Su pirmuoju prieš dvidešimt metų Lietuvoje įsteigtu narkomanų reabilitacijos centro bendruomenės vadovu kalbėjome jo kabinete. Iki direktoriaus mane lydėjęs vaikinas patikino, kad palto nenusirengčiau, bus šalta. Jis neklydo. L. Gasiliauskas prasitarė, kad kai rytais atvyksta į kabinetą, neretai termometro stulpelyje pamato ir 5 laipsnių žemiau nulio temperatūrą. Tačiau to nesureikšmina. „Negaliu sau leisti per naktį palikti įjungtą elektrinį šildytuvą“, - priduria.
„Jeigu šį mano centrą išardytų, aš labai abejoju, ar bandyčiau antrą kartą steigti kažką panašaus. Mes labai ilgai dirbome, kol sukūrėme tokią bendruomenę, kuri tikrai padėtų sveikti“, - pasakojo L. Gasiliauskas, kuris šiuo metu dirba tik su narkomanų gydymu. Nors programą centre baigė ir keli alkoholikai, dažniausiai jų gyvenimas kartu su narkomanais baigdavosi konfliktais, nes alkoholikai narkomanus laiko už save žemesniais.
Pasak jo, tokiame centre negali dirbti bet kas, todėl per pirmus dvejus metus jam teko atleisti net dešimt darbuotojų, neilgai užsibūna ir čia atėję savanoriai.
Svarbu – pasitikėjimas vieni kitais
„Ateidavo medikai, kurie į narkomanus žiūrėjo kaip į žemesnės kastos atstovus, įsivaizdavo, kad tai yra padugnės, kad juos reikia vaikyti, varinėti. Su jais reikia draugauti. Atėjęs naujas žmogus turi pasižymėti komunikabilumu, žmonių meile ir noru dirbti šį darbą. Tai ne griovio kasimas, realios naudos nepamatuosi“, - patikino bendruomenės vadovas.
Jis šiame darbe atsidūrė gana netikėtai. Vilniaus universitete baigęs teisės studijas dirbti L. Gasiliauskas pradėjo Lietuvos AIDS centre juriskonsultu. Pertvarkant šį centrą jam buvo pasiūlyta arba palikti darbą, arba pakilti pareigose – tapti naujai kuriamo reabilitacijos centro vadovu.
„Pirmuosius penkerius darbo metus aš pats ne kartą norėjau iš čia išeiti. Mane sustabdė centre dirbantis psichoterapeutas. Ir dabar kartais atrodo, kad viskas: atsibodo, pavargau. Bet nusiraminu, pasėdžiu, pakalbu su pacientais, pasižiūriu į jų akis ir dirbu toliau. Pabuvę čia, mūsų pacientai keičiasi neatpažįstamai“, – apie savo pasirinkimą dirbti tuo metu Lietuvoje dar visai naują darbą pasakojo L. Gasiliauskas.
Keturių fazių ir 12 žingsnių programos
Tai, kad jis nemeluoja, rodo ir skaičiai. Šiuo metu gydosi 17 pacientų, nors vietų tėra tik šešiolikai žmonių. Centre gydosi ir trys merginos. Per dvidešimt metų programoje dalyvavo 367 pacientai, iš kurių 256 pilnai baigė reabilitacijos kursą. Tiesa, baigti programą nėra lengva. Besigydantis narkomanas turi laikytis griežtos dienotvarkės, bendruomenės vidaus taisyklių ir 12 žingsnių programos principų.
Reabilitacijos programa trunka 14 mėn. ir yra suskirstyta į keturis etapus (fazes): nekontaktinė, adaptacijos bendruomenėje fazė; atsakingumo ir ribotų kontaktų fazė (telefoniniai pokalbiai yra perklausomi, laiškai perrašomi, į miesto centrą galima išvykti, tačiau tik lydint centro darbuotojui, netgi atvykus tėvams, pokalbyje dalyvauja centro darbuotojas); sprendimų ir kontaktų su aplinka fazė (yra suteikiamos galimybės išvykti į miesto centrą); integracijos į visuomenę fazė.
Šių fazių metu programos dalyviams yra teikiamos psichologo, socialinio darbuotojo, teisinės konsultacijos, darbo, meno, individuali ir grupinė terapijos, skaitomos paskaitos priklausomybių tematika, aktyviai dalyvaujama narkomanų anonimų grupių veikloje.
