Kaip tai veikia vaiko psichiką? Ką gali padaryti vaiko teises ginančios Lietuvos institucijos? Kas turi užtikrinti, jog vaikas lankytų mokyklą, kad juo būtų rūpinamasi?

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė teigia, kad slapstymasis ir bėgimas gali turėti neigiamos įtakos vaiko būklei, nes tai labai nesaugi ir nerimą kelianti situacija.

„Jeigu kalbėtume iš šalies apie Venckų situaciją – aš negaliu pasakyti nieko konkretaus, bet dažnai pagalvoju, kad tas vaikas augo šalia mergaitės ir ilgą laiką buvo nestandartinėje situacijoje. Aš nežinau, kas su juo dirbo, ką su juo šnekėjo aplinkiniai, bet kad tam vaikui turėtų būti sunku, tai neabejotina. Tai kitokia situacija nei išvažiuoti į diplomatinę tarnybą – tokioje tarnyboje yra aiškios ribos – kur, kiek laiko, aiškus statusas. O šiuo atveju, jeigu yra slapstomasi, tai kelia papildomą įtampą, nerimą, nesaugumą. Tai dalykai, kurie destabilizuoja tiek suaugusiojo, tiek vaiko psichiką“, - teigė D. Balčiūnienė.

Tėvams sutariant, vaiką galima paversti ir bėgliu

Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Sigita Šimkienė teigia, kad tais atvejais, kai tėvai sutaria dėl vaiko išvykimo iš Lietuvos ir kai šeima nėra įtraukta į rizikos grupę, Lietuvos institucijos neriboja mažamečių kelionių ir nesidomi, kur jie yra ir kaip jais rūpinamasi.

- Atsispiriant nuo Seimo narės N. Venckienės atvejo, kai parlamentarė, kaip manoma, į užsienį galėjo išsivežti mažametį sūnų, noriu klausti, kaip reglamentuojamos vaikų kelionės į užsienį. Tarkime, jeigu aš būčiau bloga mama, tai išeina, kad galėčiau laisvai išsivežti vaikus ir užsiimti prekyba žmonėmis?

- Galėtumėt. Suprantate, jeigu abu tėvai dėl vaiko išvežimo sutaria, tai neįmanoma kažkaip nustatyti, kas gerais ketinimais išveža, kas blogais. Tėvai laisvi keliauti, kur nori ir kiek nori, keisti gyvenamą vietą, dirbti, mokytis. Kadangi tėvai yra įstatyminiai vaiko atstovai, tai ir vaikas su tėvais keliauja.

Jeigu jūs būtumėte bloga mama, išvyktumėte į kitą šalį, ten jus identifikuotų kaip blogą mamą. Ir tada tos šalies pareigūnai su jumis susitiktų ir susipažintų – buvo panašus atvejis Norvegijoje, kai iš mamos atėmė vaikus.

Tai nutiko ne dėl to, kad mes kažką žinojome ir pranešėme, problema buvo identifikuota ten. Pagal tos šalies įstatymus, jeigu pastebimos problemos, jos nustatomos, o tada pagal galiojančius teisės aktus priimami sprendimai.

Jeigu tėvai sutaria dėl vaiko išvykimo, nėra jokių motyvų „uždėti“ saugiklius. Saugikliai atsiranda tuomet, jei vienas iš tėvų nesutinka, kad kitas iš tėvų išsivežtų vaiką. Tada yra daromi tam tikri dalykai.

O šiuo atveju tėvas neprieštarauja, kad mažametis vaikas būtų išvykęs.

- Ar tėvo sutikimas turėjo būti išreikštas raštu?

- Ne. Jeigu pora yra santuokoje ir augina vaiką kartu, tai yra jų tarpusavio susitarimas.

- O jeigu pora išsiskyrusi?

- Tokiu atveju jeigu vienas iš tėvų norėtų išsivežti vaiką ilgesniam nei pusės metų laikotarpiui, turėtų gauti rašytinį kito iš tėvų sutikimą.

