„Klaipėdoj esu siuvęs Simonui Donskovui. Jis turėjo madą ateidamas du bilietus į koncertus dovanoti ir butelį konjako. Jam daugiausia dviese siūdavom: meistras švarkus, aš kelnes, nes reikėdavo greitai padaryt, net per dieną, tad vienas niekaip nespėtum“, - prisiminė A. Kvasys.
O štai geriausios klientės moterys buvo jūreivienės. „Jei kuriai reikėdavo ką nors skubiai pasiūti, tais laikais per dieną buvo galima ir penkiasdešimt rublių uždirbti“, - prisiminė Algirdas. Tačiau kartą toks geras užsakymas vos nesibaigė tragedija.
Su draugu siuvėjas jūreivio žmonai apsiėmė pasiūti kostiumėlį: vienas švarką, kitas sijoną. „Ateina moteris pasimatuoti, o įsiuvai – kažkur gerokai virš krūtinės. Sakau, Jonai, ar tu prieš kirpdamas gramo nedarei? Jis apeina aplink, apžiūri, duoda man dešimt litų ir liepia nupirkti trečio dydžio „staniką“, - prisimindamas juokiasi Algirdas.
Pasirodo, ponia užsisakyt drabužio atėjo su gracija, krūtinės piestu stovi, o „ant primierkos“ iš viso be nieko. Kur tau įsiuvai atitiks?
„Tokiais atvejais siuvėjas neįžeisdamas turi išklausti, kaip tas drabužis bus nešiojamas - su liemenuku ar be“, - siuvėjų darbo subtilybėmis dalijosi Algirdas.
Jam yra tekę siūti uniformas policininkams, ugniagesiams, su kai kuriais ir gramą padaryti. „Tais laikais be gramo nieko nebūtum padaręs, alkoholis – kieta valiuta buvo. Dabar talkon ateinantys pijokėliai, kurie dar gyvi liko, prašo išgerti, bet kiti jau pinigais ima“, - pastebi A. Kvasys, kurio patarimo pastaruoju metu prašo vis daugiau namus statančių ar naujus nusipirkusių pažįstamų.
Siuvėjas, galima sakyti, savo rankomis pasistatė vieną gražiausių namų Drėvernoje, giminaitis tik sumūrijo, o dabar Algirdas pats jį renovuoja.
„Dabar padaryta kvailystė – pats nieko negali daryti“, - stebėjosi DELFI pašnekovas, po namo stogo rekonstrukcijos ilgiausiai vargęs, kol sutvarkė popierius.
„Valdininkai manęs klausią, kas statė. Aš sakau, kad pats. Tada jie domisi, kas vykdė statybų priežiūrą. Taigi, sakau, turiu žmoną – ji prižiūri“, - prisimindamas juokiasi siuvėjas, profesionalaus statybininko reikalavusiems valdininkams atrėžęs, kad kai jis siuva švarką, rankovė nenuplyšta, o kai statybų profesionalai įstato duris, po pirmo trinktelėjimo atskyla.
„Pardavimui statomų namų kokybė – siaubinga. Ypač, Klaipėdos priemiestyje, link Palangos statomų karkasinių namukų. Pažįstamas paprašė pažiūrėt, kodėl antrą žiemą pečių kaitina iki raudonumo, o kambariuose šalta. Nuvažiavau, atsukom iš vidaus gipsą – siaubas: viduj du vatos gabaliukai įdėti ir tuščia siena. Kas kad iš išorės gražiai atrodo, klinkeriuku paklijuota, aplinka sutvarkyta, žolytė užsėta“, - baisisi pats sau namą renovuojantis Algimantas.
Jo žodžiais, statybų kainos didelės, o darbo kokybė - abejotina. „Pigiausia stogo perdengimo kaina – 50 litų už kvadratą. Vien už darbą reikėtų mokėti 15 tūkst. Litų. O kai darai pats kainuoja tik medžiagos“, - sakė profesionalus siuvėjas, mėgstantis sėsti į automobilį ir apvažiuoti statybinių medžiagų parduotuves ir apžiūrėti prekes, nes „per internetą negali pačiupinėti“.