Darbą susiranda visi norintys
Anot direktoriaus, jo vadovaujama bendruomenė netgi pamina kai kuriuos Lietuvoje vyraujančius stereotipus, pavyzdžiui, nedarbo problemą: „Tiek pirmos, tiek antros, tiek trečios fazės metu, dienotvarkė visiems yra vienoda. Ketvirtoje fazėje jie privalo įsidarbinti. Žinoma, mes padedame, ieškodami darbų. Ir, pasirodo, tos bedarbystės Lietuvoje kaip tokios labai didelės – nėra, jeigu žmogus nekelia sau labai aukštų finansinių reikalavimų, darbą visi susiranda.“
Baigęs programą asmuo privalo įsidarbinti arba pradėti mokytis. 95 proc. besigydančių narkomanų neturi specifinio išsilavinimo, tad dažniausiai jie dirba statybų sektoriuje. Beveik pusė baigusiųjų programą išvyksta į Londoną, ten jie irgi turi susikūrę savo bendruomenę.
Anot vadovo, taisyklės, kurios yra nustatytos bendruomenės viduje, taip pat priklauso nuo bendruomenės valios. Kas mėnesį bendruomenės nariai savo reikmėms gauna 110 litų. Šiuos pinigus turi bendruomenės prezidentas, kuris kartu su visais sprendžia jų panaudojimą.
„Jie susiplanuoja išvykimą ir suderina su mumis planą. Jeigu mes sužinome, kad plano nesilaikoma, baudžiame. Jie išvyksta į sporto klubą, kiną, susitinka su artimaisiais. Mėnesio pabaigoje už pinigų panaudojimą turi būti atsiskaitoma. Informacija būna perduodama finansininkui, vėliau pinigai padedami prieš visą bendruomenę, perskaičiuojami ir papasakojama, kur jie buvo panaudoti“, - apie vidaus taisykles pasakojo L. Gasiliauskas.
Deja, ne visuomet pavyksta laikytis visų taisyklių. Norint išvengti paslapčių, buvo sugalvota rengti išpažinties valandėlę.
Pagrindinė problema – lytinė trauka tarp pacientų
„Viena mūsų mergaitė pavartojo narkotikų būdama mieste. Apie tai sužinojo mūsų kitas pacientas ir privertė ją turėti lytinių santykių. Kitaip tariant, ją prievartavo. Apie tai buvo sužinota, abu buvo pašalinti. Mergaitei buvo 22 metai, po mėnesio laiko ją radome mirusią, perdozavusią mieste. Tai buvo tragedija. Norint to išvengti ateityje, buvo sugalvotos išpažinties valandėlės. Jų metu susirenka visi mūsų pacientai ir aš – vienintelis vadovas. Mes įsipareigojame apie tai su niekuo nekalbėti, aš nediskutuoju su kitais mūsų darbuotojais apie išgirstus dalykus. Pacientai turi galimybę išpažinti visas savo nuodėmes, jos visos yra atleidžiamos. Dažniausios nuodėmės, rūkymas bendruomenės viduje, valgymas darbų metu, kartais lytiniai santykiai, dienotvarkės nesilaikymas...“ - apie būdus, kaip išvengti galimų nelaimių ir sukurti tarpusavio pasitikėjimą pasakojo L. Gasiliauskas.
Vadovo teigimu, labai dažnai problemas grupėje sukelia būtent merginos: „Su merginomis labai sudėtinga situacija. Dažnai tarp jų ir vyrų prasideda intymūs santykiai, o už tai yra šalinama iš bendruomenės. Paskutiniu metu iš mūsų bendruomenės teko pašalinti tris merginas. Vieną po kitos. Būtent dėl lytinių santykių. Bet jos net nebuvo išmestos, mes susitarėme su kitomis bendruomenėmis ir pervežėme jas į kitą vietą.“
Griežčiausiai yra baudžiama ne tik dėl lytinių santykių, bet ir dėl agresijos panaudojimo, ginklų ir telefonų laikymo, įvairių vaistų, medžiagų vartojimo. Nuobaudos: papildomas darbas virtuvėje, papildomų plotų tvarkymas, darbas lauke, ribojamos išvykos į miestą, gali būti ribojami telefoniniai skambučiai.
Vadovas patikino, kad „Nugalėtojų akademija“ tikėjimo prasme yra visiškai laisva zona. Besigydantys žmonės gali išpažinti bet kokią religiją. Tiesa, bendruomenė yra pašventinta popo. Bet tai inicijavo patys bendruomenės nariai. Tačiau per religines šventes, pavyzdžiui Velykas ar Kalėdas, kunigas yra kviečiamas. Jis pasakoja apie tradicijas ir švenčių reikšmę.
