Psichologė Rūta Bačiulytė atskleidė net keletą psichologinių mechanizmų, lemiančių, kodėl šventės šeimoje neretai tampa mūšio lauku. Pasak psichologės, jeigu jos tęstųsi be galo, ne viena šeima tiesiog neatlaikytų.

Konfliktas nėra pasaulio pabaiga, blogai, kad nemokame konfliktuoti

„Per šventes konfliktų padaugėja, tikra tiesa. Tai susiję su tuo, kad žmonės priversti daug laiko praleisti kartu, o iš tiesų to nesugeba. Paprastai partneriai turi savo darbus, savo rūpesčius ir pareigas, taigi savo rutiną. Darbo dienomis jie susitinka tik trumpam, tad jiems net nėra būtinybės megzti artimo ryšio. Švenčių metu atsiranda poreikis, o taip pat socialinis spaudimas, kurti artimą šeimyninę aplinką, šilumos, artumo, nuoširdumo atmosferą. Tačiau kaip tik tuomet paaiškėja, kad žmonių poreikiai ir norai yra skirtingi, kad kiekvienam iš partnerių sunku nusileisti, sutikti su kompromisu, nes kiekvienas mano, kad jo poreikiai teisingiausi ir svarbiausi. Iš tiesų konfliktas nėra kažkas baisaus. Tai nuomonių, poreikių susidūrimas. Per konfliktus kaip tik galima užaugti, eiti į priekį, vystyti santykius. Bėda ta, kad mes nemokame spręsti konfliktų, todėl jie tampa karo zonomis, neišsprendžiamais įtampos taškais“, - teigė pašnekovė.

Rūta Bačiulytė

Pasak psichologės, kitas svarbus dalykas, kad šventes mes siejame su dideliais lūkesčiais. Per jas turi būti pakili, šventiška nuotaika, visi turi labai gerai jausis. Tačiau niekas nepagalvoja, kad norint sukurti tą nuotaiką, reikia prisidėti kiekvienam. Kai šie dideli lūkesčiai neišsipildo, kyla nusivylimas, kuris virsta konfliktu.

„Baisiausia, kad mes nemokame konfliktuoti garbingai. Tai yra problema, dėl kurios mes ne sprendžiame konfliktą, o sukeliame sau daug neigiamų emocijų. Per konfliktus žmonės dažnai išlieja visas savo nuoskaudas. Būna taip, jog tiesiog ieškoma priekabių, kad būtų sukeltas konfliktas ir jo metu būtų galima išleisti susikaupusią įtampą, kurią šiokiadieniais mes paprastai slopiname, nes turime prisitaikyti prie aplinkos ir darbinių santykių. Taigi kasdienybėje mes tiesiog kaupiame nepasitenkinimą ir pyktį, o išliejame jį artimiausioje aplinkoje ir tuomet, kai tam yra laiko, o jo atsiranda kaip tik per šventes. Aišku, tai nesąmoningas mechanizmas, bet jis veikia“, - tikino R. Bačiulytė.

Kartu gyvenantys žmonės paprastai nepažįsta vienas kito

Pasak psichologės, mes vis dar nemokame konfliktuoti nežemindami kito žmogaus, nevartodami tokių žodžių, kaip „visada“ arba „niekada“, per daug neapibendrindami, nemėgindami vienu metu išspręsti 10 problemų arba neprisimindami viso gyvenimo problemų. Mes nuolat klijuojame etiketes – tu neišplovei indų, vadinasi, esi nevala. Tai pernelyg platūs apibendrinimai.

Norint išvengti konfliktų, psichologės teigimu, reikia stengtis kitą žmogų pažinti, tačiau poros neskiria tam dėmesio.

„Jeigu aš kitą žmogų pažįstu, žinau, ką jis mėgsta, kuo domisi, ir tas žmogus mano atžvilgiu elgiasi panašiai, tuomet net ir dirvos konfliktams nebelieka. Žinodami vienas kito poreikius mes visuomet rasime sąlyčio taškų. Tačiau žvelgiant į gyvenimą tik iš savo poreikių prizmės, susitarti labai sunku. Taigi viena iš konflikto priežasčių – negebėjimas arba nenoras pažinti šalia esantį žmogų. Atrodo, tarsi savaime suprantama, kad mes pažįstame vienas kitą, jei gyvename kartu, taigi toliau vienas kitu domėtis kaip ir nėra prasmės. Visai kitokį požiūrį į partnerį turime įsimylėjimo pradžioje. Mums įdomu jį pažinti, klausinėjame, kuo jis domisi, kas jam patinka ar nepatinka“, - svarstė pašnekovė.