Algirdas mokyklą baigė vien ketvertais ir penketais. Tėvai norėjo, kad studijuotų mediciną, jį patį traukė statybos. Tačiau vos sulaukus pilnametystės jo gyvenimas pasisuko kitaip. Planus sužlugdė nuosprendis - „Tėvynės išdavikas“.
-Kai paėmė į kariuomenę, tarnavau Kaliningrado apskrityje, Guseve. Pusę metų ten prasitryniau vairuotoju, o paskui nusiuntė mus į tolimuosius Rytus. Tuomet Sovietų Sąjungos santykiai su Iraku buvo geri, todėl tarnavome tenai, o kai 1973 metais prasidėjo vadinamasis Jom Kipuro karas tarp Izraelio ir Egipto-Sirijos koalicijos, mus norėjo permesti į Egiptą.
Senas majoras frontininkas tada sušaukė mus ir sako: „vaikinukai, kas norit gyventi, rašomės, kad atsisakom vykdyt pareigą Tėvynei. Pasirašėm atsisakymą vykti į karą, mus visus už pakarpos – į tribunolą: staigiai nugabeno į Maskvą, iš Maskvos į Kaliningradą, kur vyko parodomasis teismas. Trys mūsų karininkai gavo po šešis metus kalėjimo, o mes kareivukai po tris.
Turėjom trejus metus praleisti lagery Kaliningrade, bet į laisvę išėjom po dviejų, nes Brežnevo laikais kareiviams dažnai būdavo taikomos amnestijos.
- Į laisvę išėjote, bet teistumas liko?
-Taip. Kas gaudavo virš dviejų metų kalėjimo, jau turėdavo teistumą. Aišku, tai trenkė per galvą. Bet iš kariavusių buvo vaikinukų, kurie ir patys sau galą pasidarė. Mes nors gyvi likom. Per teismą „pagonus“ nulupo – ir į lagerį.
- Grįžęs nebegalėjote studijuoti?
- Tėvai norėjo, kad eičiau į mediciną. Pats grįžęs galvojau stoti į Statybos institutą, bet tais laikais į teistumą pirmiausia žiūrėdavo. Kariniam biliete buvo įrašyta, kad teistas Karinio tribunolo ir viskas.
- Vėliau tai gadino gyvenimą?
-Ieškant darbo tai nelabai. Gal tiesiog pataikiau ant normalių viršininkų. Kai grįžau iš pradžių pagalvojau, kad reikia pinigų. Nuėjau į Gargždų metalo apdirbimo įmonę pas viršininką ir paprašiau baisiausio koks tik gali būti darbas, bet kad galėčiau užsidirbti.
Iš karto pasakiau, kad ilgai nedirbsiu, kokį pusmetį, kad atsigaučiau. Viršininkas liepė nuo rytojaus pradėti.
Dirbau, kol pasitaikė vieta „Lietkopsąjungoje“ vairuotoju. Ten truputį lengviau buvo, kolektyvas jaunesnis. Vis dar planavau stoti į Kauno statybos institutą, bet susiklostė taip, kad nuėjau pas tetą siuvėją kažko pasisiūti ir dėdė sugėdino, kad pats galėčiau, neva braižyba gerai sekėsi, tai ir siūti nesunku būtų.
Prieš rugsėjį eidamas su draugu per Klaipėdą pama
iau iškabą, kad priima mokytis siuvėjus. Juokais susiderėjom, kad užeisiu ir pasiprašysiu priimamas.
Užėjau pas direktorių, sakau, kad norėčiau mokytis, bet pavėlavau – priėmimas pasibaigęs. Jis kelis kartus perklausė, ar nejuokauju ir liepė ateiti rugsėjo pirmąją su dokumentais.
Galvojau, kad nerimtai pasakė, bet atvažiavau ir priėmė. Taip įgijau vyriškų drabužių siuvėjo meistro profesiją.
Kai buvom studentai pinigų turėjom kaip šieno. Už mėnesio jau mokėjome kelnes pasiūt. Meistras sakydavo: „Na, vaikai, kas norit pinigų užsidirbti?“ Atsinešdavo susikirpęs kelnių. Pasiuvi – tau 10 rublių. Dar pasiuvi – tiek pat. Per dieną galėjai vienas ar dvejas kelnes pasiūti: ir praktika, ir uždarbis.
