Tačiau apsigyvenęs Didžiojoje Britanijoje jis atsigavo. Ir ne tik finansiškai. Pasak vyro, čia jo nesmerkia už tai, kad per Mišias Vilniaus arkikatedroje įsiveržė prie altoriaus išrėkti valstybės vadovams, kokie jie veidmainiai.
Matas pats susisiekė su DELFI redakcija ir papasakojo, kaip dabar gyvena ir kad Jungtinėje Karalystėje, kuri tapo jo namais, žmonės jį palaiko.
Prieš trejus metus pamaldose už lėktuvo katastrofoje žuvusį Lenkijos prezidentą ir delegaciją Matas pasakojo atsidūręs atsitiktinai. Tačiau, kaip buvo sapnavęs sapne, po giesmės jis iš tiesų įsiveržė prie altoriaus sakydamas: „Brangieji mano broliai ir seserys, jūs ką tik dainavote, kad Jėzus laimina teisiuosius, bet, išėję už šios bažnyčios durų, jūs ir toliau meluojate bei grobstote Lietuvos biudžetą...“
Pirmasis į šalį jį bandė patraukti dvasininkas. Paskui pribėgo valstybės vadovų apsauga. Pasak Mato, jam buvo bandoma uždengti burna, kad nekalbėtų.
„Man buvo keista, kad pirmasis mane tramdė kunigas, kad jis prieš mane panaudojo daug fizinės jėgos. Daugiau jėgos ir už apsaugininkus, jis mane išmetė kaip šiukšlę nuo altoriaus“, - negali pamiršti romų tautybės vyras.
Matui skaudu, kad žiniasklaidoje jis buvo pavadintas nestabilios psichikos asmeniu. Nestabilumas ir asocialumas, jo manymu, buvo „pripaišyti“ dėl to, kad nebūtų labai didelio susidomėjimo tuo, ką jis pasakė.
Savo poelgyje jis nemato egoizmo ir išdidumo, nes tikslas buvo parodyti valdžios atstovams, kad „yra žmonių, kurie dėl teisybės gali užlipti prie katedros altoriaus ir į akis pasakyti, kad valstybė vadovai yra veidmainiai.“
„Aš norėjau paliesti jų širdis, kad negalima bažnyčioje dainuoti, o uždarius jos duris elgtis bet kaip“, - sakė vyras, kurio poelgio vaizdo įrašai pateko į televizijas, nes Mišios buvo transliuojamos tiesiogiai.
- Minėjote, kad užaugote vaikų namuose. Kaip sekėsi savarankiškai pradėti
gyventi?
- Zarasuose baigiau 11 klasių, įstojau į Molėtų rajono Alantos profesinę technikos mokyklą, ten baigiau 12 klasę ir įgijau barmeno-virėjo specialybę.
Po to išvažiavau pas pažįstamus. Užsiėmiau tinkliniu marketingu, kai kada pas juos gyvendavau. Buvo momentų vasarą, kada neturėjau kur gyvent... Paskui nuomavausi kambarį centre.
Pasiryžęs keisti darbą, Vokiečių gatvėje susipažinau su prancūzais: siūliau jiems produkciją, kuri man pačiam jau buvo nereikalinga. Tiesiog apsikeitėme kontaktais, bet niekas niekam neskambindavo.
Mane išmetė iš būsto dėl nesumokėtos skolos, bet padėjo draugė: nukreipė pas pažįstamą. Mokėjom tik už komunalinius, nes draugės draugai paprašė prižiūrėti butą kol dirbdavo užsieny.
Tikrai, mes gerai leisdavom laiką tam bute! Buvau pora kartų sutikęs gatvėse tuos prancūzus, vieną vakarą pakvietė mane pavakarieniauti.
Tačiau prieš pat tą susitikimą mane išdavė mergina, kurią mylėjau... Per vakarienę jie matė, kas su manimi vyko. Papasakojau savo istoriją ir mes tapom draugais.