Tikslus narkomanų skaičius – neaiškus
Įvardyti tikslaus narkomanų skaičiaus Lietuvoje – neįmanoma. To nesugebėjo padaryti ir kalbintas direktorius, tačiau jis patikino, kad skaičius nei mažėja, nei didėja – Lietuvoje jau susiformavo kritinė masė narkomanų, kuri nesikeičia.
„Kiek jų iš tikro yra, sunku pasakyti. Galiu tik apytiksliai spėti. AIDS centro švirkštų pakeitimo punkte, kuris buvo senamiestyje, šalia stoties, mes turėjome 3000 skirtingų pavardžių. Ir visi jie buvo intraveniniai narkomanai. Jauniausias iš jų – 14 metų. Kaip sakoma, reikėtų tą skaičių dauginti iš dešimt, tai, ko gero, mes Lietuvoje turime nuo 30 iki 50 tūkstančių narkomanų“, - spėjo L. Gasiliauskas.
Anot jo, jam narkomanas – „tai nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomas žmogus, kurio gyvenimo tikslas yra vartoti. Dažniausiai pradedama vartoti dėl auklėjimo spragų, pavyzdžiui todėl, kad šeima nedarni, vaikas ieško užuovėjos draugų rate, klubuose, o ne namuose, dėl genetikos ar smalsumo. Narkomanai nesikeičia. Socialinės grupės yra bet kokios. Pradedant nuo beglobių vaikų ir baigiant profesorių, Seimo narių vaikais“, - apie šiandieninį narkomano portretą pasakojo jis.
„Pagrindinis startas būna žolės rūkymas, vėliau, paprastai, amfetaminas ir heroinas. Pasiturintieji renkasi kokainą. Mano pacientai teigia, kad jie išlipę iš traukinio bet kuriame svetimame mieste per valandą gautų dozę. Akcentuoju, svetimame mieste, valstybėje, kurios visiškai nepažįsta. Jie jaučia, mato, kur yra galimi taškai“, - pacientų sugebėjimais stebėjosi vadovas ir pripažino, kad ir gatvėje atskiria narkotinių medžiagų pavartojusius žmones, tačiau jų į centrą kviesti nepuola. Gydymas neįmanomas, jei asmuo neturės stiprios motyvacijos.
Žadamos permainos
Iš pradžių reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“ (buvusi Lietuvos AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenė) buvo biudžetinė įstaiga, dabar – viešoji įstaiga, kurios pagrindinis finansavimo šaltinis – ligonių kasos. „Nugalėtojų akademija“ įsikūrusi Vilniuje, Nugalėtojų gatvėje.
„Tačiau, pasirodė, kad ligonių kasos tokių paslaugų nebeperka. Faktiškai mes likome be lėšų. Gyvuojame todėl, kad 1992 metais buvome įsisteigę visuomeninę organizaciją, kuri prieš ketverius metus laimėjo projektą. Iš tų pinigėlių mes ir gyvename. Didžiausia mūsų bėda, kad sklypas, kuriame esame, kainuoja nuo trijų iki penkių milijonų litų. Suinteresuotų mus uždaryti – labai daug. Paskutinį kartą vos per plauką išsilaikėme tik su praėjusios kadencijos Seimo narių pagalba. Man ministerijoje tiesiai šviesiai į akis pasakė: „tai, kad jūs liekate, yra tik politinis sprendimas“, - dėl reabilitacijos centro ateities baiminasi direktorius.
Tačiau struktūrinių fondų dėka jam pavyko įsigyti ir suremontuoti namą Molėtų rajone. Praėjusiais metais pacientai ten leisdavo vasaras, dabar planuojama į erdvesnį pastatą persikelti visam laikui.
„Sunku būtent dėl to, nes mes esame viešoji įstaiga, o kaip viešoji įstaiga, mes nevykdome jokios veiklos, nes visas veiklas vykdo mūsų visuomeninė organizacija ir mus gali tiesiog uždaryti, o pastatą atimti. Molėtai mums – gelbėjimosi ratas. Aš labai tikiuosi, kad ir persikėlus mūsų iš čia neišvys. Mano svajonė jau dešimt metų yra tokia: tris gydymosi fazes mes baigiame Molėtuose, o kuomet pacientai pradeda ieškoti darbo, reikia suteikti galimybę jiems grįžti į Vilnių, Molėtuose rinka per maža. Labai norėčiau ir kad būtų galima sukurti kažkokias dirbtuves, kur dar būdami centre asmenys suprastų, kad galima sukurti produktą ir už jį gauti atlygį“, - apie ateities planus pasakojo vadovas.