- Nesiskundėt mokslais?
-Ne, geri meistrai, geri mokslai buvo. Vieną dieną teorija, kitą – praktika. Jau besimokydamas gavau patirti, kad iš to galima gyventi.
Tais laikais gi džinsų niekur negalėdavai gauti. Tai iš jūreivių pirkdavom džinsinės medžiagos, pradėjom štampuoti „paddielkas“.
- O kaip rasdavote jūreivius, kurie džinso atveža?
-Paprastai: ateina kas nors siūtis, išsikalbi, gal kažkas medžiagos turi ar žino iš kur gauti. Tas sako, kad duos medžiagos, bet už tai reikės pasiūti kelias kopijas. Pažiūri ir jei patinka – užsako daugiau. O jūreiviai džinso rulonais atveždavo. Taip pat atveždavo siūlų, emblemų, kniedžių, sagų.
- Kokiu firmų klastotes labiausiai pirkdavo?
-„Wrangler“ džinsai būdavo patys perkamiausi, gerai „eidavo“ ir „Levi‘s“.
- Realizuodavote irgi patys?
-Ne, vos spėdavom siūti. Bet „chaltūrindavom“ tik laisvalaikiu, kai norėdavosi kokiam motociklui tapyti. Kai mokiausi mūsų buvo 8 vaikinai ir 20 mergaičių, bet siūt pasilikom du vaikinai ir kelios merginos – labai mažai.
- Galima sakyti, siuvėjo amatas jus maitino?
-Taip. Kostiumus siūdavom, striukes. Juk anais laikais gerų kostiumų parduotuvėje nebuvo. Jeigu pora nunešdavo pareiškimus į „zaksą“, iš karto tą pačią dieną eidavo pas siuvėją kostiumo užsisakyt.
Per kiek laiko pasiūdavote?
-Jeigu labai skubu, galėdavau pasiūti ir per tris dienas, bet tada reikėdavo nakties pridėt.
- O kiek už kostiumo pasiuvimą imdavot?
-Tais laikais 50 rublių. Buitinio siuvėjai, kai vykdydavo planus, gaudavo apie 150 rublių algos. Dar vieną atlyginimą laisvai pasidarydavome. Tai nemažai, nes valytojos atlyginimas būdavo 70 rublių.
- Dažnai siūdavote moterims?
-Juokauju, kad tik vieną suknelę pasiuvau ir ta pati nutempė į „zagsą“, todėl daugiau nebesiuvu.
- Iš tiesų savo būsimai žmonai siuvote suknelę?
-Tikrai. Taip ir susipažinom. Atėjo į buitinį mergaitė - draugės vestuvėms norėjo suknelės. Panos siuvėjos neturėjo laiko, tai juokais pasisiūliau aš. Graži mergina buvo, graži figūra – kodėl ne?
Dabar kai pasižiūriu į senus išmatavimus, labai skiriasi nuo dabartinių. Anksčiau buvo labai plonos moteriškos talijos. O dabar viskas tiesu: krūtinė dar yra, bet liemens nebelikę.
Kaip manote, kodėl?
-Chemija. Kitoks maistas. Anksčiau smėlio laikrodžio figūros buvo daug dažnesnės. Kaip atsimenu, mokyklos laikais mergaitės nešiojo uniformas, tai per taliją būdavo kaip vapsvikės, kaip bitelės. O dabar, kad ir jaunos, vaikai – kaip pieštukai.
Aišku, čia dėl maisto. Nes vaikai juda tiek pat, laksto.
- Grįžkim prie būsimos žmonos – kaip ten viskas klostėsi po pirmo matavimo. Kvietėt į pasimatymą?
-Ne, baikit – tais laikais taip greitai niekas nevykdavo. Kaip mūsų draugai sakydavo, paną dešimt kartų lydėsi namo, kol pabučiuosi.
Kad ateitų mergaitė kelis kartus, būdavo truputį per daug drabužį susiaurini, paskui – atleidi. Kitą kartą jau gali ir kavos pakviesti.
- Dabar kartu ir gyvenat?
-Taip, jau greitai 40 metų. Tris vaikus turim: dvi mergaites ir berniuką. Užaugę, jau anūkai laksto, senelis turi drabužius siūt.