Kai jie atvažiuodavo į Vilnių, buvau jų darbuotojas, darydavau smulkmenas, už kurias gerai mokėdavo. Tekdavo būti ir marionete. Dabar į tai žiūriu su nostalgija.
- Kodėl sugalvojote išvykti į Angliją?
- Ėjo metai, aš vis dirbdavau tai banketuose, tai furšetuose, tai viešbučiuose, vasaros stovyklose. Valstybė mokėjo pašalpą, kol mokiausi Vilniuje reklamos gamintojo amato. Bet prasidėjo krizė. Žinojau, kas gresia Lietuvai ir pasauliui. Supratau, kad reikia mauti iš čia kuo greičiau.
Kreipiausi į agentūrą, sumokėjau už tai, kad surastų darbą, bet jie vis neturėjo ką pasiūlyti.
Kai buvau ant visiško skurdo slenksčio, mane susirado Jungtinėje Karalystėje gyvenantis brolis.
- Iš pradžių buvo sunku?
- Ne. Atvykau pas brolį, o jis jau gyveno name su 3 vaikais ir žmona. Turėjau savo kambarį, visa kita, po mėnesio jau dirbau nuolatinį darbą - maisto fabrike, kuriame dirbu ir dabar.
- Kaip sekėsi anglų kalba?
- Anglų kalba yra labai graži, truputėlį mokėjau Lietuvoje ir tai padėjo geriau ją išmokti čia, Jungtinėje Karalystėje.
Negaliu pasigirti, kad esu anglų kalbos asas, bet iš 10 balų sau duočiau 7.
- Buvo sunku susirasti darbą?
- Ne. Padėjo brolis, bet stengtis privalėjau aš pats.
- Esate patenkintas savo gyvenimu Anglijoje?
- Labai esu patenkintas, gyvenimo kokybė pagerėjo. Įpratau matyti augančią savo sąskaitą - ir tai džiugina.
Planuoju keliones - į kokią šalį skristi, su kokia kultūra susipažinti, važinėju dviračiu. Wiganas yra mažas miestelis, viskas šalia, net sporto klubas. Tikrai neiškeisčiau jo į jokį kitą UK miestą.
Man patinka ir sveikatos apsaugos sistema, ligoninėse gydymas, vaistai nekainuoja, jei esi dirbantis. Malonu matyti, kaip ligoninėse rūpinamasi žmonėmis, kad be dėmesio nepaliekami pensininkai, mokytojai gražiai dirba su vaikais, geros mokyklos. Būtent čia ir įsivaizduoju savo vaikų ateitį ir savo senatvę su padoria pensija.
- Bet atvykstate ir į Lietuvą. Kas čia traukia?
- Dažnai atvykstu į Vilnių. Traukia nerūpestingos atostogos, klubai, restoranai. Retkarčiais - susitikimai su merginomis. Esu romantikas iš prigimties, o Vilnius turi kažko, ko neturi Europa. Vis dėlto pasiilgstu senamiesčio, nerestauruotų jo sienų, pasivaikščiojimų po praeitį.
- Kur grįžęs apsistojate, gal kas nors čia jūsų laukia?
- Deja, bet niekas nelaukia. Apsistoju hostelyje.
- Kuri šalis jums yra namai?
- Mano namai - Anglija. Lietuvai tapau turistu. UK pavadinčiau viena padoriausių valstybių. Tikrai verta pasimokyt iš anglų mandagumo.
- Ką keistumėte Lietuvoje?
- Siekčiau, kad nebūtų tokio Seimo, kuris, kaip dabar, įstatymais saugo tik pusę Lietuvos. Kita pusė priversta vietos ieškoti užsienyje.
- Ar norėtumėte čia grįžti?
- Niekada.
- Užaugote vaikų globos namuose. Ką apie juos manote? Ar vaikams ten
geros sąlygos?
