Tai jau daugiau nei 20 metų tenka daryti Panevėžio rajone, Teberešiškių kaime gyvenantiems Gražinai ir Vidantui Grigaliūnams. Nepriklausomybės aušroje šeimyną įkūrę ir dabar 16 paliktų vaikų auginantys sutuoktiniai pastebi, kad per 20 metų apleistų vaikų ne tik nesumažėjo – jų nežmoniškai daugėja.
Pravėrus Grigaliūnų šeimynos namų duris, pirma pasitinka kalė Šnapsė. Pasak šeimininkų, jos vardas kilo nuo „šnapso“. Didžiuliuose namuose sutelpa ne tik 16 vaikų, bet ir 5 katės, 2 kalės bei vėžlys Nojus.
G. Grigaliūnienė jau nebesuskaičiuoja, kiek vaikų išaugino. „Gal 30?” – kalbėdama su DELFI, susimąsto moteris. 1989 m. Grigaliūnai buvo tarp pirmųjų šeimynų kūrėjų Lietuvoje. Per šį laikotarpį įvykdyta reforma ir šeimynos išardytos. Po kurio laiko jas teko kurti iš naujo. Šį kelią nuėjo ir Grigaliūnai.
Kovojo su utėlėmis
G. Grigaliūnienė pagimdė du vaikus, kurie dabar dirba Švedijoje. Mintį įkurti šeimyną mestelėjo vyriausias sūnus. Pačiai moteriai teko kurį laiką augti internate, tad ji pagalvojo: vietos yra, jei vaikai nori, kodėl gi ne. „Įdomiausia tai, kad vaikai pradėjo ateiti patys. Pagal įstatymą vaikus turi atvežti vaiko teisių apsaugos darbuotojai arba patys turime nuvažiuoti į vaikų namus ir kaip kokią prekę vaiką išsirinkti. Mums to daryti neteko – patys vaikai iš gretimų kaimų, alkoholikų šeimų pradėjo ateidinėti ir prašyti čia gyventi“, – pasakojo G. Grigaliūnienė.
Vėliau sunkiose šeimose kenčiančių vaikų iš mokyklos parsivesdavo patys globotiniai. „Kartu su vaikais plaudavome galvas, šukuodavome plaukus, rinkdavome utėles, skalbdavome, keisdavome drabužius, valgydindavome. Taip vaikai pradėjo plūsti masiškai“, – tvirtina mama.
Vienu metu šeimynoje augo net 23 vaikai. Grigaliūnams yra tekę priglausti ir motiną su vaikais. „Vėliau ėmė drausti tą daryti, kai kas savivaldybėje nesuprato, ką mes darome. Dabar jau mane supranta. Bet man reikėjo pasenti, kad taip atsitiktų. Suprantate – vaikas miega po tiltu, o čia randa šilumą“, – dėsto moteris. Jai ik šiol įsirėžę ankstesnio rajono mero žodžiai: „kad jau į šeimyną, tai geriau į vaikų namus“.
Moteris pasakoja atvejį, kai kartą vidurnaktį savivaldybė į kiemą atsiuntė gaisrininkus. Pamačiusi į kiemą įsukantį ugniagesių automobilį su švyturėliais ir sirena, moteris pamanė, kad namas dega. „Į kiemą išlėkiau su naktiniais. Įvažiavo gaisrinė ir ėmė lipti vyrai – sakau, „vyrai, atleiskit, jūs ne tuo keliu pasukote“. Pas mane tuo metu buvo vien merginos – 18, 20 metų. Jų akys buvo stačios. Aš gaisrininkų neįsileidau – labai bijojau. Laimė, tada užstojo vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė ir manęs nenubaudė. Už ką? Mes buvome savivaldybės institucija – turėdavome įsileisti ir naktį, kad patikrintų, suskaičiuotų vaikus“, – apie sunkų šeimynų kelią į pripažinimą kalbėjo pašnekovė. Prieš kelioliką metų ji dažnai išgirsdavo: „tau mažai pinigų, kad nori vaikų?“
Priglaudė pamestus 6 broliukus
Šiuo metu šeimynoje auga 18 vaikų, jie Grigaliūnus vadina ir tėvais, ir seneliais. Tarp jų yra ir turinčių psichinę negalią. 8 vaikams skirta nuolatinė globa – juos moteris žada išleisti į gyvenimą. Dar 8 vaikai auga laikinai – juos turėtų atsiimti tėvai. Pagal įstatymą šeimynoje leidžiama augti 12 vaikų. Šeimynoje limitas viršytas, nes rajone neatsirado žmogaus, kuris laikinai priglaustų nelaimėje atsidūrusius 6 broliukus.