– O kaip jūsų gyvenimą pakeitė dėvėtų drabužių bumas?
-Koks tikslas dabar paprastam žmogeliui siūtis drabužį, kai gali už kelis litus nusipirkti? Tik kartais juokas ima, kai mažytis žmogus ateina nusipirkęs Sabonio dydžio kelnes ir prašo truputį pataisyti. Ką ten truputį taisysi – reikia išardyti ir iš naujo pasiūti. Tik gaila žmogui sakyti, kad daug darbo, daug kainuos…
- Vilniuje persiūti užtrauktuką kainuoja 27 litus
-O, tai daug. Kartais tie įkainavimai yra nelogiški. Prie užtrauktuko trunku dvidešimt minučių: gražiai išsiardo, o jei turi siuvimo mašiną, netrunki įsiūti naują. Pagal tai ir kaina. Aš manau, kad ir 10 litų už užtrauktuko įsiuvimą yra daug. Dabar ir už kelnių parietimą 15 litų prašo. Per daug, nes reikia tik juosteles prisiūti ir pridaigstyti. Daugiau negu 10 litų neleidžia sąžinė imti.
-O kiek kainuoja kostiumo, palto pasiuvimas?
-Kostiumą tai seniai besiuvęs, o už paltą ėmiau 200 litų. Senais laikais buitiniuose kainą skaičiuodavo pagal siūles, o dabar žiūri pagal žmogų.
- Ką ir kokie žmonės dabar pas jus dažniausiai siuvasi?
-Dabar mažai siuvu, nebent paprašo seni klientai iš ankstesnių laikų: „kūdi“, aukšti, stambūs. Nestandartinių figūrų. Vieną klientą jau 30 metų turiu: žmogus ilgom rankom, todėl negali nieko nusipirkti, viskas trumpa.
- Patarti gebantys siuvėjai vadinami dizaineriais. Jūs savęs taip nevadinate?
-Nepuoliau į aukštumas. Bet kai pradėjau namiuką statytis, atsirado vaikų, teko padirbėti kaip reikalas.
Prasidėjo pervarta, pristojo keli klientai, kad siūčiau masinius modelius eksportui į Rusiją. Tada visi Rusijai siūdavo – Plungė, pavyzdžiui, odinius rankinukus.
Žmonės tada dar augino daug gyvulių. Iš jų pirkdavau kailiukus, pasūdydavau ir veždavau prie Šilutės pas vokiečių kilmės prūselį, kuris labai gerai odas išdirbdavo: būdavo minkštos, stiprios.
Iš tų odų siūdavau odines striukes, bet jau tik pagal individualius užsakymus. Vien tos odos kainuodavo apie 100 rublių ir tiek pat pasiuvimas. Žmogui striukė su užtrauktukais, pamušalu išeidavo už 200 rublių.
Šiuolaikinių odų taip gerai nebeišdirba, neberaugina: su rūgštimi išėsdina, todėl jei užkabini, iš karto plyšta.
Neseniai buvau užvažiavęs pas tą prūselį – nebėra. Sodyba parduota, o jis pats, sako, į Vokietiją išvažiavo.
- Siuvimas iš odos irgi užsiraukė?
-Taip – „labdarinės“ pradėjo vežti visokius odinius „ploščius“ – Klaipėdoje bazėje maišais juos pirko. Žmonės pradėjo nebežiūrėti, kaip rengiasi – visi buvo ištroškę užsienietiškų dalykų, tai vilkdavosi bet ką, kad tik ne vietinės gamybos.
Atsirado ir gerų parduotuvių, kuriose galima nusipirkti gatavų drabužių, todėl nebereikia siūtis.
- Galima sakyti, jog deficito laikai jums buvo aukso amžius?
-Taip. Žmonės nesigirdavo, bet buvo daug spekuliantų. Vienu metu važiuodavo pas mane paprašyti pasiūti treningų, bet per daug nepasakodavo, kur veža.
- Siūdavot „Adidas“?