- Kaip yra tais atvejais, kai šeima patenka į rizikos grupę: tarkime, šeima yra prižiūrima, su ja dirba socialiniai darbuotojai. Ar tokie tėvai arba vienas iš tėvų gali laisvai išsivežti mažamečius vaikus į užsienį?

- Tokiu atveju pranešama tos šalies, į kurią išvyko, atitinkamoms tarnyboms.

- Tačiau jeigu rizikos grupėje esanti šeima arba vienas iš tėvų nepraneša apie išvykimą į užsienį su mažamečiu vaiku?

- Būna, kad sužinome ne iš karto, iš artimųjų. Bet suprantate, jeigu yra rizikos šeima, tai su ja yra dirbama – lankosi socialinis darbuotojas, mes stebime procesą. Ir jeigu nesužinome iš karto, sužinome šiek tiek vėliau: paprastai per mėnesį ar per keletą paaiškėja.

Neįmanoma jau taip visiškai pasislėpti. Vis tiek tada pavyksta sužinoti per artimuosius – yra ryšiai, tėvai, broliai, seserys, draugai, kaimynai. Bet kokiu atveju tada pranešama tos šalies – tarkime, Airijos ar Vokietijos – tarnyboms pagal kompetenciją, kad tokia ir tokia šeima buvo pas mus rizikos apskaitoje, jai buvo teikiamos paslaugos, o dabar ji atvyko į jūsų šalį. Prašome stebėti ir teikti paslaugas, jeigu tai reikalinga.

Psichologė: slapstymasis vaikui gali išmušti iš po kojų saugumo jausmą

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė D. Balčiūnienė teigia negalinti vertinti N. Venckienės mažamečio vaiko būklės, tačiau, jos nuomone, bėgimas ir slapstymasis vaikui turėtų būti sunki patirtis.

„Žinoma, kad visi pokyčiai, kurie vyksta mūsų gyvenime, palieka pėdsakus. Ir kuo yra mažesnis žmogus, tuo tie pėdsakai yra stipresni ir ryškesni. Šitai yra net neabejotina“, - svarstė psichologė.

Paklausus, ar galima lyginti situacijas, kai vaikas, kaip manoma, išvežamas į užsienį slapstantis nuo teisėsaugos ir kai vaikas priverstas keisti gyvenamąją vietą dėl profesinės tėvų veiklos, D. Balčiūnienė teigė, kad situacijos vis tik yra skirtingos.

Psichologė Daiva Balčiūnienė
„Jeigu žiūrėtume į tas dvi situacijas, tai jos skiriasi. Kai keliavimas sąlygotas, pavyzdžiui, diplomatinės tarnybos, tai nėra taip, kad šiandien sužinojau, rytoj išvažiuoju. Galbūt ir čia taip nebuvo, aš nežinau. Bet keliaujant dėl profesijos yra ruošiamasi, planuojama. Jeigu šeima yra sveika, ji su vaiku kalba, derina, kur vyks, kokią mokyklą ar darželį lankys“, - pasakojo psichologė.

Jos teigimu, vaiko reakcija į pokyčius dažnai priklauso ir nuo asmenybės: bendraujantis mažametis su džiaugsmu priims naujoves savo gyvenime, o uždaram vaikui tokie išbandymai gali būti sunkesni. Tačiau tai pasakoma apie diplomatų ar cirko artistų vaikus. Bėglio dalia, psichologės nuomonės, yra sunkesnė.

„Jeigu kalbėtume iš šalies apie Venckų situaciją – aš negaliu pasakyti nieko konkretaus, bet dažnai pagalvoju, kad tas vaikas augo šalia mergaitės ir ilgą laiką buvo nestandartinėje situacijoje. Aš nežinau, kas su juo dirbo, ką su juo šnekėjo aplinkiniai, bet kad tam vaikui turėtų būti sunku, tai neabejotina. Tai kitokia situacija nei išvažiuoti į diplomatinę tarnybą – tokioje tarnyboje yra aiškios ribos – kur, kiek laiko, aiškus statusas. O šiuo atveju, jeigu yra slapstomasi, tai kelia papildomą įtampą, nerimą, nesaugumą. Tai dalykai, kurie destabilizuoja tiek suaugusiojo, tiek vaiko psichiką“, - teigė D. Balčiūnienė.