Trūksta prevencinių priemonių
Pasak jo, svajoti apie idealią valstybę be narkomanų galima, tačiau neverta. Visi narkomanų reabillitacijos centrai yra užpildyti ir norinčių ten patekti tikrai netrūksta, tad būtina suaktyvinti visuomenės švietimą.
„Būtina apie narkotikus ir jų žalą pasakoti nuo darželio laikų. Man įdomu, ar bent vienoje mokykloje Lietuvoje yra prevencinė klasė, bent koks nors mažas kabinetas, kur būtų galima pasakoti apie narkotikų žalą. Yra tik epizodinės prevencinės paskaitos ir tuo viskas baigiasi. Tai tikrai nepadeda sakyčiau, nes sužadina tam tikrą smalsumą. Būtina jaunimą atkratyti nuo minties, kad iš viso galima bent pabandyti narkotinių medžiagų, nes pradėjus vartoti, niekieno įtikinėjimai nebepadės“, - įsitikinęs pašnekovas.
Išgelbėti gyvenimai
Jam smagu matyti, kai buvę narkomanai pakeičia savo gyvenimus. Iš stalčiaus L. Gasiliauskas paskubomis ištraukė nuotrauką – joje keturi asmenys. Parodo užrašą kitose pusėje, ten parašyta: „Ačiū už suteiktą progą gyventi“.
„Kiekvieną penktadienį pas mus būna svečių valandos. Automobiliai šioje gatvėje – nebetelpa. Buvę pacientai čia atvažiuoja su žmonomis, vaikais. Jie nepasakoja apie savo sunkumus, džiaugsmingai dalijasi savo ateities planais. Dažnai įteikdamas bendruomenės baigimo sertifikatą aš palinkiu pamiršti praeitį ir susikurti naujo kelio pradžią. Nebūtina apie savo praeitį pasakoti, tačiau pamiršti, jog esi narkomanas ir ligonis, negalima“, - patikino pašnekovas.
Pasirodo, buvęs narkomanas negali vartoti alkoholio, nes jis žmogaus smegenyse skyla į labai panašias į opiatus medžiagas ir iššaukia narkotikų alkį. Dažnai buvusiems narkomanams net nereikia daug gerti, gimtadienio metu paragavus alkoholio, jis patraukia į klubą, o galiausiai atsibunda tabore. Ir vėl visas sveikimo ratas prasideda iš naujo.
Besigydantys narkomanai nėra pavojingi
Anot direktoriaus, per dvidešimt metų jų reabilitacijos centre buvo įvykdyta viena vagystė ir įvyko vienerios muštynės.
„Vieną naktį pabėgo du jaunuoliai ir pavogė iš mūsų bendros kasos 30 litų. Taip gėdingai... Jie, žinoma, čia negrįš niekada. Bet tai įrodo, kad mes jais pasitikime, nerakiname durų, neslepiame savo piniginių. O muštynės įvyko tada, kai vienas bendruomenės narys iš kažkur gavo narkotikų ir pasiūlė kitam prisijungti ir išbandyti. Tai tas vaikinas nusivedė pirmąjį į lauką už medinio pastato ir gerokai aptalžė“, - sunkiai tvardydamas pasididžiavimą kalbėjo L. Gasiliauskas.
Anot jo, tai saugiausia ir blaiviausia vieta mieste. „Kur kitur dar rasite 16 sportuojančių, stiprių ir blaivių vyrų?“ - retoriškai paklausė.
Pasirodo, negatyvių atsiliepimų jis nesulaukia ir iš kaimynų, tarp kurių, daug garsių žmonių. Pavyzdžiui, Nijolė Veličkienė iš „Nijolės kailinių“, „Eika“ generalinis direktorius. Centro vadovo teigimu, jų vaikai sporto aikštelėje žaidžia kartu su bendruomenės nariais, žiemos metu vyrai nukasa jiems kiemus, o vasarą vieni iš kitų skolinasi žoliapjovę.
Pokalbio pabaigoje L. Gasiliauskas pabrėžė, kad narkotikai į gyvenimą dažniausiai ateina netikėtai, tad smerkti narkomanų negalima: „Aš labai džiaugiuosi, kad tuo metu, kai brendau, nebuvo tokios pasiūlos, kaip dabar yra. Nes tikrai mes su draugais būtume tai pabandę. Tada aš sėdėčiau ne už stalo, o ant sofos ir duočiau jums jau kitokį interviu.“