Minėto šešetuko mama „išėjo“ ir iki šiol negrįžo. Tėvas irgi neaišku kur. Jauniausiam broliui treji, visi jie pametinukai. „Visi jie pas mus pateko tiesiai iš ligoninės su didžiulėmis žaizdomis nuo užleistų niežų. Nuo niežų prasidėjo odos uždegimas, pūliavo visas kūnas – tarpupirščiai, galva. Pusę metų gydėmės namų sąlygomis – kasdien plovėme žaizdas nuo pūlių, dėjome tvarsčius. 4 vaikai pūliavo du mėnesius, 2 – iki pusmečio. Vaikai nuo skausmo verkdavo, nors žinojo, kad tai reikia daryti“, – pasakoja G. Grigaliūnienė.
Iki patekimo į šeimyną, broliai nežinojo, kas yra vonia, muilas, dantų pasta. Tokie apleisti vaikai motinai pasitaikė pirmą kartą gyvenime. Kaip iki tokios situacijos prieiti leido socialiniai darbuotojai?
„Žinot, kokie pas mus socialiniai darbuotojai? Popieriniai. Kiek jiems valdžia duoda dirbti socialinį darbą? Raskite kaime socialinį darbuotoją, kuris atėjęs padėtų mamai vaikui sauskelnes pakeisti, išmokytų valgyti virti, puodą išplauti. Jie atvažiuoja, nurodo, ką mama turi dirbti – jiems nėra laiko – jie turi popierius pildyti. Kai jau mato, kad vaikams nebegalima namuose augti, ieško, kur vaikus patalpinti“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.
Jauniausiai laikinai globotinei – dveji. „Ji neatsiskiria nuo antroko broliuko. Ji miega su juo. Jie namuose miegodavo kartu, tai ir čia mergaitė miega iš lovytės ištiesusi ranką į brolį“, – sako G. Grigaliūnienė. Ji tiki, kad šie du vaikai grįš pas tikrąją mamą.
„Jų mamytė stengiasi, šiandien su sūnumi telefonu kalbėjo – klijuoja tapetus, dažys grindis. Ji sakė, kad nebegers, viskas bus gerai. O berniukas klausia: „Mama, ar tikrai taip bus? Ar jau pečių suremontavo, ar tapetų jau nusipirkai?“. Jis rūpinasi, kad mama rūpintųsi juo. Jis tik antrokas, tačiau kokie prasmingi jo žodžiai. Pagimdytas ir šeimoje auginamas vaikas tokių metų to nepasakytų“, – sako šeimynos įkūrėja.
Atsiliepia į kraujo šauksmą
„Reikia pajusti, kaip prieiti prie vaiko. Neišeina prijaukinti – reikia žiūrėti, kur jam labiausiai skauda. Vienam skauda, kad išvežė iš tėvų ir jis ima kerštauti. Kitam skauda, kodėl būtent čia turi gyventi“, – apie tai, kaip randa kalbą su vaikais, pasakoja moteris.
Tačiau būna, kad vaikas nenori priimti siūlomos pagalbos ir, sulaukęs 18-kos, šeimą palieka. Būna, kad jie globėjams paskambina, bet matytis nenori. G. Grigaliūnienė pastebi, kad kokie bebūtų tėvai, vaikai pas juos nori grįžti – yra kraujo šauksmas. Moteris tvirtino, kad niekada nedraudė vaikams grįžti į namus, kai kuriems suieškojo tėvus, siekė, kad jie matytųsi, bendrautų. Pašnekovė neslepia – keletas jos augintinių nuėjo tėvų keliais – iki 18-kos viskas buvo tvarkoje, jie gerai mokėsi, o po vidurinės ėmė slysti iš rankų.