- Ne, globos namuose dirba žmonių, kurie verti sėdėti kalėjimuose. Vagiama labdara, pinigai bei maistas iš vaikų. Sąlygos apgailėtinos. Trūksta jaunų vadovų, kurie norėtų dirbti su tokiais vaikais iš meilės ir noro jiems padėti.
- Minėjote, kad išsitiesinote dantis. Tikriausiai daug kainavo?
- Tai padariau Vilniuje, kas du mėnesius lankydamasis. Norėjau drąsiai šypsotis. Dėl kainos - jei manote, jog sveikata matuojama pinigais, labai klystate.
- Norėtumėte sukurti šeimą?
- Šeimą labai noriu sukurti, tik niekaip negaliu rasti merginos, kuri vykdytų Dievo įstatymus ir ką pasakė Jėzus. Tokią sunku surasti netgi bažnyčiose...
Juk eidamas su mergina prie Altoriaus turiu būti įsitikinęs, kad tai visam gyvenimui, be išsiskyrimo.
Esate giliai tikintis?
- Nesu sektantas ar fanatikas. Aš net nevaikštau į bažnyčią. Bet esu pasinešęs dėl Biblijos skaitymo ir, be abejo, stengiuosi priimti Dievo įstatymus ir vykdyti tai, ką pasakė Jėzus.
- Kodėl pasisakymui apie valstybės vadovus išsirinkote Arkikatedrą?
- Aš nieko nebuvau išsirinkęs ir pasirodymo neplanavau... Kad žuvo kažkas net į galvą negalėjo ateiti, galvojau, visa delegacija tenai dėl šventės, kurios kaip visuomet nežinau. Todėl užėjau pasižiūrėti.
Bet žodžio „atsitiktinumas“ nebevartoju, kaip ir „karas“ (kažkur už Mongolijos yra tauta kuri net neturi žodžio „karas“)
Aš netikiu atsitiktinumais. Prieš mėnesį iki to įvykio mačiau labai panašų sapną. Jame dalyvavo net kunigu apsirengęs šėtonas. Sapne buvo ryškus vaizdas, kuriame stoviu ant altoriaus su Sielos Klyksmu ir aplink subėga žmonės, labai panašūs į vadovybės apsaugą, ilgais gangsterių paltais. Jie mane sučiumpa ir išveda iš Katedros.
Tas sapnas buvo kaip repeticija, prieš pasirodant tikrame gyvenime, o tikras įvykis Katedroje - kaip dežavu.
- Kiek jums metų? Kur gimėte, augote?
- 29. Gimiau Panevėžio kalėjime. Nuodėmėse mane pagimdė... Bet kalėjime nebuvau, nes mane pasiėmė mano teta. Augau Zarasuose.
Mano tėvas miręs. Motiną neseniai mačiau vieną kartą - ji žiauriai geria. Nepaisant to, kad yra mano mama, negaliu jos priimti dėl jos gyvenimo būdo. Aš negeriu ir nerūkau. Negaliu to pakęsti.
Gyvenimas taip susiklostė, kad man tapo niekas nereikalingas. Aš visą gyvenimą buvau vienas ir prie to įpratau.
Brolio buvau nematęs 20 metų, ir tik 2009-aisiais jis mane susirado.
- Koks būtų Jūsų svajonių darbas?
- Turėti savo įstaigą, kurioje galėčiau padėti benamiams. Galėčiau dirbti nemokamai.
- Minėjote, jog planuojate imti kreditą ir įsigyti būstą - gal jau galvojate, kokį ir kur? Kaip manote, kokios Jūsų galimybės gauti kreditą?
- Nusižiūrėjau 4 kambarių namą Wigane. Kainuotų apie 170 tūkst. svarų. Kreditą bankai tai duos, nes čia jie tuo suinteresuoti, jei tau sekasi.
- Nemažai žmonių neperka savo būsto - nuomoja. Kodėl jūs galvojate
apie nuosavą?