Kaip meilė tampa neapykanta

Kodėl taip nutinka, kad santykių pradžioje žmonės vienas kitą gerbia ir supranta, o po kurio laiko jiems tampa kančia kartu praleisti net porą dienų? Įsimylėjimo fazėje partneris atrodo daug gražesnis ir geresnis nei yra iš tiesų, kadangi mes jį idealizuojame. Kita vertus, ir mums labai norisi patikti tam žmogui, todėl iš tiesų dedama daug pastangų jo „užkariavimui“. Tai nuostabi būsena, bet tai nėra tikrovė. Ilgai išlaikyti tokį perdėto idealizavimo požiūrį labai sudėtinga. Natūralu, kad kažkada ateina nusivylimas, kai idealas nukrenta nuo padangių ant žemės. Tačiau mes atsidūstame ir pagalvojame: na, čia ne tas žmogus, apie kokį svajojau, bet kadangi mes esame kartu (paprastai jau būna sudaryta santuoka, įsigyjama bendro turto, gimsta vaikai), belieka gyventi toliau. Partneriai, užuot stengdamiesi pažinti vienas kitą jau be idealizavimo skraistėmis, su tikromis jų ydomis ir silpnybėmis, bėga nuo santykių pasinerdami į darbą ar pomėgius. Tačiau lūkesčiai ir viltys, kad tas žmogus ir toliau atliktų idealo funkcijas, vis tiek išlieka.

„Šventės yra tas momentas, kai tu priverstas likti akis į akį su žmogumi, kuriuo esi nusivylęs. Nori ar nenori, visas šis nusivylimas išsiveržia. Būtent todėl po švenčių dažnai galima girdėti – ačiū dievui, kad tos šventės praėjo ir vėl prasideda rutina. Mat ji vėl leidžia nuo santykių pabėgti“, - įsitikinusi R. Bačiulytė.

Psichologė sutiko, kad jei švenčių būtų kur kas daugiau, žmonės iš tiesų su jomis nesusidorotų ir skyrybų Lietuvoje būtų dar daugiau nei dabar. Mat žmonės, užuot ieškoję kompromisų, dėl savo nesugebėjimo valdyti konfliktų, imtų taip vienas kito nepakęsti, kad nebegalėtų gyventi kartu.

Pasak jos, jei žmonės turėtų pakankamai drąsos, jėgų ir noro toliau savo partnerį pažinti, situacija būtų kitokia, nes kuo daugiau noro turime pažinti vienas kitą, tuo gilesnis mūsų ryšys. Pašnekovė pabrėžė, kad pažinimas gali tęstis visą gyvenimą. Juk net savęs mes iki galo niekada nepažįstame, o ką jau kalbėti apie kitą. Tačiau šiuolaikiniai žmonės, ypač jaunesni, neturi kantrybės. Jeigu jie kažko įsigeidžia, nori greitai, visko ir daug. Todėl ir santykius nutraukti jiems labai lengva – nusprendžia, kad tai dar ne tas partneris, ir skiriasi. Dėl to žmogus po vieno įsimylėjimo vis įkrenta į kitą, bet taip ir neužmezga ilgalaikių santykių.

Ar įmanoma nesugadinti šventės artimiesiems?

Psichologė Genovaitė Petronienė savo praktikoje taip pat susiduria su situacija, kad žmonės, užuot persismelkę šventės dvasine prasme, jaučiasi kur kas nelaimingesni nei paprastai.

„Pirmiausiai ir išlenda visos įmanomos šeimos problemos. Kartais santykiai būna tokie blogi, kad vaikai arba tėvai tiesiog atsisako švęsti kartu ar net prieš šventes neatsiliepia į telefono skambučius“, - tikino pašnekovė. Ji gali papasakoti begalę blogų scenarijų, kurių dalyviai – realūs, neišgalvoti žmonės. Blogai sutariantys su tėvais ar uošviais ir yra priversti su jais sėsti prie šventinio stalo. Paaugliai siunta dėl tėvų apribojimų, o paauglių tėvai bijo, kad atžala ko nors prisidirbo. Alkoholikų artimieji dreba, kad teks kęsti alkoholio tvaiką. Moterys, kurios darbo dieną vaikus vesdavo į darželį, jaučiasi vėl įdarbintos auklėmis ir namų šeimininkėmis. Konfliktiški partneriai, ilgiau pabuvę kartu, neišvengiamai ima pyktis. Galiausiai visi išvargsta nuo persivalgymo, persigėrimo ir nežinojimo, ką veikti.

„Blogų santykių su artimaisiais, likus kelioms dienoms iki šventės, aišku, nebepakeisi. Galima nebent pabandyti susitaikyti. Reikėtų atsiprašyti kito žmogaus, pasakyti, jog nenorėjote jo įskaudinti, net jei ir nesijaučiate kaltas. Nuoširdus noras draugauti ir atsiprašymas suminkština širdį bei suteikia galimybę kartu aptarti susiklosčiusią situaciją. Gali įvykti tegu ir trumpas, bet nuoširdus pokalbis. Šventės gali tapti gera proga apsispręsti, kad gelbėjant pašlijusius santykius atėjo laikas prašyti ir psichologo pagalbos. Tiesą sakant, šventės parodo, kaip mes iš tiesų gyvename. Jei norime, kad jos atskleistų gražesnę tiesą apie mus, joms reikėtų ruoštis. Ne tik pirkiniais ir strimgalviais baigiamais darbais, bet rasti laiko pamąstyti, susikaupti, susivokti savyje. Jei nebuvo gilesnių apmąstymų, pastangų apsivalyti, vargu, ar stebuklas įvyks. Tačiau galima pasistengti bent tiek, kad šventės sau ir artimiesiems nesugadintume“, - linkėjo G. Petronienė.