Nelengva šeimynoje būna, kai vaikams prasideda paauglystė. „Tranko duris, tačiau ir mes tada patrankome. Būna ir labai gražių brendimų, būna ir priekaištų, kodėl dirbti reikia. Atsakau – o kodėl aš už tave bliūdą turiu plauti? Aš juk ne valytoja, aš tik mama, tad ir bliūdą, ir kojines išsiplauk. Kai vyresnis pamatė, kad jaunesnis berniukas meta prie skalbyklės kojines, paklausė: „Ar tu vyras? Žiūrėk, kaip aš plaunuosi“. Tai puiki pamoka – ir jaunėlis, žiūrėk, plauna, trina kojines“, – sako G. Grigaliūnienė.
Kaip vaikai sutaria tarpusavyje? Moteris neslepia – kaip ir visur, būna visko. Pavyzdžiui, vaikai susipeša dėl vienodų kaladėlių. Tada tenka įsikišti mamai ir kartu statyti pilį. Pasak G. Grigaliūnienės, įprastai vaikams susigyventi prireikia iki dviejų metų.
Nekviestą kavalierių iškrapštė iš po lovos
Pati griežtai auklėta, motina griežtai auklėja ir vaikus: jei įsako iš šokių grįžti 22 val., taip ir turi būti. „Vienu metu pas mus augo 10 merginų. Kavalieriai čia ateidavo, leisdavome, prašydavome mergaičių parodyti būsimus vyrus, domėdavausi, iš kur jie, patardavau. Viena buvo parsivedusi ir paslėpusi draugą po lova, kepė jam bulves – čia turbūt kaltas internetas ir telefonas. Ji turi lengvą negalią, galėjo įvykti didelė nelaimė, jei ne vyresnės mergaitės. Bernelis buvo toks pat, gerokai vyresnis, iš kažkur atvažiavęs. Tą vakarą buvo neramu – ką žinai, kur jis slankioja, ar tikrai išėjo iš namų, nors patys jį išvežėme“, – dabar jau linksmai prisimena G. Grigaliūnienė.
Motinos teigimu, daugiau problemų kyla su vaikinais. Tuo metu merginos švelnesnės, atlaidesnės. Kartą vienas 17-metis, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, nusipirko motociklą, susodino vaikus į lopšelį ir birbino po kiemą.
„Prieinu – o jis „su kvapu“. Ką jūs galvojate – nusodinau nuo motociklo, suieškojau motociklą pardavusį žmogų, pareikalavau grąžinti pinigus. Žinote, kas man už tai buvo, kiek jis mane auklėjo. Jis nežmoniškai pyko, bet paskui atleido – suprato, kad būtų prisidirbęs“, – pasakojo G. Grigaliūnienė. Beje, tėvai globotiniams duoda pinigų vairuotojo pažymėjimui laikyti.
Karvių melžti neliepia
Priešingai nei vaikų namuose, šeimynoje vaikai mokomi namų ruošos ir pratinami prie darbo. Iš mažiukų pirmiausia prašoma tvarkytis žaislus. Tačiau pasitaiko, kad 6 metų vaikas nežino, kas yra tualetas ir vonia. Jį reikia mokyti, kaip elgtis tualete, kaip plauti rankas.
Ūkio šeima nelaiko, tik vasarą užsiaugina paukščių. „Kai kurios moterys mane barė, bet aš galvojau, kad jei mergina rytą turi eiti melžti karvę, paskui plautis rankas, paskui eiti į mokyklą – taip negaliu. Man rankos po melžimo kvepia neskaniai, tai ir vaikui kvepės, be to, ji dar turės anksčiau keltis. Aš, turėdama tiek vaikų, nespėsiu gerai prižiūrėti gyvulio“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.
Ji pasakojo apie dvynukes, kurios, užauginusios ir pardavusios 100 kalakutų, 12-oje klasėje nusipirko automobilį. „Jos buvo dvyliktokės, turėjo ruoštis egzaminams, bet man neleisdavo prie kalakutų padėti – bijodavo, kad sumaišysiu lizdus ir kalakutės sukapos kalakučiukus“, – prisimena mama. Beje, minėtos merginos išlaikė brandos egzaminus ir įstojo į aukštąsias mokyklas.