-Dažniausiai juos. Emblemas gaudavau gatavas – kiek žinau gamindavo šiauliškiai. Kai prasidėjo džinsai, striukės, plonų medžiagų kelnės su kišenėmis, metaliukais ir tinkliukais – vos spėdavom siūti. Tačiau tuo metu siaubingai smuko turguose parduodamų drabužių kokybė.
Kas antras buvo siuvėjas – kas krepšius, kas drabužius siūdavo , kiti veždavo į Rusiją. Tačiau žmonės tuomet buvo atkutę: iš Rusijos parsiveždavo dolerių – ten gi neužkišama rinka.
Nežinau ar teisinga buvo dėl politikos nutraukti prekybinius ryšius su Rusija.
- Buvo laikai, kai daug dirbot ir uždirbot. Kur dėjot pinigus?
-Reikėjo namą statytis. Kai pradėjau, medžiagų buvo galima gauti veltui – niekas nenorėjo namų statytis. Sklypus dalijo veltui.
Atsimenu, ūkiniam pastatui pirkau plytų, tai tūkstantis kainavo 27 rublius. Atvažiuodavo bendraklasių, draugų – visi į butus norėjo keltis ir nesuprato, kam man tas namas.
Tačiau mano tėvukai turėjo Vėžaičiuose namą, tai aš prie gyvenimo name buvau įpratęs.
Tais laikais kiekviename kaime turėjo būti buitinis gyventojų aptarnavimas. Jeigu nebūdavo, žmogus galėdavo pasiskųsti Vilniui ir kolūkis negaudavo Lenino premijų, raudonų vėliavų, kitokio gėrio.
Kai mane pakvietė dirbti siuvėju į Drėvernos buitinį, pažadėjo butą. Bet paskui direktorius pasakė: „Imk sklypą, statykis namą, kad užsidirbęs po trijų metų nepabėgtum“.
Pasirinkau sklypą arčiau katilinės, kad būtų netoli vesti šiluminę trasą. Žmona buvo medikė, o medicinos darbuotojams tuo metu kaimo vietovėse centrinis šildymas ir elektra nekainavo.
Dabar įsirengiau autonominį šildymą. Turiu draugą, kuris man sukonstravo pjuvenų pečių. 300 kvadratinių metrų namą per mėnesį apšildau už 100 litų. Pjuvenas vežuosi iš Saugų lentpjūvės. Reikia dviejų priekabų žiemai. Tik problema ta, kad jų negali daug sandėliuoti, nes pradeda trūnyti. Todėl reikia vežt ir vežt. Kūrenti pjuvenomis nebrangu, bet turi puse etato dirbti kūriku.
Kaimynai dujomis namus apšildo, bet žiūriu, kad pamažu atsisako. Aišku, tai – prabanga. Nustatei kompiuterį ir nebereikia rūpintis, pačiam dirbti. Tačiau pamaryje problema ta, kad papūtus vėjui dingsta elektra, nusimuša elektronika ir reikia vėl iš naujo viską įjunginėti. O kūrenant pjuvenomis tos elektros gali nebūti – rusena ir gerai.
- Ką veikia jūsų dukros, sūnus?
-Vyresnioji dukra baigė vadybos studijas, ištekėjo už vokiečio ir gyvena Miunchene. Abi mano dukros už vokiečių ištekėjo. Kita gyvena čia, netoli, tik mėsos perdirbimo verslas Ispanijoje.
Ačiū Dievui, sūnus lietuvaitę vedė ir su mumis gyvena. Klaipėdoje baigė Jūreivystės mokyklą, suvirintojas. Kaip tik šį vakarą važiuoja remontuoti iš Kylio plaukusio ir sudegusio kelto.
- O jums dar tenka prisėsti prie siuvimo mašinos?
-Jei mirtinai reikėtų pinigų, viską mesčiau ir siūčiau. Bet, kaip juokiuosi, iš kojinės vis pasiimu, namą renovuoju: pernai vasarą baigiau išorę, šiemet vidų tvarkau.
Dar paprašė manęs mokykliniu autobusiuku vaikus į mokyklą ir iš mokyklos pavežiot. Tai taip laikinai trečius metus ir vežioju.
Iš tiesų tai reikia kažkur oficialiai dirbti. Jau ir amžius nebe tas, kad per naktis, kaip būdavo, sėdėtum prie siuvimo mašinos.