Paklausta, ar vaikas pajėgus suvokti, kada išvykimas susijęs su slaptymusi, o kada tai tiesiog išvykimas, psichologė teigė, kad tai priklauso nuo mažamečio amžiaus.

„Žiūrint kokio amžiaus vaikas. Jeigu iki trejų metų, tai, manau, nelabai gali atskirti, bet jeigu vaikas pakankamai didelis, aišku, kad jis atskiria. Vėlgi mes nežinome, kas jam yra pateikiama. Bet jeigu ta situacija yra bėgimas ir slapstymasis, tai yra labai nesaugi situacija ir tai, be abejo, turėtų kelti nerimą, nesaugumą“, - sakė D. Balčiūnienė.

R. Šalaševičiūtė: išvykimas vaikui gali išeiti ir į gera

Seimo narė, buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė teigia neturinti informacijos, kad N. Venckienei galimai su sūmumi išvykus į užsienį galėjo būti pažeisti vaiko interesai. Ji svarstė, jog išvykimas vaikui kaip tik galėjo išeiti į naudą, nes mažametis mokykloje ar draugų rate galėjo turėti problemų dėl jo šeimos sąsajų su vadinamąja pedofilijos byla.

„Gal vaikas turėjo kažkokių problemų, susijusių su eskaluojama pedofilijos byla tiek mokykloje, tiek dar kažkur? Galbūt tai buvo vienas iš tinkamų būdų spręsti vaiko saugumo klausimą ir vaiko interesų užtikrinimą?“ - DELFI svarstė parlamentarė.

Rimantė Šalaševičiūtė
Pasak politikės, dalis vaikų labai mielai sutinka išvykti užsienin kartu su tėvais, jeigu tėvai emigruoja, todėl teigti, kad mažamečio interesai buvo pažeisti, negalima. Kita vertus, klausimų kelia, kaip vaikas reagavo į tai, kad buvo atskirtas nuo tėčio, senelių, draugų.

„Šiandien pasakyti – buvo ar nebuvo užtikrinti vaiko interesai – labai sudėtinga. Ir klausimas, kaip pats vaikas žiūrėjo į situaciją, kad jis išvežamas, atskiriamas nuo tėčio, atskiriamas nuo senelių, nuo draugų, nuo visų, su kuriais bendravo. Psichologų teigimu, vaikui bet kurie pasikeitimai yra sudėtingi ir gali turėti neigiamos įtakos“, - svarstė R. Šalaševičiūtė.

Politikė atkreipia dėmesį ir į dar vieną šios istorijos pusę – N. Venckienei su sūnumi dingus, vaiko mokymosi sutartis su mokykla buvo nutraukta praėjus apytiksliai mėnesiui. Tai reiškia, kad vaiko ugdymas tuo metu nevyko.

„Yra kita šios istorijos dalis. Vaikas buvo išvežtas ir buvo aiškiai pasisakyta, jog nebuvo sutvarkyti jo mokymosi klausmai. Iš tikrųjų mokymosi sutartis nebuvo nutraukta. Ką jis toliau darys, tėvas pareiškė nežinąs. Bent taip aš mačiau žiniasklaidoje. Arba tėvas žinojo, bet tokios informacijos nepateikė. Bet aš manau, kad iš vaiko mokymosi proceso buvo išmestas visas mėnuo ir tai pliusų neduoda. Mes šiandien net nežinome, ar N. Venckienė gyvena mieste su mokyklėle, kurioje galima mokytis lietuviškai, nežinome, ar ji vaiko atžvilgiu yra sudariusi sutartį su kuria nors mokykla Lietuvoje, kad vaikas mokytųsi nuotoliniu būdu. Tokios galimybės emigrantų vaikams yra sudarytos. Manau, kad šiandien tie klausimai privalo būti išspręsti, nes, priešingu atveju, vaikas bus neatestuotas, todėl gali būti paliktas kartoti kurso. Išmesti visi metai iš ugdymo proceso vaikui yra daug“, - reziumavo R. Šalaševičiūtė.