Pašnekovė nežino, kas dėtųsi, jei nebūtų vaikų namų – Lietuvoje daug šeimynų nėra. Kas be vaikų namų pasirūpintų prie lovos prikaustytais neįgaliais vaikais? „Man juokas ima, kai sako, kad vaikų namus reikia išnaikinti. Prieš 20 metų galvojome, kad tikrai tokių vaikų nebeliks, bet apleistų vaikų nežmoniškai daugėja. Ir su ta priežastimi niekas nekovoja. Numetamų vaikų neatsirastų, jeigu būtų dirbama su alkoholiu piktnaudžiaujančiomis motinomis. Anksčiau per prievartą gydyti veždavo, psichologai dirbdavo, o dabar iš mano pažįstamų šeimų tik vienas tėvas pasiryžo gydytis“, – konstatuoja moteris.
Jos manymu, vaikų namų reikia, tačiau ne tokių didelių – juose turėtų augti 30-40 vaikų. Ir šeimyna turėtų būti mažesnė, auginanti 5-6 vaikus. „Tačiau ką daryti, jei vienoje šeimoje gimsta 6 ar daugiau?“ – klausia G. Grigaliūnienė.
Vaikai ant sienos pasikabino Paksus
Kas mėnesį vienam šeimynoje augančiam vaikui skiriama 1040 Lt išmoka, Grigaliūnai gauna vadinamąsias „dalyvio pajamas” – apie 1400 Lt (G. ir V. Grigaliūnus valstybė dokumentuose įvardija kaip šeimynos dalyvius).
Anksčiau už šiuos pinigus reikėdavo atsiskaityti renkant čekius. Dabar užtenka rašyti ataskaitas, kiek kam išleidžiama. Iš gautų pinigų 500 Lt skiriama konkrečiai vaikui – už juos mažesnieji apiperkami, vyresni apsiperka patys. Mažyliai labiausiai nori žaislų, vyresnėliai – kompiuterio ir mobiliojo telefono. 16-os vaikų šeima turi vieną kompiuterį, juo dalijasi dirbdami po 20 minučių.
Grigaliūnų šeimyna įkūrusi labdaros organizaciją. Šeimyna neslepia – be pagalbos būtų sunku. Šeimai daug padeda švedai – kasmet per Kalėdas užsieniečiai atvyksta su dovanomis, jiems vaikai paruošia programą. Švedų dovanotais baldais apstatyti ir šeimynos namai.
Šįmet Grigaliūnai pasistatė namo priestatą. Tai daryti padėjo ir vaikai, ir žentai, medžiagų gavo iš turimo miško.
Ant svetainės sienos kabo nuotrauka, kurioje Grigaliūnai įamžinti su prezidentu Algirdu Brazausku. Prieš kelioliką metų prezidentas aplankė šeimyną. Šalia – įrėmintas Laimos ir Rolando Paksų atvaizdas. Pasirodo, vaikai patys iš žurnalo išsikirpo Paksų nuotrauką, ją įrėmino ir pasikabino.
Velykoms – daugiau kaip 150 kiaušinių
Kasdien šeima perka 12 batonų. Jų užtenka dienai ar pusantros. Dienai prireikia 6-8 litrų pieno ir jogurto, taip pat kelių rūšių dešros, fermentinio sūrio. Šeima perka kiaulę, iš kurios kemša dešras. Vaikai labiausiai mėgsta troškintą kiaulieną su žirneliais ir morkomis, vakarienei – sausus pusryčius su jogurtu.
Pernai Velykoms šeimyna dažė 150 kiaušinių, šįmet jų reikės daugiau: per metus gimė anūkų, šeimoje apsigyveno naujų vaikų, į šventę atvyks jau išauginti ir šeimyną palikę vaikai. Kai susirenka visi, namuose būna apie 40 žmonių.
Grigaliūnai jau išėję į pensiją. „Galvojau, išeisiu į pensiją, tai pagyvensiu, nebus nė vieno vaiko. Niekada nesakyk niekada. Pats vienas namuose likęs vaikas atėjo, kai jo mama gėrė, o sesę išsivežė teta. Dabar motina aprimusi, sprendžiamas jo grąžinimo pas mamą klausimas. Šitas atėjo, tada vaiko teisių specialistai paprašė priimti dar dvi mergaites, ir vėl susiformavo šeimyna“, – kodėl iki šiol veikia šeimyna, aiškina pašnekovė.
Pasak G. Grigaliūnienės, vaikų auginimas – ne darbas, o gyvenimo būdas. Nors pagal įstatymus globa baigiasi sulaukus 18-os, Grigaliūnai vaikams namuose leidžia likti tol, kol reikia.